Jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn
Pirmojoje knygoje, Teofiliui, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų.
Po savo kančios jis jiems pateikė daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo Karalystę.
Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“.
Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“
Jis atsakė: „Ne jums žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo nuožiūra. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojai Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“.
Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių.
Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo:
„Vyrai, galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate matę jį žengiant į dangų“ (Apd 1, 1–11).
Kai Dievas žengė aukštyn – linksmybė aidėjo
Gaudė trimitai, Viešpačiui žengiant
Plokite delnais, visos tautos,
džiaugsmo šauksmais šlovinkit Dievą!
Vai, šiurpulinga Dievo didybė –
tai visos žemės aukščiausias Valdovas.
Kai žengė Dievas aukštyn – linksmybė aidėjo,
gaudė trimitai, Viešpačiui žengiant.
Vai, skambinkit Dievui, giedokit!
Skambinkit… skambinkit… mūsų Valdovui!
Dievas – visos žemės Valdovas!
Giedokit, kaip tik išmanot!
Dievas – tai tautų Viešpats,
jis sėdi savo šventajame soste (Ps 46, 2–3. 6–9).
Kristaus pilnatvės amžiaus saikas
Broliai! Aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas Krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose. Kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą.
[Todėl sakoma: „Kildamas aukštyn, nusivedė belaisvius ir davė žmonėms dovanų“. Ką reiškia „jis pakilo“, jeigu ne tai, kad jis ir nusileido į žemesnes sritis žemėje. O tasai, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo aukščiau už visą dangų, kad visa užpildytų.]
Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus tobulą pažinimą – vyrišką subrendimą ir Kristaus pilnatvės amžiaus saiką (Ef 4, 1–13).
Jis buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje
Pasirodęs Vienuolikai, Jėzus tarė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės stebuklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“.
Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.
O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant stebuklais, kurie juos lydėjo (Mk 16, 15–20).
Pasitikėdami Jėzaus žodžiu kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje junkimės maldoje ir už Lietuvą Tiesoje, kad sutaikinti su Dievu ir Jo mylimi gailestingumo darbais ir tiesa – prisilietimu prie artimo ar bendruomenės žaizdų – būtume Prisikėlimo vaikais, Jo ramybės skleidėjais ir liudytojais, Jo draugais.
Gailestingasis Tėve, duok, kad Prisikėlusiojo ir Dangun Įžengusiojo šviesa išsklaidytų mūsų tautą sloginančią nuodėmių tamsą ir sugrąžintų mums Dievo vaikų laisvę, atkurtų bendrystės dvasią, kad beišsivaikščiojanti mūsų Tauta turėtų jėgų atgimti ir visi sutelktai imtume griauti nemeilės ir netiesos tvirtoves, tiesintume savo kelius, kurtume bendrus namus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Sigitas Tamkevičius. Vyrai, ko stovite!?
Šeštinių sekmadienis
Jėzaus misija žemėje baigėsi jo žengimu į dangų. Šios misijos metu Jėzus apsireiškė kaip Dievo Sūnus, paskelbė Gerąją Naujieną, subūrė savo mokinius, kad jie neštų į pasaulį jo paskelbtą žinią, ir paaukojo ant kryžiaus gyvybę, kad mes būtume išgelbėti. Šiandien švenčiame Šeštines – Jėzaus sugrįžimą pas dangaus Tėvą.
Žmonių gelbėjimo misija Jėzaus žengimu į dangų nesibaigia. Jis per savo mokinius ją tęs iki pasaulio pabaigos. Prieš žengdamas į dangų, Jėzus mokiniams kalbėjo: „ʽEikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. ҆ Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 15.19).
Evangelistas Lukas Apaštalų darbų knygoje papildo pasakojimą apie žengimo į dangų momentą. Jėzus atsisveikina su mokiniais ir pažada jiems atsiųsti Šventąją Dvasią: „ʽKai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais lig pat žemės pakraščių.҆ Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių“ (Apd 1, 8–9). Jėzus įpareigojo savo mokinius būti Gerosios Naujienos skelbėjais ir liudytojais.
Mes turime žemiškąją Tėvynę, bet tikroji tėvynė ne čia, žemėje, bet danguje. Apie ją apaštalas Paulius kalba: „Trokštu pažinti Jėzų, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių. Mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3,10–11; 20–21).
Mes turime amžinojo gyvenimo viltį, užantspauduotą Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, todėl mūsų, tikinčiųjų į Kristų, elgesys turi skirtis nuo tų, kurie šios vilties neturi.
Iš antrojo krikščionybės amžiaus yra išlikęs nežinomo autoriaus Laiškas Diognetui, kuriame kalbama, kuo krikščionys skiriasi nuo nekrikščionių: „Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo.
Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet kūdikių neišmeta. Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną; dienas leidžia žemėje, bet yra dangaus piliečiai. Būdami beturčiai, jie daugelį praturtina; visko stokodami, jie yra visko pertekę. Niekinami paniekoje randa šlovę; šmeižiami paliudija savo teisumą. Užgauliojami jie laimina; įžeidinėjami atsako pagarba. Žodžiu, kas yra kūnui siela, tas pasauliui – krikščionys. Krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio. Pasaulis nekenčia krikščionių ne dėl patirtos neteisybės, bet dėl to, kad jie priešinasi jų geiduliams. Nemirtinga siela gyvena mirtingoje padangtėje; taip ir krikščionys keliauja gendamybėje, laukdami dangaus negendamybės. Dievas pastatė juos mūšio rikiuotėje, iš kurios nevalia jiems trauktis.“ Koks gražus krikščionio apibūdinimas!
Ta mūšio rikiuotė, kurioje mes, tikintieji į Kristų, esame pastatyti, yra mūsų kasdienis gyvenimas su visais sutinkamais gundymais prisitaikyti prie nekrikščioniško pasaulio ir gyventi kaip tie, kurie neturi amžinojo gyvenimo vilties. Tvirtai stovėti galime tik tuomet, jei tvirtai laikomės Viešpaties rankos, ir mes tai darome melsdamiesi, skaitydami ir apmąstydami Šventąjį Raštą.
Kai Jėzui žengiant į dangų, mokiniai dar ilgai žvelgė aukštyn, kur jis pakilo, pasirodę du vyrai – angelai kalbėjo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1,11). Šie angelų žodžiai yra paraginimas kiekvienam iš mūsų – nestovėti, bet dirbti, palaikyti tarpusavio meilę ir saugoti negęstančią viltį, kurią išpažįstame kalbėdami Apaštalų išpažinimą: „Tikiu kūno iš numirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.“ Mes esame ne tik žemiškojo, bet ir amžinojo gyvenimo piliečiai; Jėzus žengė į dangų, kad ir mus tenai nusivestų. Jis kalba: „Kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“ (Jn 12, 26). Ačiū, Viešpatie, už šį pažadą – amžinojo gyvenimo viltį.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius