Geroji Naujiena: Eikime į visą pasaulį ir skelbkime Evangeliją visai kūrinijai

Jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn

Pirmojoje knygoje, Teofiliui, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų.
Po savo kančios jis jiems pateikė daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo Karalystę.
Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“.
Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“
Jis atsakė: „Ne jums žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo nuožiūra. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano ­liudytojai Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“.
Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių.
Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo:
„Vyrai, galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate matę jį žengiant į dangų“ (Apd 1, 1–11).

Kai Dievas žengė aukštyn – linksmybė aidėjo

Gaudė trimitai, Viešpačiui žengiant
Plokite delnais, visos tautos,
džiaugsmo šauksmais šlovinkit Dievą!
Vai, šiurpulinga Dievo didybė –
tai visos žemės aukščiausias Valdovas.
Kai žengė Dievas aukštyn – linksmybė aidėjo,
gaudė trimitai, Viešpačiui žengiant.
Vai, skambinkit Dievui, giedokit!
Skambinkit… skambinkit… mūsų Valdovui!
Dievas – visos žemės Valdovas!
Giedokit, kaip tik išmanot!
Dievas – tai tautų Viešpats,
jis sėdi savo šventajame soste (Ps 46, 2–3. 6–9).

* * *

Kristaus pilnatvės amžiaus saikas

Broliai! Aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas Krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose. Kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą.
[Todėl sakoma: „Kildamas aukštyn, nusivedė belaisvius ir davė žmonėms dovanų“. Ką reiškia „jis pakilo“, jeigu ne tai, kad jis ir nusileido į žemesnes sritis žemėje. O tasai, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo aukščiau už visą dangų, kad visa užpildytų.]
Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus tobulą pažinimą – vyrišką subrendimą ir Kristaus pilnatvės amžiaus saiką (Ef 4, 1–13).

* * *

Jis buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje

Pasirodęs Vienuolikai, Jėzus tarė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės stebuklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“.

Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.

O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant stebuklais, kurie juos lydėjo (Mk 16, 15–20).

* * *

Pasitikėdami Jėzaus žodžiu kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje junkimės maldoje ir už Lietuvą Tiesoje, kad sutaikinti su Dievu ir Jo mylimi gailestingumo darbais ir tiesa – prisilietimu prie artimo ar bendruomenės žaizdų – būtume Prisikėlimo vaikais, Jo ramybės skleidėjais ir liudytojais, Jo draugais.

Gailestingasis Tėve, duok, kad Prisikėlusiojo ir Dangun Įžengusiojo šviesa išsklaidytų mūsų tautą sloginančią nuodėmių tamsą ir sugrąžintų mums Dievo vaikų laisvę, atkurtų bendrystės dvasią, kad beišsivaikščiojanti mūsų Tauta turėtų jėgų atgimti ir visi sutelktai imtume griauti nemeilės ir netiesos tvirtoves, tiesintume savo kelius, kurtume bendrus namus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Sigitas Tamkevičius. Vyrai, ko stovite!?
Šeštinių sekmadienis

Jėzaus misija žemėje baigėsi jo žengimu į dangų. Šios misijos metu Jėzus apsireiškė kaip Dievo Sūnus, paskelbė Gerąją Naujieną, subūrė savo mokinius, kad jie neštų į pasaulį jo paskelbtą žinią, ir paaukojo ant kryžiaus gyvybę, kad mes būtume išgelbėti. Šiandien švenčiame Šeštines – Jėzaus sugrįžimą pas dangaus Tėvą.

Žmonių gelbėjimo misija Jėzaus žengimu į dangų nesibaigia. Jis per savo mokinius ją tęs iki pasaulio pabaigos. Prieš žengdamas į dangų, Jėzus mokiniams kalbėjo: „ʽEikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. ҆ Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 15.19).

Evangelistas Lukas Apaštalų darbų knygoje papildo pasakojimą apie žengimo į dangų momentą. Jėzus atsisveikina su mokiniais ir pažada jiems atsiųsti Šventąją Dvasią: „ʽKai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais lig pat žemės pakraščių.҆ Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių“ (Apd 1, 8–9). Jėzus įpareigojo savo mokinius būti Gerosios Naujienos skelbėjais ir liudytojais.

Mes turime žemiškąją Tėvynę, bet tikroji tėvynė ne čia, žemėje, bet danguje. Apie ją apaštalas Paulius kalba: „Trokštu pažinti Jėzų, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių. Mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3,10–11; 20–21).

Mes turime amžinojo gyvenimo viltį, užantspauduotą Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, todėl mūsų, tikinčiųjų į Kristų, elgesys turi skirtis nuo tų, kurie šios vilties neturi.

Iš antrojo krikščionybės amžiaus yra išlikęs nežinomo autoriaus Laiškas Diognetui, kuriame kalbama, kuo krikščionys skiriasi nuo nekrikščionių: „Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo.

Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet kūdikių neišmeta. Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną; dienas leidžia žemėje, bet yra dangaus piliečiai. Būdami beturčiai, jie daugelį praturtina; visko stokodami, jie yra visko pertekę. Niekinami paniekoje randa šlovę; šmeižiami paliudija savo teisumą. Užgauliojami jie laimina; įžeidinėjami atsako pagarba. Žodžiu, kas yra kūnui siela, tas pasauliui – krikščionys. Krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio. Pasaulis nekenčia krikščionių ne dėl patirtos neteisybės, bet dėl to, kad jie priešinasi jų geiduliams. Nemirtinga siela gyvena mirtingoje padangtėje; taip ir krikščionys keliauja gendamybėje, laukdami dangaus negendamybės. Dievas pastatė juos mūšio rikiuotėje, iš kurios nevalia jiems trauktis.“ Koks gražus krikščionio apibūdinimas!

Ta mūšio rikiuotė, kurioje mes, tikintieji į Kristų, esame pastatyti, yra mūsų kasdienis gyvenimas su visais sutinkamais gundymais prisitaikyti prie nekrikščioniško pasaulio ir gyventi kaip tie, kurie neturi amžinojo gyvenimo vilties. Tvirtai stovėti galime tik tuomet, jei tvirtai laikomės Viešpaties rankos, ir mes tai darome melsdamiesi, skaitydami ir apmąstydami Šventąjį Raštą.

Kai Jėzui žengiant į dangų, mokiniai dar ilgai žvelgė aukštyn, kur jis pakilo, pasirodę du vyrai – angelai kalbėjo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1,11). Šie angelų žodžiai yra paraginimas kiekvienam iš mūsų – nestovėti, bet dirbti, palaikyti tarpusavio meilę ir saugoti negęstančią viltį, kurią išpažįstame kalbėdami Apaštalų išpažinimą: „Tikiu kūno iš numirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.“ Mes esame ne tik žemiškojo, bet ir amžinojo gyvenimo piliečiai; Jėzus žengė į dangų, kad ir mus tenai nusivestų. Jis kalba: „Kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“ (Jn 12, 26). Ačiū, Viešpatie, už šį pažadą – amžinojo gyvenimo viltį.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
51 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Taip, tikroji Tėvynė

ne šioje vagių ir banditų apdergtoje žemėje. Kiekvienas čia turime tėviškę, kuri nėra žmonių nuosavybė, bet duota gyventi jos tikro Savininko: Žemė ir visa, kas joje, yra VIEŠPATIES, – pasaulis ir visi jo gyventojai (Ps 24:1). Kita vertus: Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko ir jūros taip pat nebeliko. Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus (Apr 21:1-2). Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja. Štai aš veikiai ateinu! Palaimintas, kuris laikosi šios knygos pranašystės žodžių!” (Apr 21:5, 22:7). O lauke lieka šunys, burtininkai, palaidūnai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro (Apr 22:15). Tas, kuris šitai liudija, sako: „Taip, aš veikiai ateinu!” Amen. Ateik,… Skaityti daugiau »

Niekaip neina suprasti,kaip

konservatoriai dedasi krikščioniška partija ,o yra grynai ideologinė visų genderistinių madų partija.Jie niekaip neatranda savęs,nes geras intencijas nuolat nustelbia naudingos finansiškai ideologinės piktžolės.Jie pardavinėja save ir valstybę?

ah1

Ačiū, bet manęs amžinas gyvenimas nevilioja ir nenoriu amžinai gyventi.

Studentai Už Gyvybę Amerikoje

Vašingtone, D.C., diskriminuojami gyvybės gynėjai. Du „Student for Life“ aktyvistai praėjusiais metais net buvo suimti už bandymą kreida užrašyti „Negimę juodaodžiai yra svarbūs“ prie Vašingtono planuojamos tėvystės pastato. BLM riaušininkams buvo leista laisvai dažyti gatves tokiomis žinutėmis kaip „Nefinansuokite policijos“. Taigi, aš paprašiau federalinio teisėjo paskelbti draudimą miestui priverčiant juos pripažinti, kad mes turime tokias pačias laisvo žodžio teises kaip ir BLM radikalai. Tas federalinis teisėjas ką tik pasakė „Ne“, neleisdamas mūsų studentų aktyvistams viešoje aikštėje rašyti gyvenimo patvirtinimo žinutės. O kai „Life for Life“ ištekliai yra ištiesti, man reikia jūsų patarimo. Pridedu jums vakar pateiktą el. Laišką, kuriame išsamiai aprašyta mūsų teisinė ir finansinė padėtis. Prašau, užpildykite „Student for Life“ Teisinę direktyvą, kad patartumėte, ką mums daryti: https://prolifeamerica.org/legal-directive/?src=hf&msgid=13320440 Už… Skaityti daugiau »

> ahui

Jei taip pasirinkai, tavo valia bus išpildyta. Vėl grįši į mineralinį būvį ir per milijardus metų vėl iš naujo sieksi dabartinio lygio. Deja, būsi amžinas, kaip amžinas yra Dievas. Bet jau ne kaip ah1.

>>Niekaip neina suprasti...

Kas čia nesuprantama, juk Dievas davė laisvą valią, tad TS galvoja, kad jei jie krikšyti, tai jie jau krikščionys, bet jie laisva valia savo dievu pasirinko pinigus, didelius pinigus, t.y. šėtoną. Todėl jie viską perka ir parduoda.

Evangelijos

Mąstymas Prašyti gilaus įsitikinimo, kad Jėzaus galia lydi mane kiekviename žingsnyje Šios dienos Evangelijoje Jėzus duoda man misiją. Turiu skelbti Evangeliją ten, kur gyvenu, savo kasdienybėje. Kasdienybė yra „visas pasaulis“, į kurį Jis mane siunčia. * Įsisąmoninsiu, kad per mane daug žmonių gali susitikti su Jėzumi. Nuo manęs priklauso, ar Jėzus jiems taps artimas, ar liks nepažįstamas. Kaip atrodo mano gyvenimas Evangelija konkrečiose vietose: šeimoje, bendruomenėje ir darbe? * Su dėkingumu prisiminsiu asmenis, kurie perteikė man tikėjimą: tėvus, kurie atnešė mane Krikštui, kunigą, kuris mane pakrikštijo, ir daugelį kitų, kurie rūpinosi mano dvasiniu augimu. Kas tie žmonės? Pasimelsiu už juos. * Jėzus užtikrina mane, kad jeigu tikėsiu į Jį, galėsiu Jo vardu daryti žmogiškai neįmanomus dalykus. Įsiklausysiu į Jo žodžius… Skaityti daugiau »

Evangeliją komentuoja mons. Adolfas Grušas

DARYTI GERA, Atsisveikinimo akimirka… Vis dėlto niekas nesibaigia. Nuo dabar viskas tampa „nauja“. Žemės veidas atsiveria Dvasios Grožiui. Jėzus sako, jog iškeliauja, tačiau tik tam, kad galėtų pasilikti: su mumis ir mumyse. Ši žinia mus atrodo nesuprantama. Kaip Jėzus gali mus palikti? Ar mes esame priversti likti našlaičiais, praradę mūsų vienintelę Meilę? Iš tiesų tokie klausimai neturi pagrindo. Kur kas dažniau mes patys atitolstame nuo Viešpaties, leisdamiesi kelionėn į Emausą, nusivylimo ir netekties miestą. Tuo tarpu Jėzus visuomet atsiranda greta. Dar daugiau: Jis ieško mūsų, prisiartindamas ir eidamas kartu su mumis. Jis atgaivina mūsų prigesusį širdies įkarštį, mūsų žvilgsnį prikaustydamas sulaužytos Duonos ženklu, kad mes atpažintume Jį, Prisikėlusį Viešpatį. Tada netikėtai ateina noras pašokti ir bėgti apie savo džiaugsmą papasakoti… Skaityti daugiau »

 > > ahui  2021-05-16 13:26

Kažin ar šitaip dėstoma evoliucija tas pats, kaip visų abraominių religijų tikima Kūryba, net jeigu ji išsiskleidžiančiomis, bet Kūrėjo valdomomis pakopomis. Pasidomėkite, be to, ir de Chardin’u. „Amžinas gyvenimas” – greičiausiai buvimas DABAR, t.y. anapus laiko, kur Pats Kūrėjas, Kuris tik dabar, niekad „buvo” (kaip kiekvieną momentaliai išnykstančią mūsų akimirką, ir niekad „bus”, kaip vieną iš begalės galimų diskrečių akimirkų). YRA tik Vienas Kūrėjas, todėl YRA (lietuvių/latvių kalboje tai veiksmažodį „esti” pakeičianti paslaptinga daiktavardžio forma!) ir yra PATS Jo Vardas! ah1 įsivaizduoja „amžinąjį gyvenimą”, kaip dabartinių nykstančių momentalių akimirkų tąsa, t.y. jis faktiškai NENORI BŪTI DABAR. Kitaip tariant, ah1 nenori būti! Šitaip ah1 paneigia savo unikalų asmenybiškumą = sielą. Suprantama, tas DABAR Naujojoje žemėje su kūnu, bet juk tai Naujosios… Skaityti daugiau »

elfe

stebuklas – krikscionims Sventos Dvasios suteikta jega. jei tik musu tikejimas butu lyg tas garstycios grudelis… Principles of Miracles T-1.I.1. There is no order of difficulty in miracles. 2 One is not „harder” or „bigger” than another. 3 They are all the same. 4 All expressions of love are maximal. T-1.I.2. Miracles as such do not matter. 2 The only thing that matters is their Source, which is far beyond evaluation. T-1.I.3. Miracles occur naturally as expressions of love. 2 The real miracle is the love that inspires them. 3 In this sense everything that comes from love is a miracle. T-1.I.4. All miracles mean life, and God is the Giver of life. 2 His Voice will direct you very… Skaityti daugiau »

elfe

T-1.I.24. Miracles enable you to heal the sick and raise the dead because you made sickness and death yourself, and can therefore abolish both. 2 are a miracle, capable of creating in the likeness of your Creator. 3 Everything else is your own nightmare, and does not exist. 4 Only the creations of light are real. T-1.I.25. Miracles are part of an interlocking chain of forgiveness which, when completed, is the Atonement. 2 Atonement works all the time and in all the dimensions of time. p4 T-1.I.26. Miracles represent freedom from fear. 2 „Atoning” means „undoing.” 3 The undoing of fear is an essential part of the Atonement value of miracles. T-1.I.27. A miracle is a universal blessing from God… Skaityti daugiau »

elfe

The Holy Spirit is the mechanism of miracles. 2 He recognizes both God’s creations and your illusions. p5 3 He separates the true from the false by His ability to perceive totally rather than selectively. T-1.I.39. The miracle dissolves error because the Holy Spirit identifies error as false or unreal. 2 This is the same as saying that by perceiving light, darkness automatically disappears. T-1.I.40. The miracle acknowledges everyone as your brother and mine. 2 It is a way of perceiving the universal mark of God. T-1.I.41. Wholeness is the perceptual content of miracles. 2 They thus correct, or atone for, the faulty perception of lack. T-1.I.42. A major contribution of miracles is their strength in releasing you from your… Skaityti daugiau »

to ah1

kaip sakoma, kiekvienam – pagal jo tikejima.
neprisikarksekit… 🙂

eretikas

„Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas Krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose. Kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą.”

Taigi, Dievo karalyste JAU YRA JUMYSE! taip Evangelija kalba anglu vertime.
Kodel lietuviskam vertime sie zodziai verciami „..jau TARP JUSU”?

eretikas

na o jei palygintume Holivudo ar Europos, ypac skandinavu niurius filmus su Turkijos kulturinio elito – kurdu kurtais psichologiniais serialais visai seimai, tai pamatytume, kad bizantiskieji musulmonai ireiskia kur kas daugiau krikscionisku dorybiu savo santykiuose, nei vakarieciai…
jie tiesiog gyvena Dievuje su visom savo klaidom ir atgailom…

ah1

>2021-05-16 19:13 perėjimas prie linijinio mąstymo – paveikslėlyje atverstoje knygoje rodomas alfa ir omega – pradžia ir pabaiga, kad jokio amžino gyvenimo nėra, be to pagal bibliją gyvenimai užsibaigia Jono apokalipsiu, kai ateina Jėzus su ragais ( gal špricais?) „suspirginti” – liks tik 144 tūkstančius žydų,
ir jokie kūnai sudeginti neprisikėlė ir neprisikels.

Popiežius Pranciškus

Kodėl mokiniai neliūdi? Gegužės 16 dienos vidudienio maldoje Italijoje ir kitose šalyse yra švenčiama Kristaus žengimo į dangų iškilmė. Morkaus Evangelija užbaigiama pasakojimu apie paskutinį Prisikėlusiojo ir mokinių susitikimą, po kurio jis buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Tėvo dešinėje. Paprastai atsisveikinimo scenos yra liūdnos ir pasiliekantiems sukelia pasimetimo, apleidimo jausmą. Bet su Jėzaus mokiniais buvo kitaip. Nepaisant Viešpaties iškeliavimo, jie nėra nuliūdę, bet, priešingai, džiugūs ir pasirengę misijai pasauliui. „Kodėl mokiniai nėra liūdni? Kodėl ir mes turėtume džiaugtis, matydami Jėzų, kuris žengia į dangų?“ – per sekmadienio vidudienio maldos susitikimą klausė popiežius Pranciškus, kreipdamasis į miesto gyventojus ir piligrimus Šv. Petro aikštėje. Žengimas į dangų užbaigia Jėzaus misiją tarp mūsų. Jei dėl mūsų Jėzus nužengė iš dangaus, tai dėl… Skaityti daugiau »

 VII Velykų savaitės pirmadienio

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Apd 19, 1–8)

Apolui būnant Korinte, Paulius keliavo aukštumomis ir atvyko į Efezą. Ten jis užtiko kelis mokinius ir paklausė: „Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?“ Jie atsakė: „Mes nė girdėt negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia“. Jis klausė toliau: „Tai kokį krikštą jūs esate priėmę?“ Jie atsakė: „Jono krikštą“. Tada Paulius paaiškino: „Jonas krikštijo atgailos krikštu, ragindamas žmones tikėti tą, kuris ateis po jo, būtent Jėzų“.
Tai sužinoję, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardan. Paskui Paulius uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti. Iš viso jų buvo dvylika vyrų.
Paulius nuėjo į sinagogą ir ten per tris mėnesius drąsiai aiškino ir įtikinėjo apie Dievo karalystę.

 VII Velykų savaitės pirmadienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 67, 2–7)

P. – Pasaulio valstybės, giedokite Dievui!
A r b a: Aleliuja.

Vos Dievas galingai pakyla, jo priešai pakrinka,
nekentėjai bėga šalin nuo jo veido.
Kaip sklaidūs dūmai pradingsta,
kaip vaškas sutirpsta prieš ugnį,
taip Dievo akivaizdoj nusidėjėliai žūva. – P.

Ogi teisieji Dievo akyse krykštauja, žavis,
šokinėja iš džiaugsmo.
Giesmes Dievui giedokit, skambinkit jo vardo garbei.
Jis Viešpats vadinas. – P.

Tėvas našlaičiams, globėjas našlėms yra Dievas
savo šventojoj buveinėj.
Duoda namus apleistiesiems,
belaisviams gerovės duris atidaro. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Kol 3, 1)

P. Aleliuja. – Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse,
kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. – P. Aleliuja.

 VII Velykų savaitės pirmadienio

Evangelija (Jn 16, 29–33)

Mokiniai Jėzui tarė: „Štai dabar tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių palyginimų. Mes dabar matome, kad tu viską žinai ir
nereikia tave klausinėti. Todėl mes ir tikime, kad tu esi išėjęs iš Dievo“.
Jėzus jiems atsakė: „Pagaliau tikite? Štai ateina valanda, – ir netgi yra atėjusi, – kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną. Tačiau aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas.
Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau
pasaulį!“
Katalikai.lt

 VII Velykų savaitės pirmadienio

Evangelijos Mąstymas Prašyti malonės, kad likčiau ištikimas Jėzui iki galo Atsistosiu mokinių būryje ir kartu su jais įdėmiai klausysiuosi Jėzaus. Jau treji metai jie yra kartu su Mokytoju, dažnai Jo klausėsi, bet ne visada galėjo suprasti Jo žodžius. Dažnai jų tikėjimas pasirodydavo per silpnas, jie ne kartą Juo suabejodavo. * Stovėdamas tarp mokinių netoli Jėzaus, peržvelgsiu savo su Jėzumi nueitą kelią. Nuoširdžiame pokalbyje pasakysiu Jam apie savo džiaugsmus ir rūpesčius, apie ištikimybes ir neištikimybes, apie savo baimes ir abejones. * Mokiniai po keleto ugdymo metų yra įsitikinę, kad jie jau yra subrendę savo tikėjime ir pažįsta Jėzų. Jėzus pasėja abejonę jų įsitikinime. Pasako jiems, kad jie išsisklaidys ir paliks Jį atėjus kančios valandai. Ir dar daugiau: kad jie nesupranta, nors… Skaityti daugiau »

Evangelijos komentaras

Komentaro autorius – kun. Ramūnas Mizgiris OFM Mokiniai išpažįsta Jėzaus dievystę: „Tu viską žinai“ (Jn 16, 30). Tik Dievas gali viską žinoti. „Pagaliau tikite?“ (Jn 16, 31). Šiuo klausimu Jėzus nesuabejoja mokinių išpažinimu, bet greičiau jį priima ir jam pritaria, nepaisant to, kad ateis valanda, kai jį suims, o mokiniai išsilakstys, palikdami jį vieną (Mt 26, 56). Jėzus buvo paliktas žmonių, bet ne Dievo: „Tačiau aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas“ (Jn 16, 32). Šis pasakymas yra tikras, nes Jėzus per visą savo kančią nebuvo paliktas vienas, išskyrus tą akimirką, kai kabėdamas ant kryžiaus tarė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 46). Tai buvo tamsiausias išbandymas, kurį Jėzus patyrė dėl mūsų visų išganymo. Įveikęs šį… Skaityti daugiau »

>> 05 16 16:30

Ne viską supratau, ką parašėte. De Chardin’o neskaičiau. Jūs teisus, rašydamas ,,Kažin”, bet šaknys būtent tos. Lopšys. Bet iš lopšio būtina išlipti, kad neliktume ah1 lygmens (tegu neįsižeidžia, bet nematau prasmės pataikauti). Kiekvienas artėjame link Tiesos savuoju keliu, atsiremdami į Dangaus malonę ir mokydamiesi iš tų, kurie toliau pažengę negu mes. Tokių žmonių, kaip ah1, bėda ta, kad jie iki kaulų smegenų pasinėrę į savąją puikybę, bet jų instrumentas tik vienas – žemiškasis protas, kuris gali remtis tik 5 pojūčiais, ir niekuo daugiau. Tačiau jis mano, kad net Apokalipsę yra supratęs! Jūs teisus: Amžinybė yra amžinasis Dabar. Virš laiko ir erdvės. Ir į plotį, ir į gylį, ir ten, ko dar nesuvokiame. Tačiau ah’ui laikas yra viso labo linijinis –… Skaityti daugiau »

Dėl ah1 2021-05-16 21:56, kt.

patartina nediskutuoti su juo ir kitais niekintojais, juoba kad ah1 dar ir sąmoningas melagis (mėgstantis kartoti melus, kad būtų įtikinamiau): ” liks tik 144 tūkstančius žydų, ir jokie kūnai sudeginti neprisikėlė ir neprisikels.” Štai kas iš tikrųjų parašyta Apr 7: 4 Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių: 5 Iš Judo giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų, iš Rubeno giminės dvylika tūkstančių, iš Gado giminės dvylika tūkstančių, 6 iš Asero giminės dvylika tūkstančių, iš Netfalio giminės dvylika tūkstančių, iš Manaso giminės dvylika tūkstančių, 7 iš Simeono giminės dvylika tūkstančių, iš Levio giminės dvylika tūkstančių, iš Isacharo giminės dvylika tūkstančių, 8 iš Zabulono giminės dvylika tūkstančių, iš Juozapo giminės dvylika tūkstančių, iš Benjamino giminės dvylika… Skaityti daugiau »

 VII Velykų savaitės antradienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Apd 20, 17–27) Iš Mileto Paulius pasiuntė į Efezą kvietimą, kad pas jį atvyktų Bažnyčios vyresnieji. Jiems atėjus, jis prabilo: „Jūs žinote, kaip aš nuo pirmosios dienos, kurią įžengiau į Aziją, visą laiką pas jus elgiausi, kaip tarnavau Dievui visu nusižeminimu, ašaromis ir bandymais, kuriuos teko iškęsti dėl žydų pinklių. Kaip nieko nenutylėjau, kas jums naudinga, bet kalbėjau ir mokiau tiek viešumoje, tiek po namus, žydus ir graikus ragindamas atsiversti į Dievą ir įtikėti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Ir štai aš, Dvasios kalinys, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks, tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man skelbia, jog manęs laukia pančiai ir vargai. Bet aš per daug nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik baigčiau savo… Skaityti daugiau »

 VII Velykų savaitės antradienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 67, 10–11. 20–21)

P. – Pasaulio valstybės, giedokite Dievui!
A r b a: Aleliuja.

Lietų geradarybių siuntei ant savųjų,
juos gaivinai, kai buvo pailsę.
Savo kaimenei tėviškę čia dovanojai,
vargšus globojai iš savo gerumo. – P.

Viešpatį garbinkit kiekvieną dieną!
Dievas naštas mūsų neša – jis vaduotojas mūsų.
Mūs Dievas – tai gelbintis Dievas,
padeda iš giltinės Viešpats ištrūkti. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 14, 16)

P. Aleliuja. – Aš prašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją,
kuris liktų su jumis per amžius. – P. Aleliuja.

 VII Velykų savaitės antradienio

Evangelija (Jn 17, 1–11) Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo: „Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave ir tavo jam duota galia visiems žmonėms teiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos jam esi atidavęs. O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją. Aš tave pašlovinsiu žemėje, atlikdamas darbą, kurį man buvai davęs nuveikti. Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui. Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie laikėsi tavojo žodžio. Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla. Tavo man patikėtus… Skaityti daugiau »

 VII Velykų savaitės antradienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti malonės suvokti tiesą, jog Jėzus meldžiasi už mane Atsiklaupsiu arti Jėzaus, kad įsiklausyčiau į Jo pokalbį su Tėvu. Maldoje atsiskleidžia Jėzaus dvasios, minčių ir troškimų grožis. Ką galiu pasakyti apie savo maldą? Kokius troškimus, mintis ir jausmus dažniausiai atskleidžia mano malda? Pamąstysiu apie tai. * Atkreipsiu dėmesį į Jėzaus troškimus. Jis trokšta amžinojo gyvenimo visiems, kuriuos „Jam davė Tėvas“. Įsivaizduosiu Tėvą, kuris asmeniškai man atsiunčia savo Sūnų. Ar tikiu tuo, kad Jėzus ateina pas mane, siųstas savo Tėvo? * Jėzus išpažįsta savo Tėvui, kad gyvena Jo garbei. Jėzus trokšta, kad per Jį apsireikštų Tėvo gerumas. Peržvelgsiu savo santykius su artimaisiais šeimoje ir bendruomenėje. Ko ieškau savo kasdieniniuose užsiėmimuose ir tarnystėje – Dievo ar savo garbės? Paprašysiu malonės, kad… Skaityti daugiau »

 VII Velykų savaitės antradienio Evangelijos

Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej Jėzus prieš palikdamas Paskutinės vakarienės menę tam, kad eitų į Alyvų sodą, kreipiasi į savo Dangiškąjį Tėvą ilga malda. Ši Jėzaus, Aukščiausiojo Kunigo, malda tarsi apvainikuoja Jo mokiniams ir mums paliktą testamentą. Jėzus kelia akis į savo Dangiškąjį Tėvą. Tai yra kvietimas mums visiems nukreipti akis nuo mūsų pačių, nuo mūsų egocentrizmo ir pakelti širdį, mintis į viršų Dievo link. Meldžiasi tas, kas suvokia savo ribotumą, skurdą ir bejėgiškumą. Malda yra vienintelė viltis tų, kurie yra nugalėti. Jėzaus malda yra kupina nerimo, kuris mus taip pat turėtų paliesti. Pašlovinęs Tėvą, Jėzus žvelgia į savo silpnus ir pilnus baimės mokinius. Jis patikėjo jiems nelengvą užduotį – tęsti Jo darbą, dėl to meldžiasi už juos, kad… Skaityti daugiau »

VII Velykų savaitės trečiadienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Apd 20, 28–38) Paulius bylojo Efezo bažnyčios vyresniesiems: „Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įgijęs savo krauju. Aš žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Netgi iš jūsų tarpo atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius. Todėl budėkite ir nepamirškite, jog aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną. O dabar pavedu jus Viešpačiui ir jo malonės žodžiui, kuris, turi galią jus išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų. Nė iš vieno netroškau nei sidabro, nei aukso, nei drabužio. Jūs gi žinote, kad mano ir palydovų reikalams tarnavo šitos va mano… Skaityti daugiau »

VII Velykų savaitės trečiadienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 67, 29–30. 33–36)

P. – Pasaulio valstybės, giedokite Dievui!
A r b a: Aleliuja.

Rodyki, Dieve, savo galybę,
galybę, o Dieve, kuris mūsų labui darbuojies.
Jeruzalėje tavo šventovė;
jos garbei valdovai aukas tau tegu neša. – P.

Pasaulio valstybės, giedokite Dievui,
skambinkit Viešpaties garbei –
to, kuris skrieja padangėm,
amžinaisiais skliautais keliauja.
Štai jis savo balsą paleidžia –
nuaidi garsas griausmingas:
„Supraskite Dievo galybę!“ – P.

Izraely didybę jo matom,
debesyse – jo galybę.
Pagarbinkim Dievą! – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 17, 17)

P. Aleliuja. – Tavo žodis, Viešpatie, yra tiesa.
Pašventink juos tiesa! – P. Aleliuja.

VII Velykų savaitės trečiadienio

Evangelija (Jn 17, 11–19) Pakėlęs akis į dangų, Jėzus bylojo: „Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena, kaip ir mes. Kol buvau su jais – tavo man pavestaisiais, – aš išlaikiau juos ištikimus tavo vardui; išsaugojau juos, ir nė vienas jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, – ir taip išsipildė Raštas. Dabar aš einu pas tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų manojo džiaugsmo pilnatvę. Aš jiems perdaviau tavo žodį, bet pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Pašventink juos tiesa! Tavo… Skaityti daugiau »

VII Velykų savaitės trečiadienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti ištvermės maldoje su Jėzumi Kontempliuosiu besimeldžiantį Jėzų. Prisiartinsiu prie Jo, kad galėčiau klausytis Jo pokalbio su Tėvu. Atkreipsiu dėmesį į tai, su kokiu jautrumu ir rūpesčiu Jėzus atiduoda savo mokinių ateitį į Tėvo rankas. * Pasidžiaugsiu, kad Jėzus Paskutinės Vakarienės metu kalbasi su Tėvu apie mane, mano bendruomenę ir mano šeimą. Taip Jis daro kasdien šventųjų Mišių metu, prašydamas, kad Tėvas Jo vardu apsaugotų mano gyvenimą ir kad nesusvyruotų mano tikėjimas. * Prašysiu gilaus suvokimo, kad Jėzus kasdien be perstojo atiduoda mano gyvenimą ir mano artimuosius į Tėvo rankas. Jis rūpinasi kiekviena ateinančia mano diena, dar prieš jai prasidedant. Ar tuo tikiu? * Jėzus, nujausdamas savo mokinių krizę, kuri ištiks juos Jo kančios metu, prašo Tėvą, kad sustiprintų… Skaityti daugiau »

VII Velykų savaitės trečiadienio Evangelijos

Komentaro autorius – kun. Ramūnas Mizgiris OFM Jėzus, rūpestingasis ir gerasis ganytojas (Jn 10, 11), neleido pražūti savo draugams, juos išgelbėjo (Jn 3, 16–17) ir dovanojo jiems gyvenimo pilnatvę (Jn 10, 10). Tačiau Jėzus pripažįsta, kad šiame išganymo kelyje būta kliūčių: „Nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, – taip išsipildė Raštas“ (Jn 17, 12). Evangelistas Jonas jau buvo aprašęs Judo išdavystę (Jn 13, 21. 30). Vis dėlto Judo išdavystė nėra bereikšmė išganymo plane: jis turėjo išpildyti Raštus. Greičiausiai turima mintyje 41 psalmė: „Net mano geriausias bičiulis – tas, kuris dalijosi su manimi duona, taikėsi man įspirti“ (Ps 41, 10). Kai mąstome apie neigiamą Judo atliktą vaidmenį, turėtume neišleisti iš akių mums neregimą dieviškų įvykių vyksmą. Taip, jo išdavystė… Skaityti daugiau »

Popiežiaus Pranciškaus katechezė

Malda – tai ištverminga kelionė Išsiblaškymas, dvasinė sausra, vangumas – tai dažnai pasitaikančios kliūtys, su kuriomis susiduria žmogus melsdamasis. Neįmanoma jų išvengti, dėl to turime išmokti jas laiku atpažinti ir stengtis įveikti, kalbėjo popiežius Pranciškus trečiadienio rytą Vatikano rūmų Šv. Damazo kieme vykusio susitikimo su maldininkais metu tęsdamas katechezę apie maldą. Katalikų Bažnyčios katekizmas sako, kad „melstis paprastai mums trukdo išsiblaškymas“ (2729). Žmogus pradeda melstis, bet štai jo mintys ima keliauti kitur, po visą pasaulį; širdis yra vienur, mintys – kitur. Visi esame su tuo susidūrę, sakė Pranciškus. Galvoje nuolat sukasi įvairios mintys ir vaizdai. Išsiblaškymas trukdo ne tik maldai. Susikaupimo ir sutelkto dėmesio reikia ir darbe. Pagaliau ir atletams, kad laimėtų varžybas, reikalingas ne tik fizinis pasirengimas, bet ir… Skaityti daugiau »

 VII Velykų savaitės ketvirtadienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Apd 22, 30; 23, 6–11) Norėdamas tiksliau išsiaiškinti, kuo Paulius žydų kaltinamas, tribūnas įsakė jį išleisti iš kalėjimo; liepė sušaukti kunigus bei visą teismo tarybą ir, atvedęs Paulių, pastatė jų akivaizdoje. Žinodamas, kad viena dalis buvo sadukiejai, o kita – fariziejai, Paulius sušuko tarybai: „Broliai, aš fariziejus, kilęs iš fariziejų šeimos, ir jūs mane teisiate dėl mirusiųjų prisikėlimo vilties“. Jam tai pasakius, tarp fariziejų ir sadukiejų kilo barnis, ir susirinkimas suskilo. Mat, sadukiejai neigia mirusiųjų prisikėlimą, angelų ir dvasios buvimą, o fariziejai tuos dalykus pripažįsta. Todėl pakilo didelis klegesys. Kai kurie Rašto aiškintojai iš fariziejų įsiterpė į ginčą ir sakė: „Mes nerandame nieko blogo šitame žmoguje. O kas, jeigu jam kalbėjo dvasia arba angelas?!“ Įsisiautėjus smarkiems… Skaityti daugiau »

 VII Velykų savaitės ketvirtadienio

Dievo Žodis Atliepiamoji psalmė (Ps 15, 1–2. 5. 7–11) P. – Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi. A r b a: Aleliuja. Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi. Kartoju tau, Dieve: „Tu mano Viešpats“. Viešpatie, mano paveldėtas turte, taure mano laimės, tavo rankoje mano likimas. – P. Aš šlovinu Viešpatį, kuris man išmintį duoda, aš toks laimingas, paveldėjęs lobį! Akyse nuolatos Viešpats man stovi, jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. – P. Man džiaugias širdis, krykštauja siela, ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis. Juk manęs nepaliksi numirėlių būste, tu man, savo draugui, neleisi trūnyti. – P. Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda, pilna man bus laimė prieš tavo veidą, tavo dešinėj bus per amžius linksmybės. – P.… Skaityti daugiau »

 VII Velykų savaitės ketvirtadienio

Evangelija (Jn 17, 20–26) Pakėlęs akis į dangų, Jėzus bylojo: „Šventasis Tėve, ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai. Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai… Skaityti daugiau »

 VII Velykų savaitės ketvirtadienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti laisvos nuo išankstinių nusiteikimų ir nesutarimų širdies Prisiartinsiu prie Jėzaus, kuris karštai meldžiasi Tėvui. Įsižiūrėsiu į Jo susikaupusį veidą ir įsiklausysiu į Jo pokalbį su Tėvu. Įsijungsiu į Jėzaus maldą. * Įsiklausysiu į Jėzaus žodžius, kuriais maldauja Tėvą, „kad visi būtų viena“, „kad visi pasiektų vienybę“. Ką galiu pasakyti apie vienybę mano šeimoje, bendruomenėje, parapijoje? Peržvelgsiu savo santykius su artimaisiais, santykius darbe. * Pakviesiu Jėzų į „sergančius“ santykius namuose, bendruomenėje ir darbe. Karštai prašysiu Jo, kad išgydytų mano širdį, nuostatas, situacijas kur kyla nesantaikos. * Ar Jėzus nekenčia dėl atleidimo trūkumo, pavydo, konfliktų, kuriuos išprovokuoja mano laikysena? Karšta malda kreipsiuosi į Jėzų, kad padėtų man prisipažinti dėl nesantaikos ir susiskaldymo, kuriuos iššaukiu savo žodžiais ir veiksmais, nuodėmių. *… Skaityti daugiau »

 VII Velykų savaitės ketvirtadienio Evangelijos

Komentaro autorius – kun. Ramūnas Mizgiris OFM Nuo XVI šimtmečio Evangelijos pagal Joną 17 skyrius vadinamas Aukščiausiojo Kunigo malda. Jėzus kalba kaip Užtarėjas ir savo žodžiais kreipiasi tiesiog į Tėvą, o ne į mokinius. Mokiniai tik nugirsta. Jėzus meldžiasi už visą žmoniją, nes „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą“ (Jn 17, 24). Tuomet kiekvienas žmogus matys jo šlovę ne tarsi veidrodyje, bet atidengtu veidu: „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų… Skaityti daugiau »

 VII Velykų savaitės penktadienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Apd 25, 13–21) Karalius Agripas ir Berenikė lankėsi Cezarėjoje Festo pasveikinti. Viešnagei užtrukus, Festas supažindino karalių su Pauliaus byla ir papasakojo: „Feliksas paliko man tokį kalinį. Kai buvau Jeruzalėje, aukštieji žydų kunigai ir seniūnai apsilankė pas mane, kaltindami jį ir reikalaudami pasmerkti. Aš jiems atsakiau, kad romėnai neturi papročio pasmerkti kokį nors žmogų, nedavę kaltinamajam galimybės stoti kaltintojų akivaizdoje ir gintis nuo kaltinimų. Jiems čionai atvykus, aš nedelsdamas rytojaus dieną atsisėdau į teismo krasę ir liepiau atvesti tą žmogų. Skundėjai nesugebėjo įrodyti jokio nusikaltimo, kokio buvau tikėjęsis. Jie vien tik ginčijosi ir jam prikaišiojo dėl kai kurių savo tikėjimo klausimų ir dėl kažkokio mirusio Jėzaus, kurį Paulius tvirtino esant gyvą. Dvejodamas, kaip išspręsti klausimus, aš paklausiau,… Skaityti daugiau »

 VII Velykų savaitės penktadienio

Dievo Žodis Atliepiamoji psalmė (Ps 102, 1–2. 11–12. 19. 21) P. – Viešpats danguj savo sostą pastatė. A r b a: Aleliuja. Tegul mano siela Viešpatį šlovina, ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą! Lai mano siela Viešpatį šlovina, lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė. – P. Kaip nepasiekiamai aukštas dangus viršum žemės, taip yra didis jo gailestingumas tiems, kurie jo šventai bijo. Kaip nuo Rytų tolimi vakarai, taip toli kaltes mūsų nusviedžia. – P. Viešpats danguj savo sostą pastatė, valdo visą visatą. Šlovinkit Viešpatį, angelų minių minios, jūs, jo tarnai, kur vykdot jo valią. – P. Posmelis prieš Evangeliją (Jn 14, 26) P. Aleliuja.– Šventoji Dvasia išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.… Skaityti daugiau »

 VII Velykų savaitės penktadienio

Evangelija (Jn 21, 15–19) Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau už šituos?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano avinėlius“. Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“. Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis. Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas… Skaityti daugiau »

VII Velykų savaitės penktadienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti radikalaus Jėzaus pamilimo ir stiprybės ieškojimo Jame Prisiartinsiu prie mokinių, kad kartu su jais pasidžiaugčiau Jėzaus artumu. Aušta rytas. Jie yra drauge ežero pakrantėje, valgo pusryčius. Pastebėsiu džiaugsmą mokinių akyse, nes Jėzus yra kartu su jais. Jie gali iš arti į Jį žiūrėti ir Jo klausytis. * Atsisėsiu su jais. Žvelgsiu į Jėzų ir stengsiuosi pajusti Jo artumą. Kokie jausmai kyla mano širdyje? Ką norėčiau pasakyti Jėzui? * Atkreipsiu dėmesį į Jėzų, kuris yra netoli Petro. Tas artumas ramina Petro širdį, bet primena jam apie tai, kaip išsigynė Jėzaus. Staiga Petras išgirsta iškilmingą klausimą: „Ar myli mane labiau negu šitie?“. Petras yra nustebintas šito netikėtumo. * Prisiminsiu maldas, adoracijas, kuriose Jėzus savo meilė gydė mano nuodėmių sužeistą gyvenimą.… Skaityti daugiau »

VII Velykų savaitės penktadienio Evangelijos

Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej Jėzus klausia Petro tik vieno dalyko. Jis puikiai suvokia, kad Petras gali likti vienybėje su Juo ne dėl pareigos jausmo ar valios tvirtumo, bet tik trokšdamas atsiliepti į begalinę Viešpaties meilę. Jėzus tris kartus iš eilės iškelia tą patį klausimą, tarsi pabrėždamas, kad tai yra esminis klausimas, kurį kiekvienas Jo mokinys privalo sau kelti kiekvieną dieną. Tai išties yra fundamentalus klausimas, apibendrinantis kiekvieną Dievo ištartą Žodį mums: O ar tu mane myli? Pirmą kartą klausiamas Petras atsako taip išdidžiai, tarsi būtų įsižeidęs dėl Jėzaus nepasitikėjimo juo. Tačiau palaipsniui Mokytojo nuoseklus tvirtumas nugali Petro išdidumą ir apnuogina jo silpnumą, leisdamas pajusti stiprų pasitikėjimo savo Viešpačiu poreikį, kad galėtų suprasti, ką iš tiesų reiškia mylėti. Tolesnis… Skaityti daugiau »

VII Velykų savaitės šeštadienis

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Apd 28, 16–20. 30–31)

Kai atvykome į Romą, Pauliui buvo leista apsigyventi atskirai su serginčiu jį kareiviu.
Po trijų dienų jis pasikvietė pas save žydų vadovus. Jiems susirinkus, jis prabilo: „Broliai! Nors aš nesu nusikaltęs nei tautai, nei papročiams, buvau Jeruzalėje suimtas ir atiduotas į romėnų rankas. Tie ištardę norėjo mane paleisti, nes nerado jokios mirties verto nusižengimo.
Kadangi žydai prieštaravo, turėjau šauktis ciesoriaus, tiktai ne tam, kad apkaltinčiau tautą. Dėl šios priežasties aš norėjau su jumis pasimatyti ir pasikalbėti. Juk aš nešioju šitą grandinę dėl Izraelio vilties!“
Paulius pasiliko gyventi savo išsinuomotame bute ištisus dvejus metus ir priimdavo lankytojus. Jis skelbė Dievo karalystę ir visiškai laisvai, netrukdomas mokė apie Jėzų Kristų.

VII Velykų savaitės šeštadienis

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 10, 4–5. 7)

P. – Dorieji regės tavo veidą, Viešpatie.
A r b a: Aleliuja.

Viešpats savo šventajame būste,
Viešpats – danguje stovi jo sostas.
Jo akys stebi pasaulį,
žmonių vaikus jos tyrinėja. – P.

Viešpats teisųjį tiria, taip pat ir bedievį.
Kas myli smurtą, tuo bjaurisi Viešpats.
Viešpats teisus – brangi jam teisybė,
dorieji regės jojo veidą. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (plg. Jn 16, 7. 13)

P. Aleliuja. – Aš jums atsiųsiu Tiesos Dvasią, – sako Viešpats. –
Ji ves jus į tiesos pilnatvę. – P. Aleliuja.

VII Velykų savaitės šeštadienio

Evangelija (Jn 21, 20–25) Petras atsisukęs pamatė iš paskos einantį mokinį, kurį Jėzus mylėjo, kuris vakarienės metu buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės ir klausė: „Viešpatie, kas tave išduos?“ Pamatęs jį, Petras tarė Jėzui: „Viešpatie, o kas jam bus?“ Jėzus atsakė: „Jei aš noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau? Tu sek paskui mane!“ Ir taip pasklido gandas tarp brolių, jog tasai mokinys nemirsiąs. Betgi Jėzus nesakė: „Jis nemirs“, tik „Jei noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau?“ Tai ir yra mokinys, kuris liudija apie tuos dalykus ir juos aprašė, ir mes žinome, kad jo liudijimas tikras. Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu juos visus atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų… Skaityti daugiau »

VII Velykų savaitės šeštadienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti sau ir savo artimiesiems gilaus ryšio su Jėzumi Įsivaizduosiu mylimąjį Jėzaus mokinį, kuris Vakarienės metu buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. Kontempliuosiu mokinio, kuris pasilieka artimame ryšyje su Jėzumi, paveikslą. * Jeigu turėčiau pavaizduoti savo santykį su Jėzumi, kaip jį išreikščiau? Ar atrasčiau save mokinyje, besiilsinčiame prie Jėzaus krūtinės? Ką galiu pasakyti apie savo artimumą Jėzui? * Įsivaizduosiu Petrą, kuris klausia Jėzaus apie mane, apie mano ateitį: „Viešpatie, o kas bus su šituo?“ Ar užduodu sau tokį klausimą? Ar klausiu Jėzaus apie savo ateitį? * Jėzus kviečia mane, kad nespėliočiau ir nepergyvenčiau dėl artimųjų likimo, bet pavesčiau juos Jam. Patikėsiu Jėzui visus artimus mano širdžiai žmones, dėl kurių bijau. Atiduosiu jų likimą į Jėzaus rankas. * „Tu sek paskui… Skaityti daugiau »

VII Velykų savaitės šeštadienio Evangelijos

Komentaro autorius – kun. Ramūnas Mizgiris OFM Petras užduoda Jėzui klausimą apie Jono likimą: „Viešpatie, o kas šitam bus?“ (Jn 21, 21). Jėzus nepasako apie Joną ateitį, bet pasinaudoja klausimu ir paaiškina Petrui, kad svarbiausia yra asmeninis liudijimas ir bendrystė su juo – Jėzumi Kristumi: „Tu sek paskui mane!“ (Jn 21, 22). Kartą šv. Antanas Egiptietis († 356) maldoje klausė: „Viešpatie, kaip yra, kad vieni miršta jauni, o kiti sulaukia garbingo amžiaus? Kodėl vieni yra vargšai, o kiti turtingi? Kodėl tarp blogų žmonių yra turtingų, o tarp teisiųjų – vargšų?“ Ir štai Antaną pasiekė Viešpaties žodis: „Antanai, rūpinkis savimi. Tai, ko tu klausi, yra Dievo teisingi sprendimai: tau nereikia jų žinoti!“ Netrukdykime Dievui veikti kito žmogaus gyvenime. Neskubėkime su vertinimais.… Skaityti daugiau »

51
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top