Daviau savo nugarą mušantiems
Viešpats Dievas atvėrė man ausį. Aš nesigyniau, atgal nesitraukiau. Daviau savo nugarą mušantiems, atkišau savo žandenas raunantiems. Nenugręžiau veido nuo tų, kurie plūdo ir spjaudė. Tačiau man padės Viešpats Dievas, todėl aš nebūsiu sugėdintas. Todėl nutaisau savo veidą kaip titnagas kietą; aš žinau, jog nebūsiu sugėdintas. Šalia yra tas, kuris mane išteisins. Tai kas panorės su manim bylinėtis? Išeikime vienas prieš kitą! Tai kas mane kaltins? Tegu jisai man prisistato! Štai man padės Viešpats Dievas: tai kas gi mane bepasmerktų? (Iz 50, 5–9a)
Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo pasauly – tarpe gyvųjų
Dievą myliu, nes jis išgirdo
mano maldavimo balsą.
Jis man atkreipė ausį
tą dieną, kada jo šaukiausi. –
Aš mirties pančiais buvau apraizgytas,
į giltinės žabangas patekęs.
Sielvartas, vargas man buvo.
Ėmiau tada Viešpaties šauktis:
gelbėk, Viešpatie, mano gyvybę! –
Viešpats teisingas ir maloningas,
jis, mūsų Dievas, didžiai gailestingas.
Jis nuolankiuosius globoja.
Silpnas buvau – jis mane išvadavo. –
Saugojo jis nuo mirties mano gyvybę,
ašarų lieti neleido,
nedavė klupt mano kojoms.
Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo
pasauly – tarpe gyvųjų. –
Tikėjimas, jei neturi darbų, yra miręs
Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų? Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors jūsų jiems tartų: „Eikite ramybėje, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, kas reikalinga jų kūnui, – kas iš tų žodžių? Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Priešingai, kitas pasakys: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą“. (Jok 2, 14–18)
Tu esi Mesijas… Žmogaus Sūnui reikės daug iškentėti
Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“
Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“.
Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti. Ir jis ėmė jiems aiškinti: „Žmogaus Sūnui reikės daug iškentėti, būti seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestam, nužudytam ir po trijų dienų prisikelti iš numirusių“. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai.
Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jam priekaištauti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes tu galvoji ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių!“
Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.“ (Mk 8, 27–35)
Duok, Dieve, mums malonę atpažinti Jėzuje Gerąją Naujieną ir priimti jį kaip savo asmeninį Viešpatį ir Išganytoją – kad sekdami Juo būtume atviri Tavo įkvėpimams.
Viešpatie, būk maloningas ir visai vienatine Jėzaus auka ant Kryžiaus atpirktai žmonijai: pasotink savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo nerandančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: savo gailestingumu, gerasis Dieve, išgydyk ją nuo nemeilės, netikėjimo, nepasitikėjimo ir nevilties. Duok, kad ir mes, šios bendrystės Jėzuje suburti ir atkurti, kaip vieno kūno nariai, vykdytume Tavo Žodį. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Mons. Artūras Jagelavičius. Nebijokime kančios
Kodėl Mesijas privalo kentėti ant kryžiaus? Kartais tikintiesiems kyla noras rasti tokią evangeliją, kurioje nebūtų kalbama apie kryžių. Kodėl Jėzus turi kentėti? Kodėl kenčiame mes? Atsakymą duoda pats Išganytojas. Jis apaštalą Petrą, norintį atkalbėti Jį nuo kančios, griežtai subara: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8, 33).
Kartais žmogaus širdį valdo savanaudiškumas, aistringumas ir išdidus „aš“. Egoizmas daro begalinę žalą žmogaus širdžiai, kuri Viešpaties sukurta mylėti. Baimė būti neįvertintam žmogų padaro bailų, silpnadvasį ir prislėgtą. Dažnai žmogus tampa pavydo, niūrios nuotaikos ir pagiežos kalinys, kadangi kiti jo nesuprato ar neįvertino. Priešingai tam chaosui, kuris dilgina žmogaus širdį, Kristus kviečia išsižadėti savęs. Apaštalas Paulius sako: „Žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 4–5).
Daug kas nori, kad Kristus vadovautų tokiai humaniškumo religijai, iš kurios būtų pašalinta aukos dvasia. Tokia krikščionybė pavirstų tuščio, netikro Kristaus kryžiaus religija, gerovės ir prisitaikėliškumo religija. Kartais nūdienos krikščionims kyla pagunda užgrimuoti Išganytojo kančios žaizdas, padaryti Išganytoją tik laimingai besišypsantį, kažkur palikusį savo kryžių. Tačiau be penkių kančios ženklų Išganytojas būtų netikras. Kai kurie žmonės bijo, nenori ir nesupranta, jog savo gyvenimą reikia patikėti Kristui ir gyventi tikėjimo bei darbų jungties gyvenimu. Kaip sako apaštalas Jokūbas: „Tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (Jok 2, 17).
Krikščionis privalo visiškai pasitikėti Kristumi. Jeigu mes nepasitikime Kristumi ir bijome Jo kryžiaus, mums iškyla pavojus patikėti savo gyvenimą tiems, kurie viską pieš rožinėmis spalvomis, žadės kalnus gėrybių ir jūrą linksmybių. Tačiau jie mūsų neišmokys svarbiausio dalyko – tikėjimo ir darbų būtiniausios jungties kančioje. Labai dažnai tėvai sako: „Mano vaikai neturi iškentėti to, ką mes jaunystėje kentėjome.“ Tačiau Mesijas moko visiškai priešingai: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ Teisus buvo anuomet Jeruzalės šventykloje Jėzaus ilgus metus laukęs senelis Simeonas sakydamas: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas“ (Lk 2, 34).
Prancūzų rašytojas, poetas ir diplomatas Paulis Claudelis rašė, jog „Dievo Sūnus atėjo ne sunaikinti kančios, bet kentėti kartu su mumis. Atėjo ne sunaikinti kryžiaus, bet iškelti jį aukščiau.“ Sekdami Kristų mes turime savo naštą, vadinamą kryžiumi. Mums reikia būti ištvermingiems, nes šis kryžius lengvėja tik sekant Jėzumi ir sunkėja, jeigu nevykdome Dievo valios. Sekti Kristumi reiškia nugalint savo savimeilę ir egoizmą atsižadėti savęs. Kryžius lengvėja, jeigu jį laikome ne našta, bet svarbiausiu gyvenimo ramsčiu. Žmogus jaučia savo kūno, temperamento, nuotaikų kryželius; savo charakterio, savo įpročių, savo aistrų, nuodėmių kryželius. Mes nešame savo jautrumo kryžių, kuris kankina tikrais arba įsivaizduojamais išbandymais; kryžių, kurį uždeda mūsų silpnybės ir mūsų valios stoka; nuovargio, monotoniškumo ir mūsų kasdieninių nepasisekimų darbe kryžių; nešame kryžių, kylantį iš dalykų, kurių mes kartais visai negalime kontroliuoti – ligų, finansinių sunkumų, katastrofų ir tautos nelaimių. Kai kurie tų kryžių krikščioniui kyla iš jo paties prigimties, jis juos gauna gimdamas. Susitikę su šiais kryžiais, turėtume ne aimanuoti, bet ryžtingai ištarti: „Teesie, Viešpatie, ne mano, bet tavo valia.“ Tam reikia didelės, tiesiog herojiškos kantrybės. Pakanka tik prisiminti, kaip vieno žmogaus asmeniniai kryželiai gali pasidaryti išbandymu ir nelengvu kryžiumi kitiems.
Latvių rašytoja Zenta Mauriņa Raudive sakė: „Kaip per fizinę kančią mes išmokstame pažinti savo kūną, taip per dvasines kančias išmokstame pažinti savo ir kitų sielą.“
Mieli tikintieji, nebijokime kančios ir nemalonumų, jeigu tik jie veda į gera padėdami mums pasikeisti.