Mirtim negarbinga pasmerkim jį žūti
Bedieviai kalbėjo: „Šalin tą teisuolį!
Jis drumsčia ramybę, neduoda gyventi.
Jis mums priekaištauja: mes teisę pažeidžią;
ir kaltina nuolat: mes laužą dorovę.
Kokia čia teisybė, tuojau pamatysim,
mes pažiūrėsim, kuo baigsis jo dienos.
Mat, jeigu teisuolis tikrai sūnus Dievo,
tai Dievas jį gintų, vaduotų iš priešų.
Tad imkim jį bjaurot, gerai pakankinkim –
ir mes pamatysim, ar jis toks kantrutis,
ištirsim, ar tikras tas jo nuolankumas.
Mirtim negarbinga pasmerkim jį žūti;
juk sakęs yra: jis sulauksiąs pagalbos“. (Išm 2, 12. 17–20)
Viešpats palaiko mano gyvybę
Savo vardo garbei, o Dieve, mane išvaduoki,
gink mano bylą savo galybe.
O Dieve, išgirsk mano maldą,
žodį iš mano lūpų priimki. –
Nuožmūs išpuikėliai ant manęs puola,
Mane užmušti kėsinas plėšikai,
Nė kiek nepaiso jie Dievo. –
Bet štai man padeda Dievas,
Viešpats palaiko mano gyvybę!
Džiaugsmingai aukas tau aukosiu,
šlovinsiu, Viešpatie, aš tavo vardą,
nes jis yra mielas. – (Ps 53, 3–6. 8)
Teisumo vaisius sėjamas taikoje tiems, kurie neša taiką
Mylimieji! Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai.
Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nesvyruojanti, nuoširdi. O teisumo vaisius sėjamas taikoje tiems, kurie neša taiką.
Iš kur atsiranda karai, iš kur jūsų tarpe kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose? Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate.
Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogai prašote, trokšdami tenkinti savo įnorius. (Jok 3, 16–4, 3)
Žmogaus Sūnus bus atiduotas priešams… Kas trokšta būti pirmas, visiems tetarnauja!
Nusileidę nuo kalno, Jėzus ir mokiniai keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“.
Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti. Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.
Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visiems tetarnauja!“
Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas vardan manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“. (Mk 9, 30–37)
Viešpatie, nutyrink mūsų širdis, kad trokšdami būti uolūs Tavo sekėjai, ieškotume ne garbės ir pripažinimo, o Tavo valios ir Tavo Tiesos, kad verždamiesi pas Tave, į Dievo vaikų laimę, neišklystume iš tiesiausio kelio – tarnauti broliams ir seserims – ir su Tavimi neprasilenktume, kad išgirstume ir Tavo raginimą tapti mažutėliais, pašauktais ne varžytis su broliais Tavo dovanomis, o jomis dalytis.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: savo gailestingumu, gerasis Dieve, išgydyk ją nuo nemeilės ir nevilties, apvalyk nuo aistrų, skatinančių nesantaiką ir susipriešinimą, suteik drąsos atmesti šio pasaulio vaikų elgesį ir neleisk susigundyti pirmųjų vietų galios iliuzija. Duok, kad ir mes, šios bendrystės Jėzuje suburti ir atkurti, kaip vieno kūno nariai, vykdytume Tavo Žodį. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Šv. Bazilijus Didysis († apie 379). Išmokti nuolankumo
Ką daryti, kad aistra netrauktų ten, kur nereikia? Ką? Visų pirma turi išmokti nuolankumo, kurio Viešpats žodžiu pamokė ir kurį darbu parodė. Antai vieną kartą sako: „Tas, kuris iš jūsų nori būti pirmas, tebūnie paskutinis“ (Mk 9, 35), o kitą kartą nuolankiai ir ramiai leidžiasi mušamas. Dangaus ir žemės kūrėjas ir valdovas, garbinamas visos protu bei jutimais suvokiamos kūrinijos, „visa palaikantis savo galingu žodžiu“ (Žyd 1, 3), nenusiuntė jo gyvo į pragarą, žemei atsivėrus tam bedieviui praryti, bet ragina ir moko: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“ (Jn 18, 23). Jei, kaip Viešpats liepė, įprasi būti paskutinis iš visų, niekuomet nesipiktinsi, net ir nepelnytai įžeidinėjamas. Kai iš tavęs tyčiojasi mažas vaikas, jo patyčios prajuokina, ir jei kas niekinamai kalba apimtas pamišimo, tokį laikai vertu veikiau pasigailėjimo, nei neapykantos.
Tad paprastai ne žodžiai sukelia skausmą, bet panieka tam, kuris tyčiojasi ir kiekvieno nuomonė apie save patį. Kai išvysi iš savo proto šiuos du dalykus, visi įžeidimai bus tik tuščiai sukeltas triukšmas. Taigi „susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio“ (Ps 36 (37), 8), kad nepatirtum rūstybės, kuri „apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę“ (Rom 1, 18). Jei sugebėsi santūriu mąstymu nupjauti karčią pykčio šaknį, kartu sunaikinsi daugybę iš jos kylančių aistrų, nes suktumas, įtarumas, neištikimybė, piktavališkumas, klastingumas, įžūlumas ir visas spiečius panašių nedorybių yra šios blogybės atžalos. Tad neįleiskime į save tokio blogio – sielos ligos, proto užtemimo, tolinančio nuo Dievo ir nuo artimo pažinimo, karo pradžios, nelaimių pilnatvės, pačiose mūsų sielose gimstančio piktojo demono, kuris tarytum koks begėdis įnamis užima visą mūsų vidų, užtverdamas kelią Šventajai Dvasiai. Mat ten, kur priešiškumas, ginčai, pykčiai, klastos, varžybos sieloje kelia nerimstantį sąmyšį, ten nesiilsi romumo dvasia. Tad, paklusę palaimintojo Pauliaus raginimui, išvykime iš savęs visą rūstybę, pyktį, riksmą kartu su visu blogiu ir tapkime vieni kitiems malonūs ir gailestingi (Ef 4, 31–32), laukdami romiesiems paskelbto pažado, nes „palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ (Mt 5, 5) Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje, kurio šlovė ir valdžia per amžius. Amen.
„Apie ką kalbėjotės kelyje?“
Į šį Jėzaus klausimą atsako susigėdusių mokinių tyla ir girdėta Jokūbo laiško ištrauka: „Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. […] Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate“ (Jok 3, 16; 4, 1–2a).
Žinoma, neilgame kelyje iki Kafarnaumo mokiniai nespėjo prieiti iki karų ir žudynių. Tačiau ginčas, kuris didžiausias, veda į tai: duok laiko ir eigos, ir jis pasieks visus baisiausius kraštutinumus. Kaip svarbu blogį sustabdyti kuo ankstesnėje stadijoje: kuo daugiau jis įsibėgėja, tuo sunkiau sustoti.
Apaštalas Jokūbas ragina skirti dvi išmintis: velnišką ir dievišką. Išoriškai jos gali atrodyti panašiai, tačiau jų skirtingumas apsireiškia pagal vaisius.
Jei žmogus savo širdyje puoselėja kartų pavyduliavimą ir savanaudiškumą, tai, – sako Jokūbas, – „nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiškas, gyvuliškas ir demoniškas gudrumas“ (Jok 3, 15).
Tikra išmintis ir dieviškų dalykų išmanymas, – rašo vyskupas Juozapas Skvireckas Šventojo Rašo vertimo komentaruose, – „pasirodo ne iš per daug didžio noro mokyti kitus su vaidais ir ginčais, bet iš pasielgimo, sujungto su romumu, ir švento krikščioniško gyvenimo“.
Romumas – pakėlimas daugybės išbandymų ir pažeminimų – yra tikros išminties žymė. „Tas nėra išmintingas, pas ką nėra romumo, kas jo vietoje turi kartų uolumą, t. y. apsiimdamas neva ginti dievišką tiesą, religiją, pilnas yra pykčio, kieno širdyje yra nesantaikos dvasia, palinkusi prie vaidų ir ginčų.“
Tokia išmintis nėra dieviška ir neateina iš dangaus. Ji yra žemiška, kūniška ir galiausiai velniška, įkvėpta piktosios dvasios. Netikusiu uolumu ir nesantaikos dvasia apsireiškianti išmintis negali kilti iš Dievo, nes atneša pragarą: netvarką, nesantaiką, sąmyšį ir konfliktus. Tą netikrą išmintį ir jos vedamą žmogų svarbu laiku sustabdyti, kad iš bendruomenės, parapijos, Bažnyčios neliktų besiriejančių ir vieni kitus apkalbinėjančių žmonių būrys.
Nesvarbu, kad Kafarnaume mokiniai nebetęsia ginčo, kuris iš jų didžiausias. Jų širdyse jau pasėtos ir auga konkurencijos, pavydo ir priešiškumo sėklos. Jėzus negalėtų pasigirti savo mokinių imlumu. Išklausę visą Dievo Karalystės kursą, visus Jo pamokslus jie, kaip pasaulio vaikai, toliau žavisi titulais ir postais.
Nesulaukęs atsakymo apie mokinių pokalbį Jėzus atsisėda – tai mokytojo laikysena – ir pasišaukęs dvylika vėl kantriai juos moko. Moko ir mus. Nes galia, turtai, aukštesnės vietos neretai sugundo ir mus – ir mes labai nuoširdžiai imame jų siekti.
Jėzus mums, Bažnyčiai, rodo idealus, kurie visiškai kitokie nei pasaulio idealai. Jis kalba apie siaurą kelią, vedantį į gyvenimą, ir paskutinę vietą kaip aukščiausią Dievo Karalystės požiūriu. Deja, labai dažnai siauras kelias ir paskutinė vieta lieka tušti ir varžomasi ne dėl jų.
Jėzus moko, kad, norėdamas būti pirmas, turi tapti visiems tarnu. Mūsų sielos priešo šūkis: „Netarnausiu!“ Kartais jis tampa ir mūsų šūkiu arba sakome: „Kodėl turėčiau?“, „Jau šitam tai niekada!“ ir pan. Jėzaus žodžiai – kaip egzortas, jie yra išlaisvinimas ir sykiu kelias į tikrąją didybę: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas“ (Mk 9, 35b). Visų. Sunkus šis žodis… „Nieko nenustosi manydamas esąs žemesnis už visus, bet daug pralaimėsi manydamas esąs aukštesnis nors už vieną“, – moko Tomas Kempietis veikale „Kristaus sekimas“.
Mums nereikia būti dideliems, kad pasidarbuotume Dievo Karalystei. Juk šioje istorijoje pagrindiniai veikėjai esame ne mes, o Dievo Dvasia. Prie Dievo Karalystės plitimo galime prisidėti ne savo didumu ir ne aukštais pasaulio titulais. Kaip tik priešingai – mažumu, nuolankumu, patarnavimu kitam, leidimu kitam būti didesniam, sėkmingesniam už tave.
Gal apaštalo ir Jėzaus mokinio paveikslas yra apkabintas vaikelis? Juk jis iš savęs nieko neturi, ko nebūtų gavęs. Svarbiausia to apkabinimo neprarasti.
Parengė kun. M. M.