Jėzus pasakė fariziejams:
„Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė taipogi turtuolis ir buvo palaidotas.
Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje’.
Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus’.
Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius, – tegul juos įspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’.
Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’ O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų’.
Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’“. (Lk 16, 19–31)
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje atminkime – amžinybė prasideda jau dabar ir ši diena gali būti pati svarbiausia mūsų gyvenime. Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime Šventosios Dvasios perkeisti mūsų širdis: kad jos netaptų sočios ir abejingos artimui, kad kitame ir jo sužeistume matytume Jėzų ir Jo žaizdas, kad jau šiandieną ryžtumės dalytis Dievo dovanomis su Jo draugais.
Mons. Artūras Jagelavičius. Nejaugi širdis nesudrebėtų?
Praėjusį sekmadienį skaitėme, kaip nesąžiningas prievaizdas sugebėjo pasinaudodamas šeimininko turtais įsigyti draugų nelaimės dienai. Šio sekmadienio turtuolis per abejingumą, šykštumą ir egoizmą pražudė save. Anas ūkvedys žinojo, kaip panaudoti turtą, o šis turtuolis – ne. Šio sekmadienio turtuolis buvo egoizmo įsikūnijimas. „Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo“ (Jok 2, 13).
Šio sekmadienio Evangelija konkretizuoja Kristaus išsakytus palaiminimus: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 3. 7). Pagrindinis šio sekmadienio Evangelijos personažas ne Lozorius, ne penki turtuolio broliai, ne Abraomas, bet pats nelaimingas turtuolis. „Vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani“ (Lk 6, 24–25).
„Turėti ir nieko neduoti kartais yra blogiau negu vogti“, – perspėja austrų rašytoja Marija fon Ebner-Ešenbach. Nors turtuolis savo turtų nenaudojo nesąžiningiems darbams ir visiškai nebuvo kaltas dėl vargšo Lozoriaus nusigyvenimo, tačiau Dievas jį nubaudė, nes jis gyveno tik dėl savęs, lyg Dievo visiškai nebūtų. Jis užmiršo svarbiausią dalyką – žmogus nėra turtų savininkas, žemės turtai yra jam tik laikinai Dievo paskolinti, išnuomoti. Jis gyveno prabangiai ir, iš šalies žiūrint, neatrodo, jog būtų maištavęs prieš Dievą ar kažkaip engęs beturčius. Tačiau buvo aklas kito žmogaus skaudžiam likimui, gyveno tik sau.
Tad kur čia slepiasi turtuolio nuodėmė? Jis nepastebi Lozoriaus, kurį galėtų vienu rankos mostu išgelbėti ir padaryti laimingą. Jeigu būtų labiau branginęs žmones, o ne savo turtus, viskas būtų buvę kitaip. Tačiau jis nesugebėjo pasidalyti savo ištekliais su kitais žmonėmis. Šv. Augustinas sako, jog ne skurdas atvedė Lozorių į dangaus laimę, bet nuolankumas. Ir visiškai ne turtai trukdė turtuoliui patekti į amžinąją laimę, bet egoizmas ir godumas. Turtuolis buvo nubaustas už pagalbos nesuteikimą. Jis nevogė, neskriaudė kitų, tiesiog apsimetė nematantis vargšo žmogaus.
Jeigu atidžiai klausėme šiandien Evangelijos, girdėjome, jog Kristaus pasakytas palyginimas pabaigiamas žodžiais: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“ (Lk 16, 19–31). Atkreipkite dėmesį, kokie žiaurūs paskutiniai žodžiai: kaip keista, nejaugi širdis nesudrebėtų pamačius mirusius prisikėlusius ir liudijančius Dievo teisingumą? Tačiau atrodo, jog nesudreba: nes kas minutę iš bado pasaulyje miršta iki 30 vaikų, vos sulaukę 5–6 metukų. Kasmet 50 milijonų žmonių miršta iš bado, kai tuo metu milijardai išleidžiami ginklams.
Nuo to, kaip naudosime žemės turtus, priklauso mūsų amžinasis likimas. Gyvenimas – tai laikas, skirtas užsitarnauti amžinąjį gyvenimą. Todėl Viešpats sako: „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35). Paradoksalu, tačiau atiduodami mes gauname: įgyjame Dangų. Jeigu esi kilniaširdis, matai, jog žmogus, prašantis tavo pagalbos, yra Dievo paveikslas. Jeigu tu išmoksi dalytis tuo, ką turi, išmoksi būti laimingas, nes meilė įgyvendina Dievo Karalystę žemėje. Tarp kitko, neužmirškite, jog mirdami tegalėsite pasiimti su savimi tik meilę. Todėl reikia būti dėmesingam, nes Lozorius gali gyventi tavo namuose, dirbti kartu su tavimi.