„Ir vėl jis kalbėjo: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“. Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“. Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.“ (Mk 4, 26–34)
Pasitikėdami Dievo Žodžiu atverkime savo širdis Gerajai Naujienai: dideli dalykai prasideda nuo mažų, tad nebijokime būti maži, nereikšmingi – liudydami savo tikėjimą, juo ištvermingai gyvendami galime keisti save ir savo aplinką, galime keisti pasaulį.
Melskimės už Lietuvą Tiesoje – kad Jo Žodis čia suvešėtų ir duotų gausų derlių, kad Jo paunksmėje rastume atgaivą.
Mons. Adolfas Grušas. Karalystė mumyse
Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje girdime du Jėzaus palyginimus. Abiejuose pagrindinis dalykas yra sėkla, kurioje slypi nepaprasta galybė, verčianti augti, nešti vaisių, tapti dideliu medžiu. Abu palyginimai taip pat tarpusavyje panašūs tuo, kad juose kalbama apie visiškai neproporcingus dalykus. Klausantis pirmojo palyginimo galime susidaryti įspūdį, kad svarbiausias jame yra žemdirbys, jo pastangos, sėjant grūdą, paskui pjaunant javus… atrodo, jis teisėtai gali didžiuotis gausiu derliumi. Vis dėlto, kur kas svarbesnis dalykas yra pasėtoji sėkla: ji dygsta, auga, išleidžia želmenį, duoda varpą, kurioje subręsta grūdai. Be to slėpiningo gyvybės veikimo žemdirbio pastangos neduotų vaisių. Antrajame palyginime matome kitą disproporciją: mažas garstyčios grūdelis vėliau tampa tikru medžiu.
Jėzus šiandien drąsina mus, kad pajėgtume su pasitikėjimu priimti Evangeliją ir gyventi ja savo kasdienybėje, kupinoje silpnybių ir įvairių nutikimų, kartais atimančių norą eiti tiesos keliu. Viešpats tvirtina, jog mums pakanka leisti Jo Žodžio tiesai įeiti į mūsų istoriją, kad galiausiai sulauktume rezultatų. Iš tiesų, vertindami savo tikėjimo pažangą, mes pernelyg dažnai įsileidžiame į nuviliančius ir vedančius prie depresijos svarstymus. Paprastai norėtume pasidžiaugti sėkme, kuo greičiau regėti savo pastangų vaisius, tačiau esame priversti pripažinti, kad mumyse viskas tebėra likę grynai žmogiško suvokimo lygmenyje… visos dangaus karalystės viltys taip ir lieka svajonėmis.
Palyginimas apie savaime augančią sėklą primena mums, kad verčiau reikia ne galvoti apie savo galimus dvasinio gyvenimo pasiekimus ar savo krikščioniško gyvenimo liudijimą, bet verčiau rūpintis ta nuolatine Dievo Žodžio sėja. Mes kviečiami skelbti Evangeliją, Dievo Žodį, atvira širdimi priimti visas teigiamas iniciatyvas, tačiau kažkurią akimirką verta prisiminti, kad mes tame kelyje nesame vieni, kad Žodis, kurį mėginame skelbti, nepriklauso mums, ir sėkmės visų pirma galime tikėtis todėl, kad mūsų pastangas lydi Dievo galybė: „Ar jis miega, ar keliasi,… sėkla dygsta ir auga“.
Be abejo, tie Jėzaus pamokymai neturi vesti mūsų į dvasios tingumą ar paviršutiniškumą, kuriuo kartais pasižymi šių laikų mąstytojai – girdi, viską padarys Dievo malonė.
Mes esame Dievo malonės nešėjai: visų pirma į savo širdis, o vėliau – ir į savo aplinką. Bet kuriuo atveju mūsų tikėjimas privalo būti pagrįstas Dievo Žodžio jėga. Be jo galime sukurti gražiais žodžiais nusakytą gyvenimo sistemą, netgi padaryti kai ką gražaus ar įdomaus, tačiau tai neturės nieko bendro su Evangelijos žinia.
Palyginimas apie garstyčios grūdelį mums padeda naujai pažvelgti į savo gyvenimą: pakanka mažos sėklos, kad mūsų gyvenime įvyktų nuostabūs dalykai. Dievo Žodžio ir Jo malonės galia padaro, kad net mažas mūsų žingsnis gėrio ir tiesos linkui, atveria mūsų gyvenimą netikėtiems vaisiams.
Drauge jis nuskamba ir kaip rimtas įspėjimas: yra maži geri darbai, kuriuos puoselėdami galime skleisti Dievo karalystės žinią, žinodami, kad galiausiai jie taps „dideliais medžiais“ mūsų ar kitų žmonių gyvenime, tačiau lygiai nereikia galvoti, kad mažos blogio sėklos mūsų asmeniniame ar visuomenės gyvenime bus savaime nugalėtos. Jos tik pradžioje gali atrodyti nereikšmingos, tačiau vargas mums, jei kada nors taps tais „dideliais medžiais“.
Panašu, kad šiais laikais jų yra pernelyg daug…