Jie apsakė bendruomenei, kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos
Paulius kartu su Barnabu pasuko atgal į Listrą, Ikoniją ir Antiochiją. Ten jie stiprino mokinių dvasią ir skatino juos išsaugoti tikėjimą, nes per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę. Kiekvienoje bendruomenėje su malda ir pasninku, uždėdami rankas, jie paskyrė jiems vyresniuosius ir pavedė juos Viešpačiui, kurį šie buvo įtikėję. Apkeliavę Pizidiją, jie atvyko į Pamfiliją, paskelbė žodį Pergėje ir leidosi žemyn į Ataliją. Iš čia išplaukė į Antiochiją, kur buvo buvę pavesti Dievo malonei, kad nuveiktų darbą, kurį dabar pabaigė. Sugrįžę jie sušaukė bendruomenę ir apsakė, kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus. (Apd 14, 21b–27)
Dieve, mano Valdove, aš tavo vardą garbinsiu amžiais
Viešpats švelnus, gailestingas,
didžiai maloningas, rūstaut negreitas.
Viešpats visiems yra geras,
savo visiems kūriniams gailestingas. –
Viešpatie, tegu visi tvariniai tau dėkoja,
tegu tave garbina ištikimieji.
Tegu jie skelbia tavo karalystės kilnumą,
tegu garsina tavo galybę. –
Kad visi žmonės suprastų tavo didybę,
tavo karalystės kilnumą.
Tavo karalystė – amžina karalystė,
tu kartų kartoms viešpatausi. – (Ps 144, 8–13ab)
Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių
Aš, Jonas, regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko ir jūros taip pat nebeliko. Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo, kuri buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo anksčiau, tas praėjo“. O Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja!“ Ir sako: „Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri“. (Apr 21, 1–5a)
Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte
Judui pasišalinus iš Velykų vakarienės būsto, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save, – bematant jį pašlovins. Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“.(Jn 13, 31–35)
Dieve, per Jėzų Kristų – Jo kančią ant Kryžiaus ir Prisikėlimą – susigrąžinęs mus į savo tėviškąjį glėbį, duok ir mums nepritrūkti drąsos liudyti Tavo meilę. Tegul Naujojo įsakymo – Meilės įsakymo – raugas perima visą mūsų gyvenimą ir teapsaugo mus nuo drugnumo ir nuo išsivadėjimo, nuo baimės suklysti darant gera, nuo valios paralyžiaus susidūrus su blogiu.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – tegul Šventoji Dvasia veda mūsų tautą geriausio pasirinkimo keliu, kad įsiklausę į savo sąžinės balsą, į artimo ir Tėvynės vargą atsilieptume meilės ir tikėjimo darbais. Tu gyveni ir Viešpatauji per amžius. Amen.
Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: tiktai santykis su Dievu duoda mums tikrą gyvenimą
Šv. Maksimas Išpažinėjas († 662). Mano įsakymas – mylėkite vieni kitus
Ir koks yra tas įsakymas, kurio laikydamiesi mes Dievą mylėsime? Paklausyk Jo paties, sakančio: „Šis yra mano įsakymas – mylėkite vieni kitus“ (plg. Jn 15,12). Tu matai, kad tarpusavio meilė yra meilės Dievui pamatas, o ji yra visų Dievo įsakymų išpildymas. Dėl šios priežasties Jis draudžia prisirišti prie tų žemiškų dalykų (t.y. valgymo, turto, nuosavybės, garbės, kilmingumo ir t. t.) ir ragina išsižadėti viso savo turto kiekvieną, kuris tik geiste geidžia tapti Jo mokiniu. Tada brolis pasakė: „Kadangi tu, Tėve, pasakei, kad privalu vertinti meilę kiekvienam žmogui labiau už visa, kas regima, ir net labiau už patį kūną – kokiu būdu aš sugebėsiu mylėti tą, kuris manęs nekenčia ir nuo manęs nusisuka? Jeigu jis man dar ir pavydi, mane apsvaido šmeižtais, prieš mane yra klastingas, jeigu rezga man pinkles – kaip aš galėsiu jį mylėti?“ Man regis, Tėve, kad tai yra neįmanoma prigimčiai, nes liūdesio aistra savo prigimtimi verčia nusigręžti nuo nuliūdinančiojo“.
Ir senolis atsakė: „Jei kalbėsime apie roplius ir laukinius žvėris, kuriuos valdo jų prigimtis, išties yra visiškai neįmanoma, kad jie nesigintų tiek, kiek pajėgia, prieš skausmą sukeliantįjį, tačiau tiems, kurie yra sukurti pagal Dievo paveikslą ir vadovaujasi protu, kurie yra palaikyti vertais Dievo pažinimo ir yra gavę iš Jo įstatymą, yra įmanoma nenusigręžti nuo tų, kurie sukelia jiems liūdesį, ir mylėti tuos, kurie jų nekenčia. Todėl Viešpats, sakydamas: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, laiminkite tuos, kurie jus prakeikia, melskitės už savo niekintojus“ (Lk 6, 27–28), mums paliepia ne tai, kas neįmanoma, bet, savaime suprantama, tik tai, kas yra įmanoma, nes priešingu atveju Jis nebaustų įstatymo pažeidėjo. Pats Viešpats atskleidžia, parodydamas mums tai savais darbais, taip pat ir visi Jo mokiniai, dėl artimojo meilės kovodami iki pat mirties ir karštai melsdamiesi už savo žudikus.
Mons. Adolfas Grušas. Meilės kaina
Žodžius apie meilę girdime gana dažnai, tik ne visuomet gerai suprantame, ką jie reiškia. Ne visiems duota suvokti, ką jaučia motina, bučiuodama savo neįgalų vaiką ir sakydama: „Myliu tave.“ Kokią prasmę ir reikšmę turi žodžiai vyro, kuris kasdien lanko ligoninėje savo sergančią žmoną ir nepaliauja jai kartojęs: „Myliu tave“? O ką reiškė Kristaus žodžiai, kuriuos Jis ištarė apaštalams, o per juos ir mums: „Myliu jus“?
Paprastai, kalbėdami apie meilę, mes ją savotiškai sumenkiname ir nuskurdiname, apribodami šį jausmą gerais sentimentais, įsivaizduodami ją, kaip kažką labai švelnaus, nekalto ir jausmingo, pereinančio į aistrą. Be abejo, meilė apima ir tai, tačiau tai tikrai yra ne viskas. Neveltui Evangelijoje žodis „meilė“ ne kartą gretinamas su kryžiumi ir kančia.
Atrodytų, kad tai nėra mums nežinomi dalykai. Visi suvokiame, kokia yra meilės kaina šiame nuo egoizmo mirštančiame pasaulyje: tai skausmas, ašaros, rauda ir skundas. Kuomet girdime Kristų sakant: „Myliu jus“, tai reiškia, kad šiuose žodžiuose slypi ir kryžius. Viešpats kalba apie meilę, o galvoja apie kryžių.
Išganytojas, liepdamas mums mylėti vieniems kitus taip, kaip Jis mus pamilo, taip pat aiškiai primena ir kryžių, nes kaip tik tokiu būdu Jis ir išreiškė savo meilę mums, visam pasauliui. Jėzus ne veltui yra sakęs, kad meilę įrodome savo pasirengimu už kitus atiduoti savo gyvybę. Žinoma, tokie žodžiai mums atrodo pernelyg griežti, nes veikiau norėtume tikėtis, kad kiti pasiaukos mūsų labui…
Galbūt ir tai yra viena iš priežasčių, kad mūsų dienomis taip pasigendame meilės. Atsisakome mylėti, nesuteikiame pagalbos, nes nenorime būti įvelti į kitų žmonių problemas, nenorime susikurti problemų sau patiems. Mes atsisakome ašarų ir skausmo, kurie galėtų būti susiję su meilės darbais, ir verčiau pasijuokiame iš tų, kurie taip elgiasi, sakydami, jog šiais laikais būti pernelyg geru yra neprotinga. Teigiame, kad viskas turi turėti ribas.
Dabartiniu metu pasaulyje įsivyravęs praktiškumo ir naudos siekimo kultas verčia žmones ir emocinėje, dvasinėje srityje viską sustatyti pagal logikos taisykles. Jei paklūstame tokiam principui, tada aišku, kodėl atsisakome mylėti taip, kaip kiekvieną iš mūsų pamilo Jėzus, nes bijome imtis tokios rizikos ir mokėti tokią kainą. Kaip tik todėl tvirtiname, kad motinos meilė neįgaliam vaikui, vyro meilė nepagydoma liga sergančiai žmonai ar Jėzaus meilė, išreikšta mirtimi ant kryžiaus, yra didingos ir visa nugalinčios meilės išraiška. Tai suteikia savotišką suraminimą, nes mes visiškai nesame iš tų, kurie siekia kaip tik tokios didybės…
Patys save raminame, kad iš mūsų tokios meilės niekas nereikalauja, o, pagaliau, gal ir nemokėtume taip mylėti, tačiau dera visuomet prisiminti, kad Jėzaus parodyta meilė mums buvo ir Jo garbė. Dėl tos meilės Išganytojas prisiėmė visus pavojus, ir Jo sumokėta kaina buvo tikrai didelė: kraujas, prakaitas, ašaros, kančia ir mirtis. Drauge, prisiimdamas tai, Viešpats žinojo, kad visas skausmas baigsis, kaina už meilę bus sumokėta, o galiausiai liks tik Jo meilė mums…
Žinodami tai, mes neturėtume pamiršti, kad ir mes, krikščionys, negalime tikėtis kitokio kelio, negu tas, kurį pasirinko Viešpats. Tikra meilė niekada nebijo aukos, ir net kančios akimirką įmanoma mylėti. Žinome tik viena: toks kelias mus veda į meilės pilnatvę, kai nebeliks nei ašarų, nei skausmo, nei mirties, ir mes būsime drauge su išaukštintu Kristumi.