Geroji Naujiena: Jei mylime darbu ir tiesa, esame iš tiesos

Jiems išpasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjo Jėzų

Saulius nuvyko į Jeruzalę ir mėgino prisidėti prie mokinių, tačiau visi jo baidėsi, netikėdami jį esant mokiniu.
Tik Barnabas jį priglaudė, nusivedė pas apaštalus ir jiems išpasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjęs Jėzų ir šis kalbėjęs su juo, ir kaip Damaske jis atvirai mokęs Jėzaus vardu.
Tuo būdu jis ėmė lankytis Jeruzalėje ir drąsiai kalbėti Jėzaus vardu. Jis taipogi kalbėdavosi ir ginčydavosi su helenistais, kurie nutarė jį nužudyti.
Tai sužinoję, broliai jį nugabeno į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą.
Tuo tarpu Bažnyčia visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe. Ji tvarkėsi ir veikė su Viešpaties baime ir vis augo, Šventosios Dvasios globojama (Apd 9, 26–31).

* * *

Aš tave, Viešpatie, aukštinsiu didžiulėj bendrijoj

Tau vykdysiu įžadus tarp tavo gerbėjų.
Bus vaišės, pokylis vargšams,
ir Viešpatį garbins visi, kas jo ilgis:
jų širdys gyvuos amžių amžiais.
Susipras, į Viešpatį gręšis visų tautų žmonės,
jo akivaizdoje jam lenksis žemai pagonių šeimynos.
Jį vieną tegarbins žemės galiūnai,
ir lenksis prieš jį, kurie žengia į dulkes.
Ir aš jam gyvensiu,
tarnaus jam taip pat mano ainiai.
Kalbės apie Viešpatį būsimai kartai
ir skelbs užgimsiančiai tautai
teisinguosius Viešpaties darbus:
„Štai ką Viešpats padarė!“ (Ps 21, 26b–28. 30–32)

* * *

Štai jo įsakymas: kad tikėtumėte ir mylėtumėte

Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta.
Mylimieji, jei širdis mūsų nesmerkia, mes ramiai pasitikime Dievu ir gauname iš jo, ko prašome, nes laikomės jo įsakymų ir darome, kas jam patinka.
O štai jo įsakymas: kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vieni kitus, kaip jo įsakyta. Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame.
O kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė (1 Jn 3, 18–24).

* * *

Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių

Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu.

Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.

Kas nepasilieka manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.

Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“ (Jn 15, 1–8).

* * *

Dėkodami savo motinoms už jų meilės dovaną, prašykime Viešpatį joms gausių malonių – tepripildo Jis mūsų mamų širdis savo išmintingosios meilės ir kantrybės, pamaldumo ir tikėjimo, kad ir jos patirtų tą džiaugsmą, kuriuo buvo apdovanota šv. Augustino, vieno buvusio sūnaus palaidūno, motina: „Pirmiausia savo motinos nuopelnu laikau tai, kad gyvenu… – dėkinga širdimi rašė Šv. Augustinas. – Dieve, Tu ištiesei iš aukštybių savo ranką ir ištraukei mano sielą iš gilios tamsos, kai mano motina, ištikima Tavo tarnaitė, verkė dėl manęs Tavo akivaizdoje labiau, nei motinos apverkia savo mirusius vaikus. Tikėjimo ir dvasios, kurią gavo iš Tavęs, dėka ji matė mano mirtį, ir Tu išgirdai ją, Viešpatie, ir nepaniekinai jos ašarų, kurios liejosi į žemę visur, kur ji meldėsi: Tu išgirdai ją.“

Pasitikėdami Jėzaus žodžiu kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje junkimės maldoje ir už Lietuvą Tiesoje, kad sutaikinti su Dievu ir Jo mylimi, kaip vieno vynmedžio šakelės, gailestingumo darbais ir tiesa – prisilietimu prie artimo ar bendruomenės žaizdų – būtume Prisikėlimo vaikais, Jo ramybės skleidėjais ir liudytojais.

Gailestingasis Tėve, duok, kad Prisikėlusiojo šviesa išsklaidytų mūsų tautą sloginančią nuodėmių tamsą ir sugrąžintų mums Dievo vaikų laisvę, atkurtų bendrystės dvasią, kad beišsivaikščiojanti mūsų Tauta sugrįžtų į savo namus ir visi sutelktai imtume griauti nemeilės ir netiesos tvirtoves, tiesintume savo kelius, kurtume bendrus namus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Sigitas Tamkevičius. Gyvos ar sudžiūvusios šakelės
5 Velykų sekmadienis

Apaštalų darbų knygoje pasakojama apie Bažnyčios persekiotoją Saulių, kuriam apsireiškė Jėzus ir perkeitė jo gyvenimą; nuo tada jis tapo uoliausiu Jėzaus mokiniu, daugiau už kitus apaštalus pasidarbavusiu auginant tikinčiųjų bendruomenę. „Bažnyčia Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe ir augo Šventosios Dvasios globojama“ (plg. Apd 9, 30–31).

Šv. Pauliaus pavyzdys akivaizdžiai kalba, kokie žmonės daugiausiai nuveikia Bažnyčios gyvenime. Tai labai aktualu mūsų laikams, kai matome daug nuostolių patiriančią Bažnyčią. Žinoma, apaštalo Pauliaus ir mūsų laikų sąlygos yra nesulyginamos; anuomet nebuvo sekuliarizmo ir kultūrinio marksizmo, griaunančio krikščioniškąją moralę bei šeimą ir stumiančio religiją iš viešojo gyvenimo į privačią erdvę. Tačiau ir anuomet Bažnyčiai augti nebuvo palankios sąlygos, nes Jėzų nukryžiavę žydų tautos vadai nesidžiaugė sparčiai augančiais Jėzaus sekėjais. Visais laikais Bažnyčią augino tik tie žmonės, kurie turėjo labai tvirtą ryšį su Jėzumi ir su didele meile tarnavo tikinčiųjų bendruomenei.

Dievo žodis ragina kiekvieną dvasininką ir pasaulietį kataliką susikurti gyvą santykį su Jėzaus Asmeniu. Kaip tas santykis susikuriamas? Atsako apaštalas Jonas: reikia tikėti į Sūnų Jėzų Kristų ir mylėti vieniems kitus: „O štai jo įsakymas: kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vieni kitus, kaip jo įsakyta“ (1 Jn 3, 23). Apaštalas paaiškina, kokia privalo būti toji meilė: „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18).

Jėzus, atsisveikindamas su mokiniais Vakarienbutyje, primygtinai kvietė savo mokinius pasilikti meilės vienybėje – būti gyvomis vynmedžio šakelėmis. Pasilikti meilės vienybėje reiškia ištikimai laikytis Viešpaties žodžių. Jei tarp manęs ir Jėzaus yra meilės vienybė, tuomet esu gyva vaisius vedanti vynmedžio šakelė. Tačiau tai pasiekti nėra lengva, nes reikia nuolatinių pastangų.

Mūsų dienų audros, nulaužiančios silpnas šakeles, yra visais kanalais peršama nauja ideologija, pasišovusi perkurti žmonių supratimą apie šeimą, lytiškumą ir krikščioniškąją moralę. Ši ideologija tradicinę, santuokos keliu vyro ir moters kuriamą šeimą – kaip tai įtvirtinta mūsų Konstitucijoje, – laiko atgyvena, nes santuoką, kartu ir šeimą pagal mums peršamą supratimą neva gali sukurti nebūtinai vyras ir moteris, bet ir du vyrai bei dvi moterys. Atgyvena laikoma ir biologinė vyro bei moters tapatybė, neva pats žmogus gali pasirinkti, kuo jis nori būti: vyru ar moterimi. Atgyvena laikoma ir krikščioniškoji moralė, nes ji reikalauja savo polinkių suvaldymo, o pagal naujosios moralės kūrėjų supratimą moralu yra visa, kas teikia žmogui malonumą.

Šios ideologijos šalininkai nuo mažens vaikus moko naudotis seksualiniais malonumais ir bet kokį susivaldymą laiko kenksmingu. Atkreipkime dėmesį: nuo paauglystės vaikai mokomi ne suvaldyti savo aistras, bet tik pasinaudoti apsisaugojimo priemonėmis; siekiama, kad paaugliams tos priemonės būtų teikiamos veltui! Kadangi Bažnyčia tokiam žmogaus bei šeimos supratimui ir tokiai moralei nepritaria, tuomet paskelbiama, kad ji laikosi pasenusių vertybių, – tokią Bažnyčią esą reikia palikti, nes ji trukdo žmonių pažangai. Ši nauja ideologija iš tikrųjų nėra nauja, nes ją po 1917-ųjų Spalio perversmo bolševikai labai uoliai bandė įgyvendinti Rusijoje. Šiandien mutavę marksistai, prisidengę naujais vardais, per visas komunikavimo priemones šią ideologiją platina pasaulyje.

Prieš šią neomarksistinę ideologiją gali atsilaikyti tik labai stipriai Viešpatyje įsišakniję žmonės. Tik labai gyvos ir stiprios vynmedžio šakelės pajėgs pakelti mūsų dienų audras, nusinešančias daugybę jaunų ir subrendusių žmonių, nes pasroviui plaukti visuomet yra lengviau.

Dievo žodis šį sekmadienį kviečia pasitikrinti, kokia esu vynmedžio šakelė. Ar mano tikėjimas yra gyvas ar pusiau apmiręs? Ar mano santykis su Dievu yra tikros meilės santykis, kuris reiškiasi meilės darbais ir Dievo įsakymų vykdymu?

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
19 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
19
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top