Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį.
O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.
Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir neapkęsk priešo.
O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.
Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, ką gi užsitarnaujate? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, ką gi ypatingo nuveikiate? Argi to nedaro ir pagonys?
Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. (Mt 5, 38–48)
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime Dievo malonės į kitą pažvelgti dvasios akimis ir pamatyti jame Kūrėjo paveikslą, ne priešą. Mes, krikščionys, žinome – ne žmogus yra mūsų priešas, bet per jį veikianti blogio dvasia, ir įveikti ją galime tik dvasiniais būdais. Kartu su šv. Pranciškumi melskime: Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida; viltį, kur braunasi nusiminimas; džiaugsmą, kur slegia liūdesys; šviesą, kur užgulusios tamsybės. Mokytojau, padaryk, kad trokščiau kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas; kitus suprasti, o ne pats būti suprastas; kitus mylėti, o ne pats būti mylimas, nes kas duoda – gauna, kas atleidžia, tam atleidžiama, kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi. Amen.
Didachė*: Gyvenimo kelias
Yra du keliai: vienas gyvenimo, o kitas mirties, ir jie abu didžiai skirtingi. Gyvenimo kelias yra toks: pirma, mylėsi Dievą, kuris tave sukūrė; antra, mylėsi savo artimą kaip save patį (Mt 22, 37–39); nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau būtų daroma (Mt 7, 12).
Šiuose žodžiuose toks pamokymas: laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo priešus; pasninkaukite už tuos, kurie jus persekioja. Kokia jums Dievo malonė, jeigu mylite tuos, kurie jus myli? Argi ir pagonys to paties nedaro? O jūs mylėkite tuos, kurie jūsų nekenčia, ir neturėsite priešų.
Susilaikyk nuo kūniškų ir žemiškų geismų. Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atgręžk jam ir kitą, ir būsi tobulas. Jei kas verstų nueiti tūkstantį žingsnių, nueik su juo du tūkstančius. Jei kas ims tavo palaidinę, atiduok jam ir marškinius. Jei kas pasisavins iš tavęs, kas tau priklauso, nereikalauk iš jo, nes tai ne tavo galioje.
Kiekvienam, kuris tave prašo, duok ir nereikalauk grąžinti, nes Tėvas trokšta, kad visiems būtų suteikta jo malonės dovanų. Laimingas, kas duoda, kaip įsakymas liepia: jis be kaltės. Vargas tam, kuris ima! Žinoma, jei ima stokojantis, jis bus nekaltas; jei ima nestokojantis – jam reikės duoti apyskaitą: kodėl paėmė ir kuriam tikslui. Įmestas kalėjiman, jis bus tardomas apie savo darbus ir iš ten neišeis, kol neatiduos paskutinio skatiko. Tačiau ir apie šitai pasakyta: „Teprakaituoja tavo rankose išmalda, kol sužinosi, kam reikia duoti.“
Antrasis mokymo įsakymas toks: nežudyk, nesvetimauk, neišniekink vaikų, neištvirkauk, nevok, neužsiiminėk žyniavimu ir kerais. Nežudyk nei negimusio vaisiaus, nei naujagimio, nepavydėk artimo nuosavybės. Kreivai neprisiek, neteisingai neliudyk, nekalbėk pikta, neminėk, kas buvo bloga. Nebūk klastingas ar dviliežuvis, nes dviliežuvystė yra mirties žabangai. Tavo kalba tenebūna melaginga ar tuščia, bet paremta darbais. Nebūk nei godus, nei plėšrus, nei veidmainis, nei piktuolis, nei išpuikėlis. Nekask duobės savo artimui. Jokiam žmogui neturėk neapykantos, bet vienus pabark, už kitus pasimelsk, o dar kitus mylėk labiau už savo gyvybę.
* „Didachė“, arba „Dvylikos Apaštalų doktrina“, yra II amžiaus krikščionių bendruomenių dokumentas. Tai nepaprastai įdomus tekstų rinkinys, pateikiantis žinių apie liturginį gyvenimą ir pirmąsias Bažnyčios pastoracines kryptis; jame esama ir labai tyro lyrizmo puslapių, nemažinančių liudijimo vertės.
Kun. Vaclovas Aliulis. Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas
Ši paskutinė Evangelijos pagal Matą 5-ojo skyriaus eilutė šimtmečius „varo iš galvos“ vienuolynų naujokus ir naujokes, klierikus ir kitus tobulumo siekti panūdusius žmones. Būti tokiam tyram ir geram, tokiam meilingam ir teisingam, kaip dangiškasis Tėvas! Tai gal ir tokiam išmintingam, galingam?
Įvairūs dvasiniai mokytojai lieja prakaitą tuos naujokus ramindami ar nedrąsiai drąsindami ir dažniausiai nepastebi, kad Mt 5, 48 paslaptis visiškai paprasta. Keblumas atsiranda pavienius Šventojo Rašto posakius „išlupus“ iš konteksto! Privalu pasižiūrėti, kokioje aplinkoje tie žodžiai pasakyti. Galbūt jie pateikia išvadą iš ilgesnės Jėzaus kalbos, pavyzdžio ar palyginimo?
Taigi prieš Mt 5, 48 eina Mt 5, 44–45: „O aš jums sakau: Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“ Štai koks dangiškojo Tėvo tobulumas: Jo gailestingumas turi būti mums pavyzdys.
Ar pastebėjome tokį švelnų niuansą: Kūrėjas leidžia savo saulei tekėti net pirma blogiesiems, paskui – geriesiems. Mus, žmones, gyvius ir augalus šildanti saulutė – Dievo sukurta, mums geriems ir nelabiems padovanota! Visą gamtą ir žmones gaivinantis lietutis – mūsų dangiškojo Tėvo dovana, ir jis leidžia, kad lietus palaistytų tiek švento žmogaus, tiek nusidėjėlio sklypą (ir kolūkių laukus neblogai laistydavo), nors pamaldiesiems turbūt norėtųsi, kad saulės ir lietaus dovanų jiems tektų daugiau negu tiems, kurie netiki Dievą ir Jam nesimeldžia. Bet Kūrėjas nenori pagal kažkokį kainoraštį (po tiek ir tiek poterių) pirkti savo kūrinių palankumą.
Neužmirština dar viena Šventojo Rašto tekstų aiškinimo taisyklė: žiūrėti, kas ta tema pasakyta kurioje kitoje Šventojo Rašto vietoje (ar vietose), nes Šventąjį Raštą geriausiai aiškina pats Šventasis Raštas. Negudraukime: gal vienas Šventojo Rašto posakis paneigs kitą, verčiau klauskime, kaip vienas posakis paaiškina, atskleidžia kitą.
Prieš porą savaičių jau pastebėjome, kad Mt 5–7 išdėstytas Kalno pamokslo taisykles trumpiau pakartoja Lygumos pamokslas Lk 6, 20–49. Ten vietoj „būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas tobulas“, tiesiog trumpai drūtai pasakyta: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas!“ Štai mums ir daugeliui asketikos mokytojų neįkandamo galvosūkio sprendimas: būkite gailestingumu panašūs į dangiškąjį Tėvą!
Kristaus dvasią puikiai pažįstantis apaštalas Paulius laiške Romos tikintiesiems plačiau išdėsto krikščionio elgesio taktiką: „Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats. Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.“ (Rom 12, 19, 21)
Vaizdingas posakis „mano (Dievo) kerštas (atpildas)“ reiškia – tik Dievas yra teisingas teisėjas. Mes dažnai nežinome kito žmogaus tikrųjų nusistatymų ir tų sąlygų, kurios jį pastūmėjo nevykusiai mūsų atžvilgiu pasielgti. „Krausi žarijas“ jau buvo pasakęs ST išminčius Patarlių knygoje (25, 22), ir tai reiškė: jeigu priešininkas turi nors kiek žmoniškumo, jis susigės ir iš priešo taps tavo draugu.
Palaimintasis Jurgis Matulaitis nuo jaunų dienų buvo pasirinkęs šūkį Vince malum in bono – nugalėk blogį gėriu – ir daug kartų tuo laimėdavo.
Turime progą sugrįžti prie Mt 5, 38–39: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį“ (ST, Kunigų knyga 24, 20). Anuomet, Senojo Testamento laikais, tai jau buvo pažanga, nes pagonių etika leisdavo vieną dantį ar akį išmušusiam priešininkui visą galvą nuimti. Bet Jėzus ir šios taisyklės nepalaiko: „O aš jums sakau: nesipriešink piktam (žmogui), bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.“
Žinoma, tai galioja lygios padėties asmenims. Kieno visuomeninė ar bažnytinė padėtis reikalauja orumo, leistina, o kartais ir privaloma net per teismą reikalauti, kad įžūlus šmeižtas būtų atšauktas.
Kaip aksiomas skambančius Kristaus posakius priimsime protingai, išmintingai. Ne kiekvienu atveju privalome leisti, kad mums ant galvos malkas kapotų. Anaiptol. Ir pats Jėzus vyriausiojo kunigo teisme, gavęs tarno antausį, oriai atsakė: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“ (Jn 18,23)
Oriai, tačiau be neapykantos ir neatmokant tuo pačiu.