Geroji Naujiena: Jei mylime darbu ir tiesa, esame iš tiesos

Jiems išpasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjo Jėzų

Saulius nuvyko į Jeruzalę ir mėgino prisidėti prie mokinių, tačiau visi jo baidėsi, netikėdami jį esant mokiniu.
Tik Barnabas jį priglaudė, nusivedė pas apaštalus ir jiems išpasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjęs Jėzų ir šis kalbėjęs su juo, ir kaip Damaske jis atvirai mokęs Jėzaus vardu.
Tuo būdu jis ėmė lankytis Jeruzalėje ir drąsiai kalbėti Jėzaus vardu. Jis taipogi kalbėdavosi ir ginčydavosi su helenistais, kurie nutarė jį nužudyti.
Tai sužinoję, broliai jį nugabeno į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą.
Tuo tarpu Bažnyčia visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe. Ji tvarkėsi ir veikė su Viešpaties baime ir vis augo, Šventosios Dvasios globojama (Apd 9, 26–31).

* * *

Aš tave, Viešpatie, aukštinsiu didžiulėj bendrijoj

Tau vykdysiu įžadus tarp tavo gerbėjų.
Bus vaišės, pokylis vargšams,
ir Viešpatį garbins visi, kas jo ilgis:
jų širdys gyvuos amžių amžiais.
Susipras, į Viešpatį gręšis visų tautų žmonės,
jo akivaizdoje jam lenksis žemai pagonių šeimynos.
Jį vieną tegarbins žemės galiūnai,
ir lenksis prieš jį, kurie žengia į dulkes.
Ir aš jam gyvensiu,
tarnaus jam taip pat mano ainiai.
Kalbės apie Viešpatį būsimai kartai
ir skelbs užgimsiančiai tautai
teisinguosius Viešpaties darbus:
„Štai ką Viešpats padarė!“ (Ps 21, 26b–28. 30–32)

* * *

Štai jo įsakymas: kad tikėtumėte ir mylėtumėte

Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta.
Mylimieji, jei širdis mūsų nesmerkia, mes ramiai pasitikime Dievu ir gauname iš jo, ko prašome, nes laikomės jo įsakymų ir darome, kas jam patinka.
O štai jo įsakymas: kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vieni kitus, kaip jo įsakyta. Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame.
O kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė (1 Jn 3, 18–24).

* * *

Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių

Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu.

Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.

Kas nepasilieka manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.

Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“ (Jn 15, 1–8).

* * *

Dėkodami savo motinoms už jų meilės dovaną, prašykime Viešpatį joms gausių malonių – tepripildo Jis mūsų mamų širdis savo išmintingosios meilės ir kantrybės, pamaldumo ir tikėjimo, kad ir jos patirtų tą džiaugsmą, kuriuo buvo apdovanota šv. Augustino, vieno buvusio sūnaus palaidūno, motina: „Pirmiausia savo motinos nuopelnu laikau tai, kad gyvenu… – dėkinga širdimi rašė Šv. Augustinas. – Dieve, Tu ištiesei iš aukštybių savo ranką ir ištraukei mano sielą iš gilios tamsos, kai mano motina, ištikima Tavo tarnaitė, verkė dėl manęs Tavo akivaizdoje labiau, nei motinos apverkia savo mirusius vaikus. Tikėjimo ir dvasios, kurią gavo iš Tavęs, dėka ji matė mano mirtį, ir Tu išgirdai ją, Viešpatie, ir nepaniekinai jos ašarų, kurios liejosi į žemę visur, kur ji meldėsi: Tu išgirdai ją.“

Pasitikėdami Jėzaus žodžiu kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje junkimės maldoje ir už Lietuvą Tiesoje, kad sutaikinti su Dievu ir Jo mylimi, kaip vieno vynmedžio šakelės, gailestingumo darbais ir tiesa – prisilietimu prie artimo ar bendruomenės žaizdų – būtume Prisikėlimo vaikais, Jo ramybės skleidėjais ir liudytojais.

Gailestingasis Tėve, duok, kad Prisikėlusiojo šviesa išsklaidytų mūsų tautą sloginančią nuodėmių tamsą ir sugrąžintų mums Dievo vaikų laisvę, atkurtų bendrystės dvasią, kad beišsivaikščiojanti mūsų Tauta sugrįžtų į savo namus ir visi sutelktai imtume griauti nemeilės ir netiesos tvirtoves, tiesintume savo kelius, kurtume bendrus namus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Sigitas Tamkevičius. Gyvos ar sudžiūvusios šakelės
5 Velykų sekmadienis

Apaštalų darbų knygoje pasakojama apie Bažnyčios persekiotoją Saulių, kuriam apsireiškė Jėzus ir perkeitė jo gyvenimą; nuo tada jis tapo uoliausiu Jėzaus mokiniu, daugiau už kitus apaštalus pasidarbavusiu auginant tikinčiųjų bendruomenę. „Bažnyčia Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe ir augo Šventosios Dvasios globojama“ (plg. Apd 9, 30–31).

Šv. Pauliaus pavyzdys akivaizdžiai kalba, kokie žmonės daugiausiai nuveikia Bažnyčios gyvenime. Tai labai aktualu mūsų laikams, kai matome daug nuostolių patiriančią Bažnyčią. Žinoma, apaštalo Pauliaus ir mūsų laikų sąlygos yra nesulyginamos; anuomet nebuvo sekuliarizmo ir kultūrinio marksizmo, griaunančio krikščioniškąją moralę bei šeimą ir stumiančio religiją iš viešojo gyvenimo į privačią erdvę. Tačiau ir anuomet Bažnyčiai augti nebuvo palankios sąlygos, nes Jėzų nukryžiavę žydų tautos vadai nesidžiaugė sparčiai augančiais Jėzaus sekėjais. Visais laikais Bažnyčią augino tik tie žmonės, kurie turėjo labai tvirtą ryšį su Jėzumi ir su didele meile tarnavo tikinčiųjų bendruomenei.

Dievo žodis ragina kiekvieną dvasininką ir pasaulietį kataliką susikurti gyvą santykį su Jėzaus Asmeniu. Kaip tas santykis susikuriamas? Atsako apaštalas Jonas: reikia tikėti į Sūnų Jėzų Kristų ir mylėti vieniems kitus: „O štai jo įsakymas: kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vieni kitus, kaip jo įsakyta“ (1 Jn 3, 23). Apaštalas paaiškina, kokia privalo būti toji meilė: „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18).

Jėzus, atsisveikindamas su mokiniais Vakarienbutyje, primygtinai kvietė savo mokinius pasilikti meilės vienybėje – būti gyvomis vynmedžio šakelėmis. Pasilikti meilės vienybėje reiškia ištikimai laikytis Viešpaties žodžių. Jei tarp manęs ir Jėzaus yra meilės vienybė, tuomet esu gyva vaisius vedanti vynmedžio šakelė. Tačiau tai pasiekti nėra lengva, nes reikia nuolatinių pastangų.

Mūsų dienų audros, nulaužiančios silpnas šakeles, yra visais kanalais peršama nauja ideologija, pasišovusi perkurti žmonių supratimą apie šeimą, lytiškumą ir krikščioniškąją moralę. Ši ideologija tradicinę, santuokos keliu vyro ir moters kuriamą šeimą – kaip tai įtvirtinta mūsų Konstitucijoje, – laiko atgyvena, nes santuoką, kartu ir šeimą pagal mums peršamą supratimą neva gali sukurti nebūtinai vyras ir moteris, bet ir du vyrai bei dvi moterys. Atgyvena laikoma ir biologinė vyro bei moters tapatybė, neva pats žmogus gali pasirinkti, kuo jis nori būti: vyru ar moterimi. Atgyvena laikoma ir krikščioniškoji moralė, nes ji reikalauja savo polinkių suvaldymo, o pagal naujosios moralės kūrėjų supratimą moralu yra visa, kas teikia žmogui malonumą.

Šios ideologijos šalininkai nuo mažens vaikus moko naudotis seksualiniais malonumais ir bet kokį susivaldymą laiko kenksmingu. Atkreipkime dėmesį: nuo paauglystės vaikai mokomi ne suvaldyti savo aistras, bet tik pasinaudoti apsisaugojimo priemonėmis; siekiama, kad paaugliams tos priemonės būtų teikiamos veltui! Kadangi Bažnyčia tokiam žmogaus bei šeimos supratimui ir tokiai moralei nepritaria, tuomet paskelbiama, kad ji laikosi pasenusių vertybių, – tokią Bažnyčią esą reikia palikti, nes ji trukdo žmonių pažangai. Ši nauja ideologija iš tikrųjų nėra nauja, nes ją po 1917-ųjų Spalio perversmo bolševikai labai uoliai bandė įgyvendinti Rusijoje. Šiandien mutavę marksistai, prisidengę naujais vardais, per visas komunikavimo priemones šią ideologiją platina pasaulyje.

Prieš šią neomarksistinę ideologiją gali atsilaikyti tik labai stipriai Viešpatyje įsišakniję žmonės. Tik labai gyvos ir stiprios vynmedžio šakelės pajėgs pakelti mūsų dienų audras, nusinešančias daugybę jaunų ir subrendusių žmonių, nes pasroviui plaukti visuomet yra lengviau.

Dievo žodis šį sekmadienį kviečia pasitikrinti, kokia esu vynmedžio šakelė. Ar mano tikėjimas yra gyvas ar pusiau apmiręs? Ar mano santykis su Dievu yra tikros meilės santykis, kuris reiškiasi meilės darbais ir Dievo įsakymų vykdymu?

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
19 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Mons. Adolfas Gruša

TAI, KAS LIEKA Šio sekmadienio pasakojimas, nors ir yra kupinas kviečiančios Dievo draugystės jausmų, vis dėlto gali susidaryti įspūdis, kad du jame sutinkami žodžiai: „išpjauti“ ir „pasilikti“ kelia beveik instinktyvų norą atsargiai žvelgti į tokį kvietimą. Jie neatrodo esą labai malonūs mūsų klausai. Nežinau kodėl, tačiau žmogiška patirtis sufleruoja, kad čia gali būti kalbama apie atmetimą, ir ne vienas, juos girdėdamas, atsidūsta širdyje: „Na, žinoma, aš, matyt, nesu to vertas“… Jėzus savo pamokymus ėmė iš kasdieninio gyvenimo ir netgi šie, mistiniai pamokymai, atpasakoja tai, ką gerai žino kiekvienas valstietis, bet neįžvelgia mokyti teologai: apgenėti, nereiškia amputuoti. Vaismedžiai genimi, kad būtų stipresni, kad neštų daugiau ir sveikų vaisių. Jėzaus lūpose tai įgauna dar vieną atspalvį: nevaisingų šakelių atsisakoma, nes visuomet žvelgiama… Skaityti daugiau »

Evangelijos mąstymas

Prašyti gyvenimo, giliai įsišaknijusio Jėzuje ir Jo žodyje Dabar yra pavasaris. Sužydėjo pievos, sužaliavo medžiai. Tokioje nuostabioje gegužės mėnesio aplinkoje Jėzus pasakoja man palyginimą apie vynmedį ir šakeles. Jeigu įmanoma, galiu suplanuoti savo meditaciją pievoje – natūralioje gamtoje. * Jėzus yra gyvybę duodantis medis. Aš esu Jo šakelė. Tėvas myli mano gyvenimą. Kontempliuosiu Tėvo meilę, kuri užsiima mano gyvenimu. * Tėvas „išpjauna“ iš manęs tai, kas neduoda vaisiaus, taip apvalydamas, kad neščiau dar gausesnių vaisių. Išpjovimas ir apvalymas yra susiję su skausmu, bet pasitarnauja gyvenimui. Ilgiau apmąstysiu šitą tiesą. * Tėvas pažįsta mano gyvenimą ir mato tai, kas paslėpta nuo mano akių. Paprašysiu, kad parodytų tai, kas manyje yra mirę, kas priešinasi gyvenimui, ir kad visa tai iš manęs „išpjautų“.… Skaityti daugiau »

Popiežius Pranciškus

Mums reikia Kristaus ir Kristui reikia mūsų „Pasilikite manyje, o aš – jumyse“ (Jn 15, 4), – sako Jėzus. Veiksmažodis pasilikti šios dienos Evangelijos ištraukoje pakartotas net septynis kartus. Pasilikti Viešpatyje nereiškia pasyviai užsnūsti, užmigti, bet priešingai – pasilikimas, apie kurį kalba Jėzus, turi būti aktyvus ir abipusis. Šakelės be vynmedžio nieko negali, joms reikia, kad jas maitintų vynmedžio syvai, be kurių jos negali augti ir auginti vaisių. Tačiau ir vynmedžiui reikia šakelių, nes vaisiai nedygsta ant medžio kamieno. Reikia abipusio ryšio, abipusio pasilikimo vienas kitame. Visų pirma mums reikia Jėzaus, sakė Pranciškus. Viešpats sako, kad pirmiau įsakymų laikymosi, pirmiau gyvenimo pagal palaiminimus ir pirmiau gailestingumo darbų, mums reikia būti su juo susivienijusiems. Tik su juo susivieniję galime duoti vaisių.… Skaityti daugiau »

Gegužės 3 d. Šv. apaštalai Pilypas ir Jokūbas

Pirmasis skaitinys (1 Kor 15, 1–8)

Broliai!
Aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria pasieksite išganymą,– jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; kitaip būtumėte veltui įtikėję.
Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui dvylikai apaštalų. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man.

Gegužės 3 d. Šv. apaštalai Pilypas ir Jokūbas

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 18, 2–5)

P. Per visą žemę eina jų aidas.

Skelbia dangus Dievo garbę,
apie jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja.
Šią bylą kartoja diena būsimai dienai,
o naktis – ateinančiai nakčiai. – P.

Čia ne tie žodžiai ir ne tos kalbos,
kurių skambesio nebūtų girdėti.
Per visą žemę eina jų aidas,
jų kalbesys – ligi kraštui pasaulio. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 14, 6b. 9c)

P. Aleliuja. – Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, – sako Viešpats.
Pilypai, kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą. – P. Aleliuja.

Gegužės 3 d. Šv. apaštalai Pilypas ir Jokūbas

Evangelija (Jn 14, 6–14) Jėzus tarė Tomui: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę”. Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana”. Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’?! Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų! Iš tiesų, iš tiesų… Skaityti daugiau »

Gegužės 3 d. Šv. apaštalai Pilypas ir Jokūbas

Evangelijos mąstymas Prašyti artimo ryšio su Jėzumi bei Tėvu ir nesutvarkytų santykių išgydymo Atsisėsiu prie Jėzaus kaip draugas prie Draugo. Pradėsiu nuo tikėjimo išpažinimo: „Tu esi man kelias, tiesa ir gyvenimas“. Su kokiu įsitikinimu tariu šiuos žodžius? Kaip į tai reaguoja mano širdis? * Jėzus kalba man apie giliausią savo širdies paslaptį – apie savo ryšį su Tėvu. Tik Jis gali atvesti mane pas Tėvą. Ką galiu pasakyti Jėzui apie savo santykį su Dievu Tėvu? Ar jis yra artimas, glaudus, ar abejingas, šaltas? Ko norėčiau dabar Jėzaus paprašyti? * Įsiklausysiu į Pilypo žodžius: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą ir bus mums gana“. Ar noriu artimo ryšio su Dievu Tėvu? Ar man užtenka Dievo? * Ar yra mano gyvenime tokių santykių su… Skaityti daugiau »

Gegužės 3 d. Šv. apaštalai Pilypas ir Jokūbas

Evangeliją komentuoja kun. Deimantas Braziulis Veiksmas vyksta prieš Velykų šventes, visi stebuklai – sotieji ir džiugieji – yra mokinių atmintyje. Tai tas vakaras prieš kančią, išdavystę… Atrodo, kad Jėzus tiek daug nori pasakyti savo mokiniams apie save ir savo Tėvą, Šv. Dvasią. Jis kalba tai, kas jam yra brangiausia, tai, ką nešiojo savo širdyje. Bet mokiniai nesupranta… Dar nesupranta. Ir ši jo kalba yra brangus testamentas visiems – visais laikais gyvenusiems, gyvenantiems ir gyvensiantiems jo mokiniams, kurie myli ir ieško Kelio. Jėzus savo kalba išprovokuoja mokinių klausimus, kurie neleidžia sustoti. Aišku, juk Jėzus nesakė, kad aš esu stotelė, kurioje galite pailsėti, palaukti autobuso ir ramiai nuvažiuoti. Jis sakė, kad yra kelias, kuriuo turi būti einama ir tik einama. Nuolatinis tik… Skaityti daugiau »

V Velykų savaitė (KV) Antradienis

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Apd 14, 19–28) Iš Antiochijos ir Ikonijos atvykę žydai sukurstė žmones, tie apsvaidė Paulių akmenimis ir išvilko už miesto, palaikę mirusiu. Susirinkus aplink jį mokiniams, jis atsikėlė ir parėjo į miestą. Rytojaus dieną kartu su Barnabu iškeliavo į Derbę. Šiame mieste jie skelbė Evangeliją ir sulaukė nemaža mokinių. Paskui pasuko atgal į Listrą, Ikoniją ir Antiochiją. Ten jie stiprino mokinių dvasią ir skatino juos išsaugoti tikėjimą, nes per daugelį vargų mes turime eiti į Dievo karalystę. Kiekvienoje bendruomenėje su malda ir pasninku, uždėdami rankas, jie paskyrė jiems vyresniuosius ir pavedė juos Viešpačiui, kurį šie buvo įtikėję. Apkeliavę Pizidiją, jie atvyko į Pamfiliją, paskelbė žodį Pergėje ir leidosi žemyn į Antiochiją, kur buvo pavesti Dievo malonei, kad… Skaityti daugiau »

V Velykų savaitė (KV) Antradienis

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 144, 10–13. 21)

P. – Tavo, Viešpatie, bičiuliai teskelbia tavo karalystės kilnumą.
A r b a: Aleliuja.

Viešpatie, tegu visi tvariniai tau dėkoja,
tegu tave garbina ištikimieji.
Tegu jie skelbia tavo karalystės kilnumą,
tegu garsina tavo galybę. – P.

Kad visi žmonės suprastų tavo didybę,
tavo karalystės kilnumą.
Tavo karalystė – amžina karalystė,
tu kartų kartoms viešpatausi. – P.

Lai mano burna šlovina Viešpatį!
Visa, kas gyva, lai garbina šventąjį jo vardą
dabar ir per amžius! – P.

Posmelis prieš Evangeliją (plg. Lk 24, 26)

P. Aleliuja. – Mesijas turėjo kentėti bei prisikelti iš numirusių ir taip įžengti į savo garbę. – P. Aleliuja.

V Velykų savaitė (KV) Antradienis

Evangelija (Jn 14, 27–31)

Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdis ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš iškeliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis.
Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę. Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios, bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs“.
Katalikai.lt

Evangelijos

Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras Įdomi Jėzaus kalba. Drįstu spėti, kad kuo toliau, tuo ji darosi įdomesnė. Iš kitos pusės, atrodo, kad čia nieko naujo ir neįprasto nepasakyta. Tačiau pats kontekstas labai iškalbingas. Apaštalai jautė didėjančią įtampą. Jautė, kad tomis dienomis, per didžiąsias šventes, kažkas turėjo įvykti. Ir štai pats Jėzus apie tai pradeda kalbėti. Gal net Jo balso intonacija buvo kiek keistoka. Juk Jis matė ne tik akis, bet ir širdis, juk Jis žinojo jų baimes ir silpnumą. Žinojo, kad labiausiai jiems reikia ir reikės ramybės. Kas yra ta Viešpaties paliktoji ramybė, ko gero, apaštalai suprato tik po Jėzaus prisikėlimo, kada šį įvykį pradėjo skleisti pasauliui, kada pajuto, kokios mielos yra net kalėjimo vienutės išpažįstant Kristų. Tai tikrai… Skaityti daugiau »

Evangelijos

Mąstymas Prašyti gilios Jėzaus ramybės patirties ir išlaisvinimo iš visų baimių Meditacijos pradžioje sužadinsiu gilų troškimą būti artimame ryšyje su Jėzumi. Prašysiu gilios ramybės ir Jo jautraus buvimo šalia patirties, kurią Jis trokšta man duoti. * Įsivaizduosiu Jėzų, kuris prisiartina prie manęs, žvelgia man į akis, mato visą mano vidų ir sako man: „Tenebūgštauja tavo širdis…“. Kas labiausiai mane gąsdina, liūdina, neramina? Pasakysiu apie tai Jėzui. * Jėzus trokšta būti visuose tuose dalykuose, kurie kelia man nerimą. Jis yra mano „vaistas“, nes sako man: „Duodu tau savo ramybę“. Jėzus trokšta, kad Juo patikėčiau ir neieškočiau kitur ramybės, kaip tik Jame. Pas ką ir kur dažniausiai ieškau ramybės savo širdžiai? * Jėzus kalba apie savo išėjimą ir užtikrina, kad sugrįš atgal.… Skaityti daugiau »

Evangelijos

Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“. Tai Jėzaus žodžiai nukryžiavimo išvakarėse, atsisveikinant su savo mokiniais. Tai ramybė, kurios pasaulis negali duoti, Dieviška ramybė hebrajų kalboje „šalom“ reišia daug daugiau, negu kad mes suprantame ramybę. „Šalom“ reiškia viską, ko žmogui labiausiai reikia, fizinę ir dvasinę sveikatą, visokį gėrį. Tokia ramybė gaunama tik per Šventąją Dvasią ir ją pajusti gali kiekvienas, kas yra atviras Šventosios Dvasios veikimui. Tas ramybės, „šalom“ palinkėjimas yra vartojamas izraelitų pasisveikinant vienas kitą. Mozė davė nurodymus Izraelitams kaip vienas kitą pasveikinti: „Viešpats telaimina ir tesaugo tave! Viešpats tenušviečia tave savo veidu ir tebūna tau maloningas! Viešpats tepažvelgia į tave maloniai ir tesuteikia tau ramybę!“ (Sk 6, 22-26). Esame kviečiami turėti tą… Skaityti daugiau »

V Velykų savaitė (KV) Trečiadienis

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Apd 15, 1–6)

Iš Judėjos atvyko daug žmonių, kurie įtikinėjo brolius: „Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti“. Kilo nesutarimų ir didelių ginčų tarp jų ir Pauliaus bei Barnabo. Buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie antiochiečiai nuvyks dėl ginčo į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius.
Bažnyčios pasiuntiniai iškeliavo per Fenikiją ir Samariją, pasakodami apie pagonių atsivertimą, ir tuo padarė didelį džiaugsmą broliams. Atvykę į Jeruzalę, jie buvo priimti bažnyčios, apaštalų vyresniųjų ir pranešė jiems, ką Dievas per juos nuveikęs.
Tuomet pakilo kai kurie iš priėmusiųjų tikėjimą fariziejų ir tarė: „Juos reikia apipjaustyti, kad laikytųsi Mozės Įstatymo“.
Apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti.

V Velykų savaitė (KV) Trečiadienis

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 121, 1–2. 3–4a. 4b–5)

P. – Viešpaties būstan džiaugsmingai keliaujam.
A r b a: Aleliuja.

Džiaugiuosi, išgirdęs, kas man pasakyta:
„Į Viešpaties būstą keliaujam!“
Štai mūsų koja jau stovi
tavo, Jeruzale, vartuos.
Jeruzale, mieste puikusis, tvirtai pastatytas, tarsi nulietas! – P.

Čionai plaukia žmonės, Viešpaties žmonės.
Juk priedermė Izraeliui Viešpatį šlovint. – P.

Teisėjams krasės čia stovi,
čia – sostai Dovydo ainiams. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 15, 4a. 5b)

P. Aleliuja. – Pasilikite manyje, ir aš jumyse pasiliksiu, – sako Viešpats. – Kas pasilieka manyje tas duoda daug vaisių. – P. Aleliuja

V Velykų savaitė (KV) Trečiadienis

Evangelija (Jn 15, 1–8) Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik… Skaityti daugiau »

V Velykų savaitė (KV) Trečiadienis

Evangelijos Mąstymas Prašyti gyvenimo, giliai įsišaknijusio Jėzuje ir Jo žodyje Dabar yra pavasaris. Sužydėjo pievos, sužaliavo medžiai. Tokioje nuostabioje gegužės mėnesio aplinkoje Jėzus pasakoja man palyginimą apie vynmedį ir šakeles. Jeigu įmanoma, galiu suplanuoti savo meditaciją pievoje – natūralioje gamtoje. * Jėzus yra gyvybę duodantis medis. Aš esu Jo šakelė. Tėvas myli mano gyvenimą. Kontempliuosiu Tėvo meilę, kuri užsiima mano gyvenimu. * Tėvas „išpjauna“ iš manęs tai, kas neduoda vaisiaus, taip apvalydamas, kad neščiau dar gausesnių vaisių. Išpjovimas ir apvalymas yra susiję su skausmu, bet pasitarnauja gyvenimui. Ilgiau apmąstysiu šitą tiesą. * Tėvas pažįsta mano gyvenimą ir mato tai, kas paslėpta nuo mano akių. Paprašysiu, kad parodytų tai, kas manyje yra mirę, kas priešinasi gyvenimui, ir kad visa tai iš… Skaityti daugiau »

V Velykų savaitė (KV) Trečiadienis

Evangelijos skaitinio komentaras Aš esu vynmedis, o jūs šakelės (Jn 15, 5). Koks tobulas mūsų ryšio su Jėzumi įvaizdis! Jis rodo, kad Jėzus mus nori užlieti savo gyvenimu, o jis taip skiriasi nuo mūsų gyvenimo. Viešpaties dovanojamas gyvenimas – tai pati gyvenimo pilnatvė. Ši pilnatvė įgyjama ne savo jėgomis, o yra Viešpaties dovana. Visi turime ir vienokių ar kitokių prigimtinių dovanų. Atkakliai darbuodamiesi galime šias dovanas ugdytis ir nuveikti daug gerų dalykų. Bet susivienijus su Jėzumi, kai Jis mus maitina ir palaiko, prigimtinės dovanos ir talentai įgauna naują prasmę, postūmį ir tikslą. Tai taip pat reiškia, kad mumyse vyksta dieviškasis gyvenimas ir kad jame yra dar nuostabesnių – dvasinių dovanų. Pavyzdžiui, išlaikydami ryšį su Viešpačiu pajusime, kad santykiai tampa pilnatviškesni.… Skaityti daugiau »

19
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top