Geroji Naujiena: esame tapę Dievo nuosavybe

Eik ir pranašauk mano tautai

Betelio kunigas Amazijas tarė Amosui: „Išeik, pranašautojau, nešdinkis į Judo žemę! Tenai savo duoną valgyk, tenai pranašauk. O Betelyje tau nevalia daugiau pranašauti, nes čia – karaliaus šventykla, karalystės šventovė“. Amosas į tai Amazijui atsakė: „Ne pranašas aš, nei pranašo mokinys, o piemuo ir sikomoro vaisių nokintojas. Bet Viešpats mane paėmė nuo bandos ir įsakė: ‘Eik ir pranašauk mano tautai Izraeliui!’“ (Am 7, 12–15).

* * *

Parodyk mums, Viešpatie, savo gerumą, suteik išganingą pagalbą

Noriu išgirsti, ką Viešpats Dievas byloja:
jis skelbia ramybę savo žmonėms – savo bičiuliams.
Tikrai jis tuos netrukus išgelbės, kurie jo šventai bijo,
ir Dievo garbė sugrįš į mūs šalį.
Susitiks ten Gailestingumas ir Ištikimybė,
pasibučiuos Taika su Teisybe.
Žemėje dygs Ištikimybė,
iš dangaus pažvelgs meiliai Teisybė.
Visokių gėrybių duos Viešpats,
derlinga bus mūsų žemė.
Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
o josios pėdom seks Dievo palaima (Ps 84, 9–14).

* * *

Mus išsirinko jame prieš pasaulio sutvėrimą

Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus vardan Mylimojo, kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa. Jis dosniai apreiškė mums savo malonę su įvairiopa išmintimi ir sumanumu, paskelbdamas mums savo valios paslaptį, kaip jis panorėjo iš anksto, nutarti jame, amžių pilnybei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje, tartum galvoje.

Jame esame tapę Dievo nuosavybe, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą, kad pasitarnautume jo didybės šlovei mes, kurie nuo seno turėjome viltį Mesijyje. Kristuje ir jūs, išgirdę tiesos žodį – išgelbėjimo Evangeliją – ir įtikėję juo, esate paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo laidas, jo nuosavybės atpirkimui, jo didybės šlovei (Ef 1, 3–14).

* * *

Ėmė juos siuntinėti

Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du.
Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.
Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų tunikų.
Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir netgi dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“.
Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė (Mk 6, 7–13).

* * *

Švęsdami eilinio laiko penkioliktąjį sekmadienį, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Dieve, savo tiesa tu apšvieti klystančius, kad jie grįžtų į tikrąjį kelią, padėk tad Bažnyčios vaikams atmesti visa, kas žemina krikščionio vardą, ir laikytis to, kas jam pritinka. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Sigitas Tamkevičius. Pakviesti į šventumą
15 eilinis sekmadienis

„VIEŠPATS paėmė mane, kai ganiau kaimenę, ir VIEŠPATS man įsakė: ῾Eik, pranašauk Izraeliui, mano tautai!҆ “ (Am 7, 15), – taip nuolankiai pranašas Amosas kalba apie savo pašaukimą būti pranašu.

Evangelistas Morkus pasakoja apie Jėzaus mokinių siuntimą į misiją – raginti žmones atsiversti ir skelbti prisiartinusios Dievo karalystės (plg. Mk 6, 7–13). Jėzus liepia mokiniams einant į misiją nepasiimti net pačių reikalingiausių dalykų, kaip antai duonos ir pinigų, tik kelionės lazdą, o tai reiškia visiškai pasitikėti Dievu. Šitie beturčiai Jėzaus mokiniai skelbs tai, ką buvo girdėję iš savo Mokytojo; jie gydys žmones ir išlaisvins juos iš demonų įtakos.

Šio sekmadienio Dievo žodis, kalbėdamas apie pranašo Amoso ir Jėzaus mokinių pašaukimą, kviečia pamąstyti apie kiekvieno žmogaus pašaukimą. Dievas pašaukė mus į gyvenimą ne tam, kad pavaikščioję šios žemės keliais ir, galbūt, nieko gero nenuveikę pavirstume į dulkes ir išnyktume iš žmonių atminties. Apaštalas Paulius labai aiškiai kalba apie krikščionio pašaukimą. Laiške Efezo krikščionims jis rašo: „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris išsirinko mus prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi. Jis paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jo įsūniais“ (plg. Ef 1, 3–10). Gerai įsidėmėkime šiuos du dalykus: pašaukimą į šventumą ir tapimą Dievo įsūnytais vaikais.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę daugelis mūsų tautiečių pradėjo ieškoti savo šaknų – gal kartais esą bajoriškos kilmės, – kad galėtų pasididžiuoti prieš kitus, kurių protėviai buvo paprasti žmonės. Apaštalas Paulius sako, kad per Jėzų buvome įsūnyti paties dangaus Tėvo.
Mes, įtikėję į Jėzų Kristų ir priėmę Krikšto sakramentą, esame dangaus Tėvo sūnūs ir dukterys. Realiame gyvenime galime būti patys paprasčiausi, daug ko stokojantys darbininkai ar tarnautojai, bet iš tikrųjų visi mes esame Dievo vaikai. Ši didybė viršija bet kokią galimą žemiškąją didybę. Tik būdami danguje iki galo suvoksime savo pašaukimo didybę.

Pašaukimas būti Dievo sūnumis ir dukromis yra neatskiriamas nuo pašaukimo siekti šventumo. Apaštalas Paulius tvirtina, kad Dievas mus išsirinko ir pašaukė į šventumą dar prieš pasaulio sukūrimą; jau tada mes buvome Dievo mintyje.

Skelbdamas Evangeliją, Jėzus dažnai pabrėždavo šį išskirtinį mūsų pašaukimą; jis kalbėjo: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Kvietimas būti tobuliems – tai kvietimas į šventumą: būti panašiems, koks buvo pats Jėzus Kristus, o jo pagrindinė žymė – meilė visiems žmonėms, neišskiriant ir priešų. Mylėdamas žmones, jis prisiėmė kryžiaus kančią, o prikaltas prie kryžiaus meldėsi net už savo priešus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).

Būti tobulam visiškai nereiškia būti laisvam nuo suklydimų, bet būti pasiruošusiam visada vykdyti dangaus Tėvo valią. Dangaus Tėvas nori, kad eitume per gyvenimą su meile. Tai ypač aktualu šiandien, kai aplinkui tvyro daug pykčio, susiskaldymų ir priešiškumų. Mes esame gundomi į patiriamus priešiškumus atsakyti tuo pačiu. Jei pasiduotume šitai pagundai, tai būtų didžiausia mūsų klaida bei nuodėmė. Mūsų palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis patyrė daug priešiškumo, bet ėjo per gyvenimą su didele meile; net vyskupo šūkį pasirinko: Vince malum in bono – „Nugalėk blogį gerumu!“

Dabarties sekuliariame pasaulyje, laikydamiesi meilės kelio, mes atliekame Jėzaus pranašų misiją – kviečiame žmones ištikimai sekti paskui Jėzų. Tepadeda mums Dievas gerai atlikti šią misiją!

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
38 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
38
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top