„Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą, eikvojąs jo turtą. Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: ‘Ką aš girdžiu apie tave šnekant? Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu’.
O tasai tarė sau: ‘Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos’.
Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: ‘Kiek tu skolingas mano šeimininkui?’ Šis atsakė: ‘Šimtą statinių aliejaus’. Tada jis tarė: ‘Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuojau pat rašyk: penkiasdešimt’. Paskui klausė kitą: ‘O kiek tu skolingas?’ Anas atsakė: ‘Šimtą saikų kviečių’. Jis tarė: ‘Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt’. Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save, negu šviesos vaikai.
Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių iš nešvaraus pinigo, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes.
Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose. Jei tad jūs nepasirodėte verti pasitikėjimo, tvarkydami nešvarų pinigą, tai kas patikės jums tikrąsias vertybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?!
Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie ano bus prisirišęs, o šitą nieku vers.
Negalite tarnauti Dievui ir pinigui“. (Lk 16, 1–13)
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Visagalį Dievą malonės likti ištikimiems mažuose dalykuose, kad mūsų žmogiškasis silpnumas nesunaikintų to, kas mumyse iš tiesų yra gražaus ir vertingo, kad per tarnystę žodžiu, darbu ar malda dalydamiesi Jo dovanomis, tikruoju savo lobiu, įgytume tą taip trokštamą galią kurti bei puoselėti gėrį ir taptume verti didžiosios Jo dovanos – amžinojo gyvenimo.
Mons. Artūras Jagelavičius. Kas atsitiko šviesos vaikams?
Kristaus palyginimas apie nesąžiningą prievaizdą nepraranda aktualumo prabėgus ir dviem tūkstančiams metų. Šiandienio pasaulio problema yra ta, kad žmonės tapo labai nepaslankūs ir nemato šalia esančio stokojančio brolio. „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk 12, 34). Daugeliui žmonių vienintelis dievas ir didžiausioji vertybė yra turtas ir pinigai. Jie nemiega dieną ir naktį, dirba, apgaudinėja, vagia, išduoda, meluoja ir net žudo stengdamiesi susikrauti didelį lobį žemėje. Šv. Jonas Auksaburnis sako: „Mes esame atpirkti Kristaus, tačiau tarnaujame auksui; skelbiame vieno valdžią, o lenkiamės kitam.“ Pinigai virsta stabu, praryjančiu mūsų laiką, dėmesį ir lėšas. Viskas sukasi apie šį dievą. Tokie žmonės tiki, jog galima beveik viską nusipirkti ir parduoti. Šv. Grigalius sako, jog „auksas moka įtikinti, nors neturi liežuvio“. Turtų administratoriai nori būti pasaulio viešpačiai. „Netvarkingai geidžiami žemiški turtai gimdo visokį blogį, ypač smukdo moralę ir kelia nesantaiką“ (popiežius Pijus XI).
Štai kodėl Kristus liepia pasirinkti: arba Dievas, arba pinigai.
Jeigu visuomenės stabas pasidarė pinigas, argi neturime paklausti, kas atsitiko šviesos vaikams – krikščionims, kad jų įtaka tokia silpna?
Kaip tikintys krikščionys privalome turėti prieš akis šią realybę, kad pasaulį valdo pinigai, ir tai nugalėti nėra lengva. Ypač kai šviesos vaikai būna per lėti ir apatiški kovoje už krikščioniškus idealus.
Mieli tikintieji, Viešpats negiria blogo, nesąžiningo prievaizdo, bet giria jo apdairumą ir apsukrumą. Giria ne už apgaulę, bet už pasirūpinimą ateitimi. Šventieji, kaip šviesos vaikai, taip pat parodo įžvalgumą ir visą savo gyvenimą aukoja amžiniesiems turtams, nenykstančioms vertybėms įsigyti. Todėl ir mes turime gerai suprasti šv. Bernardo žodžius: „Tikras turtas yra ne auksas, o dorybės, kurios atneša galimybę nuolat būti turtingam.“
Tikinčiojo krikščionio turtas – Dievas ir tikėjimas į Jį. Krikščioniui yra duota pažinti jame pačiame esantį kvietimą mylėti ir garbinti Dievą, kaip vienintelį Viešpatį, mūsų viso gyvenimo Viešpatį. Dievas yra mūsų turtas, nes nuo Jo priklauso mūsų gyvenimas ir mirtis, tiek kūno, tiek sielos. „Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai“ (Lk 16, 8). Atrodo, Kristaus nori pasakyti: „Žiūrėkite į tuos, kurie netiki. Jie atlieka neįtikėtinus darbus dėl šio žemiškojo gyvenimo, dėl savo interesų ir malonumų. Jie aukojasi dėl banalių, praeinančių dalykų, daiktų, kurie tegyvuoja vos akimirką.“ Tikinčiųjų krikščionių Kristus klausia: „Kodėl jūs, kurie tikite, nė dalies tų pastangų nededate dėl Dievo Karalystės žemėje, dėl sielos reikalų, dėl tų dalykų, kurie turi vertę amžinajame gyvenime?“ Juk pasaulio vaikai deda milžiniškas pastangas žemiškiems turtams sukaupti, kodėl mes, būdami šviesos vaikai, pažindami amžinųjų turtų vertę, nerodome tokio pasiaukojimo? Išeitis tik viena: pasirinkti tinkamą mūsų gyvenimo šeimininką. Mums būtina pasirinkti Viešpatį Dievą, kuris nuvers Mamonos stabą. Žmogus vertingas savaime, nes jis yra Dievo vaikas ir jo lobis yra Dievo atvaizdas žmogaus širdyje. „Saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Lk 12, 15). Jėzus nori iš mūsų daugiau aktyvumo ir meilės.
Kristus liepia: „Darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes.“ Kristus nori, kad darytumės draugų amžinybei. Amžinybės draugais tampama per išmaldą ir gailestingumo darbus pasilenkiant prie stokojančio žmogaus. Kuomet nuosavybė panaudojama žmonių socialinėms problemoms spręsti. Evangelijoje turtai turi prasmę panaudojus juos geriems darbams.
Šio sekmadienio Evangelijoje Kristus duoda patarimą, kaip panaudojus pinigus padaryti daug gerų darbų: sumažinti žmonių skurdą, parodyti gailestingumą ir solidarumą. „Jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ (1 Jn 3, 17).
Tą gerai suprato Lietuvos didikai. Jie paaukojo daug lėšų bažnyčių, vienuolynų ir slaugos namų statybai. Jeigu ne šių turtuolių kilniaširdiškumas, šiandien neturėtume tokių architektūros šedevrų kaip Pažaislio vienuolyno ansamblis, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, Tytuvėnų vienuolyno architektūros kompleksas. Šie didikai suvokė, jog turtas pritraukia nuodėmes, ir stengėsi gerais darbais atsilyginti.
Esame tik prievaizdai, bet ne savo gyvenimo šeimininkai. Štai prievaizdas šeimininko skolininkams neteisėtai sumažino skolas tikėdamas, kad už šią geradarybę jie priglaus jį pas save, kai šeimininkas išmes jį iš darbo. Prievaizdas tikisi, kad parodžius žmonėms gailestingumą, jie atlygins jam gailestingumu. Ir jis tikėjosi pagrįstai. Meilė ir gailestingumas uždengia daugybę nuodėmių. Deja, dažnai būname neištikimi prievaizdai. Išbarstome Dievo mums duotus talentus. Todėl turime gerais darbais pridengti savo kaltes. „Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8). Egzistuoja tik viena Dievo strategija: blogį uždengti gėriu, blogį nugalėti gerumu. Jei kažką pravirkdei, šiandien savo auka padaryk ką nors laimingesnį; jeigu pavogei, padovanok kam nors dovaną kaip kompensaciją.
Šiandien esame Viešpaties kviečiami peržvelgti savo gyvenimą. Anksčiau ar vėliau Dievas norės išgirsti mūsų gyvenimo apyskaitą. Teks atsiskaityti už tai, ką gyvenime nuveikėme. Pamąstykime, ar esame dėl to ramūs?