Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją. Jis paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys.
Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: Zabulono žeme ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano – pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė.
Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė!“
Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo.
Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė. Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo.
Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales. (Mt 4, 12–23)
Šiandien Evangelija mums primena Jėzaus misijos pradžią – raginimą atsiversti ir pašaukimą Juo sekti. Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje atsiliepkime į šį kvietimą prašydami: tesutvirtina Dievas mūsų tikėjimą – kad nuodėmės tamsybėje tūnanti tauta ryžtųsi atsigręžti į Jo šviesą, teatkuria bendrystę, kad kietos mūsų širdys atsivertų ir mes nebebūtume akli tiesai ir teisingumui, artimo meilei ir gailestingumui. Prašome per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Mons. Artūras Jagelavičius. Amžinosios laimės paslaptis
Šiandien Kristus ypač nori sukilninti žmogiškąją logiką. Jis siekia aštuoniais palaiminimais pakeisti taip giliai mūsų visuomenėje įsišaknijusį kovos už būvį dėsnį. Šių palaiminimų gelmės, ko gero, žmogus niekada neiš- sems. Dažnai romumas, neturto dvasia, gailestingumas, tyraširdiškumas yra, deja, ne mūsų bet kitų žmonių vertybės. Ne veltui šis pamokslas buvo pasakytas nuo kalno. Senovėje duotas Viešpaties įsakymas ant Sinajaus kalno, o Jėzus prie Galilėjos ežero kranto skelbia naują amžinosios laimės konstituciją. Pamokslas prasideda žodžiu „palaiminti“, t. y. laimingi, o pasibaigia žodžiais: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ Apie kokius žmones čia Kristus kalba? Gal apie tuos, kurie visur suspėja ir turtingai gyvena? Ne. Tai gal apie tuos, kurie niekada neliūdi, neverkia ir linksmindamiesi gyvena? Ne. O gal apie tuos, kurie gyvenime niekada nematė kliūčių ir nusivylimų? Ne. Kristus palaimina tuos, kurie verkia, kurie persekiojami dėl teisybės, tuos, kurie kenčia kartu su Kristumi.
Tai tik mums atrodo, jog pasaulyje palaiminti tie, kurie nieko nestokoja. Ar ne žemiškų turtų gausos ir sveikatos daugiausia žmones linki sveikindami? Dažnai manoma, jog laimingas tas, kuris turi puikų namą, gražią žmoną, tas, kuris pasiekė aukštą valdžios postą, yra tvirtos sveikatos. Kai kuriems turtas visų pirma reiškia turėti valdžią, iškelti save aukščiau kitų. Neapsirikime, taip tik mums atrodo! Būtent čia slypi pavojus, kadangi, kur yra galia, turtai ir valdžia, ten atsiranda prispaustųjų, pavergtųjų ir pažemintųjų.
Kartą Kanados laikraščiai rašė apie vieno turtingo jaunuolio, pavarde Topins, savižudybę. Jam nieko netrūko. Jis buvo kilęs iš turtingos giminės, laimingai vedęs. Tačiau jam buvo nusibodusios gyvenimo lenktynės, kova už būvį, jis nusivylė gyvenimu. Prieš mirtį jis parašė atsisveikinimo laiške: „Baigta su šiuo gyvenimu, jis mane suteršė, vietoj džiaugsmo jis į mano sielą atnešė pragarą.“ Jaunuolis užsakė pagaminti iš aukso specialią kulką, kuria ir nusišovė. Auksas, kuriuo jis ketino nusipirkti gyvenimo džiaugsmą, jį pražudė.
Ar pasauliui priimtinas Kristaus pamokslas nuo kalno, jo paskelbtieji palaiminimai? Ar gali Jėzų suprasti šiandienė vartotojiška materialistinė visuomenė, kuri laimę matuoja turtu, karjera ir valdžia? Gal mūsų gyvenimo vertybės gerokai nukrypo nuo evangelinių vertybių?
Nesusigundykite, trumparegiškai nepasukit apgaulingu keliu, nesusiviliokit vienadieniais pažadais. Tik ištikimybė tiesai, ištikimybė sąžinei gali padaryti žmogų amžiną ir laimingą. Vargo nebijojimas, švelnumas, jautrumas, gėrio troškimas, gailestingumas, skaistumas, santaika, drąsumas žmogų daro žmogumi. Romūs ir taikūs, anot Šventojo Rašto, yra vargdieniai ir nusižeminę žmonės, nes jie pasitiki ne pinigais, bet Dievu. Jų visa viltis yra Dievas. Tas, kas nėra godus ir nesiekia tuščios garbės, visada ramus ir džiugus. Jis su pasitikėjimu atveria savo širdį Dievui. Apaštalas Paulius tvirtina, jog ir maži bei silpni iš tikrųjų yra turtingi ir išmintingi, nes Dievas yra su jais. Kristus suteikė daug turtų: išmintį, teisumą, pašventinimą ir išganymą.
Žmogus, laisvas nuo daiktų vergovės, savo neturto dvasia gali atsiduoti daugeliui kilnių dalykų. Žmogus, laisvas nuo savo egoizmo, gali per nusižeminimą ir gailestingumą tapti taikos ir teisingumo skleidėju. Žmogus, laisvas nuo šiandienės stabmeldystės, gali būti ištikimas Kristui ir nebijodamas persekiojimų ginti savo tikėjimo idealus. Kas gali būti didingiau už laisvą žmogų? Ir nepavydėkime vienadieniams laimingiesiems. Jie nėra laimingi. Kas verkti, kentėti, ištverti, susivaldyti, užjausti nemoka, tas tikras vargšas. Pažvelkime ir į kitą realybės pusę. Visas pasaulis kenčia, kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau pajunta skausmą. Mes gimstame verkdami ir mirštame verkdami. Mus pažeidžia ligos ir negalios. Žmogaus gyvenimas trumpas, lyg gėlės žiedo, kurį staigi šalna pakanda. Kiek daug gyvenime skausmo ir neteisybės. Galime pasakyti, jog nėra dienos, kad žmogus nesielvartautų, nesiblaškytų, nesikankintų nuo kūno ir dvasios skausmų. Žemiška akinanti garbė ir aukšti postai negali mūsų apsaugoti nuo ligų, negandų, priešų pavydo.
Tad kodėl Kristus kalba apie laimę ir vadina kai kuriuos palaimintais, laimingais ir net jiems liepia džiaugtis? Išganytojas Jėzus Kristus atėjo pas kenčiančius, būtent pas tuos, kuriems pasakė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28). „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11, 30) Ir tada mūsų gyvenimo tamsiame urve suspindo meilės šviesa. Kitokio gyvenimo šviesa, gyvenimo, kur vieni kitus myli ir užjaučia, kur vieni kitiems padeda ir vieni kitus gina. Jėzus ir šiandien ateina mūsų sustiprinti ir paguosti. Ir tai, kas mums bus paruošta amžinybėje, jau nusileidžia ant altoriaus, tereikia tik su tyromis širdimis ateiti ir pasiimti, idant Dievas gyventų mūsų širdyse.