Broliai! Kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa. Ištirkite, kas patinka Viešpačiui, ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau pasmerkite juos. Nes ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti. Bet visa, ką šviesa smerkia, tampa regima, o kas tampa regima, yra šviesa. Todėl sakoma: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5, 8–14).
Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“
Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“. Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: ‘Eik į Siloamą nusiprausti’. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“. Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau“.
Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu“. Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“.
Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save“. Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį“.
Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“. Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“ Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“. Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“. Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“. Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį. O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“.
Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: ‘Mes neakli!’ – Taigi jūs kalti“. (Jn 9, 1–41)
Ketvirtąjį Gavėnios sekmadienį melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje asmeniškai ar bendruomeniškai, su pasitikėjimu kreipkimės į savo neregimąjį Tėvą: teišklauso Jis mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą už visus tuos, kurie yra persekiojami ir nevilties kamuojami, skurdo ir vienatvės slegiami, piktojo puolami ir supriešinami.
Viešpatie, esame Tavo vaikai, su viltimi ir atgaila prašome Tavo pagalbos ir užtarimo. Todėl ir šioje Gavėnios dykumoje meldžiame už kiekvieną piktojo gundomą žmogų: Viešpatie, laimink mūsų pastangas ir neleisk mūsų sugundyti, kad nevergautume stabams. Meldžiame ir už tikėjimą praradusius krikščionis, ir už visus tamsoje skendinčius nusidėjėlius – teišgydo žmogaus Sūnus mūsų aklumą, kad gyventume kaip šviesos vaikai ir brandintume šviesos vaisius. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Mons. Artūras Jagelavičius. „Aš atėjau, kad neregiai praregėtų…“
„Rabi, kas nusidėjo?“– šiame klausime atsispindi senas stereotipas: manoma, kad kiekviena liga ar nelaimė yra bausmė už nuodėmes ir ji perduodama vaikų vaikams. Jeigu turime minty gimtąją nuodėmę, tuomet taip, bet jeigu individualią nuodėmę, tai šią nuomonę turime ryžtingai atmesti. Jėzus paneigė tiek aklo gimusio, tiek jo tėvų nuodėmingumą kaip aklumo priežastį. Žinoma, tai visiškai nereiškia, kad Jėzus nepripažino ryšio tarp nuodėmės ir ligos. Jis gerai matė ryšį tarp blogio, nuodėmės ir kančios: labai dažnai vienų žmonių nuodėmės virsta kitų žmonių kančiomis. Tačiau žmonių kančių negalima priimti kaip Dievo bausmės už nuodėmes. Už prigimties ir moralės pažeidimus „keršija“ ne Dievas, o gamta. Jėzus ryžtingai sukyla prieš Senajam Testamentui būdingą kančios kaip Dievo bausmės už nuodėmes sampratą. Akivaizdu, kad net daugelį ligų ir nelaimių mes prisišaukiame patys. Pavyzdžiui, jaunystėje nesilaikydami ketvirtojo Dievo įsakymo, ardome darnius tėvų ir vaikų santykius ir vėliau stebimės, kad atsiranda nesantaika tarp kartų; nesaikingai valgydami ir gerdami ne tik pažeidžiame penktąjį Dievo įsakymą Nežudyk, bet ir gadiname savo sveikatą. Tačiau būna ligų ir nelaimių, kurios nekyla nei iš asmeninių, nei iš tėvų nuodėmių. Daugelis jų yra Dievo leidžiamos, kad mūsų nelaimėje pasirodytų Dievo galia ir gerumas. Be to, visiems išgydymams būdinga bendras dalykas – Dievas mums stebuklingu būdu atveria akis, mūsų dvasios akis. Dažnai pats kenčiantysis, Dievui stebuklingai sustiprinus tikėjimą, suvokia, kad jo kančia turi prasmę.
Evangelijoje minimas aklasis primena ir mūsų aklumą – negebėjimą tikėti į Dievą ir pasitikėti juo. Akivaizdu, kad kūno išgydymas yra priemonė paskatinti išgelbėti sielą. Jėzus aiškiai parodo, jog kentėti tenka ir nekaltai. Maža to, kartais Dievas leidžia kentėti, kad kenčiančiame žmoguje „apsireikštų Dievo darbai“. Kokie Dievo darbai pasireiškė aklojo išgydymo stebukle? Kad Jėzus yra pasaulio šviesa. Aklojo išgydymas tai patvirtino. Visos aklojo istorijos pagrindą atskleidžia pagydytojo žodžiai: „Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu.“ Išgydytajam Jėzus yra Pranašas ir Viešpats. O tiems, kurie nenori pripažinti Jėzaus dieviškumo, tenka užsispyrėliškai, lyg fariziejams, ginčytis neigiant bet kurį Dievo stebuklą. Tačiau tas, kas tiki Jėzaus dieviškumu, besąlygiškai priima Jėzų ir Jo mokymą kaip savo gyvenimo pagrindą. Tikėjimas suteikia žmogui naują požiūrį ne tik į Jėzų iš Nazareto, bet ir į savo gyvenimą, naują požiūrį į moralines vertybes, į visuomenės ir pasaulio gyvenimą. Jėzus aiškiai sako: „Aš atėjau į šį pasaulį, kad neregiai praregėtų.“ Šis naujas praregėjimas, naujas žvilgsnis privalo tapti kiekvieno tikinčiojo likimu. Ar mes tikime, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, Dievo pasiųstas į žemę, kad kiekvienas žmogus „praregėtų“?
Apžiūrinėjant meno kūrinį būtina surasti tinkamą padėtį ir atstumą, kad pamatytume kūrinį tokį, kokį jį sumanė menininkas. Lygiai taip yra ir žmonių santykiuose. Reikia surasti tokią padėtį, iš kurios teisingiausiai ir gražiausiai matytume kitą žmogų. Šią padėtį nurodo Viešpats sakydamas, jog artimą reikia mylėti kaip save patį. Štai pagrindinis atskaitos taškas žvelgiant į patį didžiausią visatos Kūrėjo šedevrą – žmogų. Prašykime Viešpatį tokio regėjimo, kad pamatytume žmonių širdžių gelmes ir suprastume artimą. Kad pamatytume žmogų, koks jis yra, reikia būti pasiruošusiems priimti jį tokį, koks jis yra, o tai daug kainuos – reikės atsižadėti egoizmo, puikybės.
Dievo malonei gauti reikia būti pasiruošusiems ko nors atsisakyti arba kai kurių savybių įgyti. Šiandien madinga būti išrankiam net tikėjimo dalykuose: „Aš tikiu, bet ne su viskuo sutinku…“; „Aš tikiu, bet ne viskuo“ – tai nėra joks tikėjimo išpažinimas. Visi šie „ne, bet“ padaro mus nepajėgius naujai pažvelgti į pasaulį, liekame neišgydyti nuo aklumo. Kartais žmonės šventvagiškai sako, jog Dievo nemato todėl, kad Jo nėra. Tačiau jie nepagalvoja, kiek daug žmonių nemato kitų žmonių skausmo, jų problemų, nors jie yra. Krikščionis yra tas, kuris moka matyti širdimi. Viešpats žiūri ne į žmogaus išorę, bet į žmogaus širdį. Širdies akys yra tikėjimas. Jis mums padeda pažvelgti į kito žmogaus širdį. Tad kokie žmonės gali pamatyti Dievą? Atsakymą duoda pats Jėzus: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.“ Ir kai kreipiamės į Dievą prašydami: „Viešpatie, atverk man akis“, mums visa Evangelija atsako: praregėsi, jeigu apvalysi savo širdį nuo nuodėmių, kad ji taptų skaisti. Jėzus ne tik pagydo akląjį, bet ir suteikia jam tikėjimo šviesą, širdies šviesą, gyvenimo prasmę. Visa tai padeda žmogui palaikyti teisingus santykius su savimi, su kitais ir su Dievu. Jei esame praregėję, žiūrėkime į Viešpatį, į jo valią, į Dievo dovanas mūsų gyvenime, į išganymo darbus ir sakramentus.