Geroji Naujiena: Jis atėjo mūsų išvaduoti

Blaškaus, kol sutemsta

Jobas kalbėjo:
„Gyventi šioj žemėj – ar žmogui ne lažas?
Ar visos jo dienos – ne samdinio dienos?
Žmogus – kaip tas vergas, kurs ieško paunksnės,
kaip tas darbininkas, kurs atpildo laukia.
Ir aš paveldėjau tik mėnesius skausmo!
Ir man buvo skirta vien sielvarto naktys!
Atguldamas galvoju: ‘Kuomet atsikelsiu?’
Kai vakaras stoja, blaškaus, kol sutemsta.
Ir lekia man dienos greičiau už šaudyklę,
prabėga ir dingsta, vilties nepalikę.
Gyvenimas mano – lyg vėjo dvelkimas!
Ir mano akis nesidžiaugs daugiau laime“ (Job 7, 1–4. 6–7).

* * *

Garbinkit Viešpatį! Jis gydo sužeistas širdis

Garbinkit Viešpatį! Gražu jo garbei giedoti,
miela jį šlovint!
Jisai atstato Jeruzalės miestą,
išblaškytuosius sūnus Izraeliui grąžina.
Gydo sužeistas širdis
ir jų opas tvarsto.
Žvaigždes suskaičiuoja,
vardais jas vadina.
Mūsų valdovas didis ir visagalis,
jo išmintis begalinė.
Jis nuolankiuosius palaiko,
bedievius prispaudžia prie žemės (Ps 146, 1–6).

* * *

Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!

Broliai! Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos! Jeigu aš tai daryčiau savo valia, gaučiau atlygį; bet kadangi darau ne savo valia, tai atlieku tik man patikėtą tarnybą. Kaip tada su atlygiu? Ogi kad, skelbdamas Evangeliją, pateikčiau ją veltui ir nesinaudočiau savo teise, kurią man duoda Evangelijos skelbimas. Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas (1 Kor 9, 16–19. 22–23).

* * *

Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis

Išėjęs iš sinagogos, Jėzus kartu su Jokūbu ir Jonu nuėjo į Simono ir Andriejaus namus.
Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė.­ Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.
Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.
Labai anksti, dar neišaušus rytui, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi.
Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį, ­pasakė: „Visi tavęs ieško“.
Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“.
Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas žodį jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus (Mk 1, 29–39).

* * *

Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje.
Dieve, išvaduok mus iš blogio, atgaivink mūsų tautą išganymo sakramentais ir padaryk, kad visame pasaulyje išplistų tikrasis tikėjimas.

* * *

Arnoldas Valkauskas. Mano galybė pasireiškia silpnume

* * *

Evangelija kenčiantiems

Evangelizacija yra ypatingas Bažnyčios pašaukimas. Evangelizuoti tiesiog privalome, jei norime išlikti krikščionys. Evangelizacijos būtinybė aiškiai suformuluota popiežiaus Pauliaus VI apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi. Apaštalas Paulius rašo: „Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ Apaštalas sako, kad jis tiesiog negalėtų gyventi neevangelizuodamas. Nors iš kitur žinome, kad Paulius gaudavo aukų iš bendruomenių (plg. Fil 4, 14–16), jis aiškina, kodėl nesitiki gauti atlyginimo už savo tarnystę. Tai panašu į būtinybę kvėpuoti – niekas nesitiki atlyginimo už alsavimą. Apaštalas tiesiog privalo skelbti Evangeliją, nepaisydamas: ar jam bus atlyginta, ar ne.

Panaši būtinos priedermės nuotaika jaučiama ir šio sekmadienio Evangelijoje. Pirmajame Morkaus evangelijos skyriuje dešimt kartų pavartoti nedelsiamą veiksmą apibūdinantys žodžiai „tuojau“, „iškart“. Evangelistas tuo norėjo pabrėžti ne tai, kad mokiniai skubėjo informuoti Jėzų apie Simono uošvės ligą, ar kad išgydyta uošvė nedelsdama puolė patarnauti. Visų pirma juntama būtinybė kuo greičiau paskleisti Gerąją Naujieną. Evangelizacija yra tikėjimo ir gilaus įsitikinimo liudijimas. Šis liudijimas gali būti perteikiamas įvairiai: žodžiu, gyvenimo pavyzdžiu, aukojamu kentėjimu. Evangelizuojame ne tam, kad visus atverstume į krikščionybę ir padarytume Bažnyčios nariais. Tiesa, norėtume, kad taip būtų, tačiau atversti žmonių širdis yra Viešpaties darbas, o mes šiame darbe – tik įrankiai.

Šio sekmadienio Evangelijos stebuklai vyksta giminių ir artimiausių draugų apsuptyje. Ištraukoje galima įžvelgti laipsnišką Dievo karalystės plitimą. Pirmiausia Jėzus pakviečiamas į šeimą. Jo buvimas pašventina šią mažą bendruomenę, namų Bažnyčią. Dievo karalystės žinia neužsklendžiama, bet atveriama aplinkiniams: netrukus „visas miestas buvo susirinkęs prie durų“. Kafarnaumo žmonės manė, kad Jėzus, apsigyvenęs jų mieste, priklauso vien jiems. Jėzus išplečia mokinių suvokimą, nukreipdamas savo žingsnius į aplinkinius kaimus bei miestelius.

Bažnyčios veiklą šiandien įprasta skaidyti į skelbimo, liturgijos ir diakonijos sritis. Evangelijoje pavaizduotoje Kafarnaumo bendruomenėje jau galima užčiuopti šių segmentų užuomazgas. Žodžio skelbimui pats Jėzus aiškiai teikia pirmenybę: „tam esu atėjęs“. Diakonija, arba tarnavimas, atitinka būtiniausius žmonių poreikius. Šiame epizode tarnavimas reiškiasi gydymais ir apsėstųjų išlaisvinimais. Vėliau Bažnyčiai tolydžio augant pasirodo kitokios diakonijos formos: išmaldos davimas, dalijimasis gėrybėmis (Apd 4, 34). Liturgijos užuomina taip pat aiški. Jėzus su mokiniais ką tik dalyvavo pamaldose sinagogoje. Iš keturių išgydymų, aprašytų šiame Morkaus evangelijos skyriuje, du įvyko sinagogoje. Tačiau galima įžvelgti ir naujos liturgijos apybraižų. Jėzus reguliariai eina rytmetį melstis į vieną ar kelias pamėgtas vietas. Simonas žino, kur Mokytojo ieškoti. Beje, Jėzus leidžiasi sutrukdomas maldoje, jei žmonėms jo neatidėliotinai prireikia. Perkeldami tai į šiandienos sielovados situaciją, galėtume patvirtinti, kad būtina tolygiai plėtoti Žodžio skelbimo, diakonijos (karitatyvinę bei socialinę) ir liturgijos veiklą.

Jėzaus atneštoji išlaisvinimo žinia yra galutinis atsakymas ir į pirmajame skaitinyje girdėtą kenčiančio Jobo skundą. Jobas palygina žmogaus gyvenimą su samdinio lažu. Jis vaizdžiai išreiškia daugybės negalavimų ir nepriteklių rutinos prislėgtų žmonių pasaulėjautą. Į ką kreipiasi nelaimingasis Jobas? Jo aplankyti atėjo gerų intencijų paskatinti bičiuliai. Tačiau jie sutriko nepaaiškinamos kančios slėpinio akivaizdoje. Jų žmogiška išmintis siūlo tik tokią įžvalgą: jei Jobas kenčia, vadinasi, jis nusidėjėlis. Iš tikrųjų tie bičiuliai galvoja veikiau apie save, negu apie kenčiantį Jobą. Jie negali paguosti, nes nesistengia jo suprasti. Jobas kreipiasi ne į nesugebančius jo nei suprasti, nei paguosti aplinkinius, jis taip pat nesišneka su savimi: jo vienintelis tikras pašnekovas – Viešpats. Tai parodo paprastas kreipinys į Dievą: „Neužmiršk“. Ištikimai tarnavęs Dievui ir dabar jausdamasis jo apleistas, Jobas vis dėlto kreipiasi į jį kaip į Viešpatį. Jobo istorijos atomazga liudija, kad Dievas tikrai nepamiršo savo ištikimo tarno.

Evangelijoje aprašyta Jėzaus reakcija kenčiančiųjų atžvilgiu. Jėzus įsikiša nedvejodamas ir nepaisydamas šabo nuostatų. Toks Dievo atsakymas į kenčiančiųjų skundą yra tai, kad jis atsiuntė žmonėms savo mylimąjį Sūnų. Jis gydo besikreipiančiųjų negales. Tačiau ar tai reiškia, jog vienu ypu pašalinamos visos blogybės – katastrofos, epidemijos, smurtas ir neteisybės? Taip, tai įvyks, galutinai įsitvirtinus Jėzaus skelbtai Dangaus karalystei. Evangeliniai stebuklai yra to galutinio išlaisvinimo ženklai. Štai kodėl Jėzus tildo demonus. Jei žmonių dėmesys būtų sutelktas tik į jo dieviškąją galią ir stebuklus, tai iškreiptų Kristaus pasiuntinybės prasmę. Pati didžiausia kančia yra netekti bendrystės su Dievu. Dievo atsakymas nelaimingiesiems yra Geroji Naujiena: jau dabar dovanojamas džiaugsmas dėl to, kad su mumis yra mūsų Išganytojas.

baznycioszinios.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
38 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Evangelijos mąstymas

Prašyti skaudžių prisiminimų išgydymo ir troškimų atnaujinimo Prisijungsiu prie Jėzaus, kuris eina į Simono ir Andriejaus namus. Stebėsiuosi Jo paprastumu. Jis artimai bendrauja su žvejais, apsilanko jų namuose, pagydo Petro uošvę. * Jėzus trokšta, kad ir mano santykiai su žmonėmis būtų paprasti, nuoširdūs. Jis yra su manimi ten, kur aš gyvenu, kur „slenka“ mano kasdienybė. Jėzus trokšta paimti mane už rankos, patikrinti mano gyvenimo pulsą, pagydyti mano „karščiavimą“. * Įsivaizduosiu Jėzų, kuris pasilenkia prie manęs. Jis žino giliausias mano žaizdas, tai, kas sukelia man didžiausią karščiavimą, ir nori, kad Jam apie tai pasakyčiau. * Prašysiu Jėzaus, kad uždėtų ant manęs rankas ir paliestų mano sergančias vietas. Atiduosiu Jam savo skausmingus prisiminimus, savo sužeistus jausmus, savo sergančią valią. Prašysiu vidinio išlaisvinimo… Skaityti daugiau »

Mons. Adlofas Grušas

VĖJO GŪSIS Pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje pasakojama apie Jobą ištikusią nelaimę. Tai kiekvieno vyro ir moters drama. Ją išgyvena seneliai ir vaikai, ji pasitaiko paauglių ir jaunuolių gyvenime. Mums žinomi „mėnesiai, kupini nusivylimo, ir naktys, pilnos širdgėlos”. Tai vienspalvis ir liūdnas mūsų dienų peizažas, kuris ne kartą palydi žmogaus gyvenimą, kai praleidžiame ilgas bemieges, panašias į kryžiaus kelią, nakties valandas, vartomės, laukdami aušros ir keliamės pavargę. Slenka ilgos dienos, kurios drauge, tariant Jobo knygos žodžiais, yra „eiklesnės už audėjo šaudyklę, be vilties jos skuba į savo galą“. Visas gyvenimas yra tarsi vėjo gūsis… Iš tiesų, galvojant vien tik apie ištinkančius bandymus ir nesėkmes lengva netekti drąsos. Atsakymą į šiuos nerimastingus svarstymus mums duoda Viešpats Jėzus. Jo gyvenimas ir dalyvavimas… Skaityti daugiau »

Ačiū kun. Arnoldui

Labai gera homilija. Tikėjimas yra Dievo dovana, bet tam, kad ją įgytume turime pajudėti link Dievo. O tikėjimas matuojamas pasitikėjimu.

dalyvis

„O tikėjimas matuojamas pasitikėjimu.”
– Patiklumu*

>>>

Visiškai taip.

„…Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“.

Jėzus mus, besiginčijančius kuris iš mūsų gražiausias, didžiausias, stipriausias, kviečia žvelgti į vaiką. Esam pašaukti ne buvimui Dievais – bet sekimui paskui Jį – Jėzų, – augimui. Sekti, siekti, augti pažinime, meilėje… Rodyti ištikimybę mažuose dalykuose, gėrėtis laikinumu, trapumu, žmogiškumu. Branginti akimirkas…

V eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis

Skaitinys (Pr 1, 1–19) Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. Žemė buvo dyka ir betvarkė. Tamsa niūksojo viršum pragarmės, ir Dievo dvasia pleveno viršum vandenų. Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir atsirado šviesa. Dievas matė, kad šviesa buvo gera. Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Šviesą Dievas pavadino diena, o tamsą – naktimi. Subrėško vakaras, ir aušo rytas: pirmoji diena. Tuomet Dievas tarė: „Skliautas teiškyla vandenyse ir teperskiria vandenis!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis po skliautu nuo vandenų viršum skliauto. Skliautą Dievas pavadino dangumi. Subrėško vakaras, ir aušo rytas: antroji diena. Tada Dievas tarė: „Vandenys po dangumi tesusitelkia į vieną vietą, kad pasidarytų sausuma!“ Taip ir įvyko. Sausumą Dievas pavadino žeme, o susitelkusius vandenis – jūra. Dievas matė,… Skaityti daugiau »

V eilinės savaitės pirmadienio Dievo Žodis

Psalmė (Ps 103, 1–2a. 5–6. 10. 12. 24. 35)

P. Tegu Viešpats džiaugiasi savo kūryba.

Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!
Viešpatie Dieve, koks esi didis,
apsisiautęs grožiu ir kilnybe!
Tave supa šviesybės apsiaustas. – P.

Ant tvirtų pamatų žemę įkūrei,
niekas jos nepajudins per amžius.
Ją storais vandenynais apklojai,
virš jos kalnynų vandens plytėjo. – P.

Tu įsakei iš šaltinių sruventi upeliams,
ir tarp kalnų jie sau teka.
Pakrantėse jų sparnuočiai gyvena,
medžiuose ant šakų čiauška. – P.

Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų!
Juos išmintingai sukūrei, jų pilna žemė.
Tu, mano siela, Viešpatį šlovink! – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Mt 4, 23)

P. Aleliuja. – Jėzus skelbė karalystės Evangeliją
ir gydė žmonėse visokias negales. – P. Aleliuja.

V eilinės savaitės pirmadienio

Evangelija (Mk 6, 53–56)

Persiyrę per ežerą, Jėzus su mokiniais pasiekė Genezaretą ir čia lipo į krantą.
Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jėzų, paskelbė visai apylinkei ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo jį esant. Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar vienkiemius, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo.
Katalikai.lt

V eilinės savaitės pirmadienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti gilios patirties, susitinkant su Jėzumi maldoje ir sakramentuose Įsivaizduosiu, kaip Jėzus su mokiniais plaukia į Genezaretą. Žvelgsiu į susijaudinimą tų žmonių, kurie pirmą kartą Jį sutinka. Jo pasirodymas žadina sujudimą visoje apylinkėje. * Įsisąmoninsiu, kad kasdien galiu sutikti gyvą Jėzų sakramentuose, maldoje ir Jo žodyje. Ar susitikimas su Jėzumi mane paliečia iki gelmių? Ar atpažįstu Jį gyvai ten esantį? * Galima gyventi arti Jėzaus ir nejausti Jo gyvo buvimo. Galima naudotis sakramentais, skaityti Žodį ir kasdien su Jėzumi prasilenkti. Ką galiu pasakyti apie savo asmeninį ryšį su Jėzumi? * Peržvelgsiu visą savo ligšiolinį dvasinį gyvenimą. Ar šiandien jis yra labiau subrendęs? Kas labiausiai pagyvina mano santykį su Jėzumi? *„Žmonės paskelbė visai apylinkei ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius“. Pasistengsiu… Skaityti daugiau »

V eilinės savaitės pirmadienio

Evangelijos skaitinio komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras Jėzus gailėjosi žmonių. Jie Jam atrodė suvargę, lyg avys be piemens. Jis mokė juos daugelio dalykų. Todėl nenuostabu, kad garsas apie Jėzų sklido. Galime stebėtis, kad net Jėzui dar nespėjus išlipti iš valties Genezareto krašte, žmonės jau buvo girdėję apie Jį, todėl pradėjo gabenti visus ligonius. Jie, ko gero, buvo girdėję, o gal ir matę Jėzaus darbus. Galime jausti tą džiaugsmą širdyse, matant, kad Jėzus vaikšto jų pakrantėmis, užeina į jų gyvenamas vietas, lankosi miestuose. Genezareto vietovės gyventojai jautė, kad Jėzus ateina prisiliesti prie jų gyvenimų, kad Jam svarbios jų bėdos ir džiaugsmai. Jie jas – bėdas ir džiugesio akimirkas – tiesiog suguldydavo prie Jo kojų, jausdami, kad Jo prisilietimas gydo. Be… Skaityti daugiau »

Laumėjantis

O ,,dalyvis” iš tiesų atkreipė dėmesį į rimtus dalykus: kur riba tarp tikėjimo ir patiklumo, tarp tikėjimo ir fanatizmo? Ir kiek yra nuoširdu ir rimta skelbti apie tikėjimą, kaip garstyčios grūdelį, galintį perstumti kalnus, leidžiantį eiti vandens paviršiumi, o praktiškai labiau pasitikėti dezinfekciniu skysčiu, kaukėmis ir karantinu?

>>>

O faktas tas, kad pasitikintiems Dievu atsiveria Dievo karalystės vartai dar čia gyvenant žemėje, o netikintiems ir pasukusiems velniop, atsiveria pragaro vartai dar čia, begyvenant žemėje. Tik pirmieji, kad ir kas benutiktų, jaučiasi laimingi, ramūs ir mylimi, na, o antrieji – išsigandę, pasimetę, stingdantį šaltį jaučiantys širdyje, gyvena košmare. Apie antruosius šv. Rašte rašoma, kad „dvesia, kaip gyvuliai”. Kas yra tikra tiesa.

> Laumėjančiam

Patiklumas yra žemo sąmoningumo rezultatas. Šiame kontekste tinka ir visokie dezinfekciniai skysčiai. Jie dezinfekuoja tik fizinio, kūniškojo, žmogaus gyvenimo aplinką. Bet niekas niekada nesimeldžia žodžiais ,,tikiu į dezinfekcinį skystį”. Tiesiog praktiškai išmėgini, ar jis veiksmingas, ar ne. Ir niekas nesitiki, kad dezinfekcinis skystis ,,nuves į amžinybę”. Jis laikinas, kaip ir žmogaus kūnas. O kad pakiltum ant antrojo sąmoningumo laiptelio, reikia ,,nusipelnyti”. Vadovautis ne vien kūno, bet ir sielos, kuri pažįsta amžinybę, poreikiais. Natūralu, kad tada keisis mąstymas, keisis ir praktinis elgesys. Pradėsi eiti Keliu, o ne šunkeliu. Bet Kelią nueina tik einantis. Tik tas, kas išdrįsta žengti tą pirmąjį žingsnį. Kitą rytą atsibudęs dar nestumdysi kalnų, nes per mažai būsi įgijęs dvasinės jėgos. Bet kiek šiandien turėtume vladų vitkauskų, jeigu… Skaityti daugiau »

Autoriau

„Jis atėjo mūsų išvaduoti”, bet neišvadavo.
Net popiežius Pranciškus liko šetono įtakoje.

Laumėjantis

Ir beje, kai paskaičiau Jobo knygą – tai pašiurpau: pasirodo Jahvė ir Šėtonas, taip paprastai kalbant, yra vos ne bendradarbiai. Jie kartu sprendžia ,,gamybinę” problemą: kaip pasielgs teisusis Jobas, jei… Gerai, kad dar nesusilažina iš ko nors…

> 20:12

ST apima tik keleto tūkstantmečių istoriją. Daugiau žmonijos atmintis nesiekia. Jei gebėtum prisiminti keliolikos milijonų metų istoriją, tai žinotum, kodėl gimsta, suklesti ir žlunga civilizacijos, kodėl kenčia ,,teisieji Jobai”, kodėl taip aršiai priešinamasi Kristaus (ir ne vien jo) misijai, ir daugelį kitų dalykų. Valgyk daugiau košės. 🙂

V eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis

Skaitinys (Pr 1, 20–2, 4a) Ir Dievas tarė: „Vandenyse tegul knibžda gyvūnų, ir paukščiai teskraido virš žemės dangaus paskliautėmis!“ Taip ir įvyko. Dievas sutvėrė visokių jūros pabaisų ir kitokių gyvūnų, kurie knibžda vandenyje, taipogi visokių plunksnuotų paukščių. Dievas matė, kad tai buvo gera. Dievas palaimino juos, sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!“ Subrėško vakaras, ir aušo rytas: penktoji diena. Tada Dievas tarė: „Žemė teišduoda visokių gyvūnų: gyvulių, roplių ir laukinių žvėrių!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė visokių laukinių žvėrių, visokių gyvulių bei roplių žemės paviršiuje. Dievas matė, kad tai buvo gera. Ir Dievas tarė: „Padarykime žmogų kaip mūsų paveikslą, į mus panašų. Tegul viešpatauja jūros žuvims, padangių sparnuočiams, gyvuliams, visai žemei ir visiems ropliams… Skaityti daugiau »

V eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis

Psalmė (Ps 8, 4–9)

P. Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus tavo vardas pasauly!

Kai pasižiūrim į tavo dangų, tavo rankų sukurtą,
į mėnulį, žvaigždes tvariai padarytas,
tariam: „Kas gi žmogus, kad tu jį dar atmintum,
kas tas Adomo sūnus, kad jį belankytum?!“ – P.

Jį padarei ne ką menkesnį už angelus,
garbe ir grožiu jį vainikuoji.
Jis viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui.
Jam po kojų tu visa paklojai. – P.

Jaučius, avis – visus aliai vieno,
net lauko žvėris,
padangių paukščius ir žuvis jūrų giliųjų –
visa, kas marių platybėse plauko. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Ps 118, 36a. 29b)

P. Aleliuja. – Pakreipk mano širdį į tavo Teisyną,
Dieve, suteik man ištikimybės malonę. – P. Aleliuja.

V eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis

Evangelija (Mk 7, 1–13) Pas Jėzų susirenka fariziejai ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius valgant suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. – Mat fariziejai ir visi žydai, sekdami prosenių padavimu, valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat, sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami padavimu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo. Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių padavimo ir valgo suterštomis rankomis?“ Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: ‘Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų’. Atmesdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės… Skaityti daugiau »

V eilinės savaitės antradienio Dievo Žodžio

Mąstymas Prašyti, kad mano širdis būtų apsaugota nuo veidmainystės ir paviršutiniškumo Prieš pradėdamas mąstymą, prašysiu Šventosios Dvasios malonės, kad galėčiau giliau pažvelgti į savo vidų, kad sugebėčiau pažvelgti taip, kaip į mane žvelgia Jėzus. * Atkreipsiu dėmesį į fariziejų elgesį. Jie labai rūpinasi išorine religine tradicija. Su dėmesingumu sustosiu prie kiekvieno šiandieninės Evangelijos sakinio ir apsvarstysiu tokios fariziejiškos laikysenos pavojus ir pasekmes. * Fariziejai, žiūrėdami tik išorės, lengvai nuteisia kitus. Jie sugeba rūpintis formaliomis smulkmenomis, bet nepastebi to, kas yra viduje. Į ką aš labiau kreipiu dėmesį savo religiniame gyvenime? * Jėzus atkreipia fariziejų dėmesį, kad tokia jų laikysena veda į veidmainystę. Išorėje, savo žodžiuose jie atrodo arti Dievo, bet jų širdys – toli nuo Jo. * Dievas pirmiausia žvelgia… Skaityti daugiau »

V eilinės savaitės antradienio Evangelijos

Skaitinio komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras Jėzus atranda laiko visiems. Jo pasiklausyti atvyksta net fariziejai ir keli Rašto aiškintojai iš Jeruzalės. Taip sakant, susirenka kompanija, pro kurios akis net musė negalėtų prasprūsti. Be abejo, natūralu, kad įgudusi šių žmonių akis kaipmat pamato nusikaltimą: mokiniai nenusimazgojo rankų. Mažmožis. Jis tampa nusikaltimu. Juk pro tokių, viską išmanančių ir žinančių žmonių akis negali niekas prasprūsti. Atrodo, jie ir yra tik tam, kad viską fiksuotų, ir, atėjus laikui, paskelbtų savo verdiktą: Mozės įstatymas buvo pažeistas. Šiandien daugeliui mūsų atrodo, kad tų fariziejų ir Rašto aiškintojų misija tik tokia ir buvo. Tačiau nereikia pamiršti, kad jie buvo išsilavinę žmonės, kuriems patikėta svarbi misija saugoti Įstatymą ir garantuoti, kad išrinktoji tauta nuo jo nenukryptų. Tikrai… Skaityti daugiau »

V eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis

Skaitinys (Pr 2, 4b–9. 15–17) Tada, kai Viešpats Dievas padarė žemę ir dangų, nebuvo dar žemėje lauko krūmų nei augo lauko žolė. Mat Viešpats Dievas nebuvo dar siuntęs žemėn lietaus, ir dargi nebuvo žmogaus, kad žemę įdirbtų. Štai veržėsi iš žemės versmė ir drėkino visą dirvos paviršių. Tad Viešpats Dievas nulipdė iš žemės dulkių žmogų ir įkvėpė jam į nosį gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva būtybe. Edene, rytuose, Viešpats Dievas užvedė sodą ir jame apgyvendino žmogų, kurį buvo padaręs. Ir Viešpats Dievas išaugino dirvoje visokiausių medžių su vaisiais, mielais pažiūrėti ir skaniais valgyti, o sodo viduryje – gyvybės medį bei gero ir pikto pažinimo medį. Taigi Viešpats Dievas paėmė žmogų ir įkurdino Edeno sode, kad šis jį įdirbtų ir… Skaityti daugiau »

V eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis

Psalmė (Ps 103, 1–2a. 27–30)

P. Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!

Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!
Viešpatie Dieve, koks esi didis,
apsisiautęs grožiu ir kilnybe!
Tave supa šviesybės apsiaustas. – P.

Iš tavęs laukia peno kas gyvas,
o tu maitini, kam kada reikia.
Tu daliji, ir jie patenkinti ima,
iš tavo rankos sočiai maitinas. – P.

Jie krinta, kai atimi kvapą,
ir dulkėmis virsta.
Atsiunti tu savo dvasią, ir kyla gyvybė,
ir atnaujini žemės veidą. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Jn 17, 17)

P. Aleliuja. – Viešpatie, tavo žodis yra tiesa. Pašventink mus tiesa! – P. Aleliuja.

V eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis

Evangelija (Mk 7, 14–23) Sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“. Kai sugrįžo nuo minios į namus, jo mokiniai ėmė klausinėti apie palyginimą. Jis sako: „Nejaugi ir jūs nieko nesupratote? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti, nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?“ (Taip jis paskelbia visus valgius esant švarius). Jis dar pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus… Skaityti daugiau »

V eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodžio

Mąstymas Prašyti gilaus savo vidinės būsenos pažinimo malonės Atkreipsiu dėmesį į Jėzų, kuris kviečia pas save minias. Net du kartus Jėzus reikalauja, kad Jo klausytų: „Paklausykite manęs visi ir supraskite“; „Kas turi ausis, teklauso“. * Jėzus reikalauja, kad būtų klausoma Jo žodžių. Ar aš sugebu klausyti? Ką galiu pasakyti apie savo Dievo žodžio apmąstymus? Ar yra manyje aistringas troškimas Dievo žodžio klausyti, jį suprasti ir įsigilinti į jį? Kas labiausiai man trukdo melstis su Dievo žodžiu? * Jėzus atkreipia mano dėmesį į mano vidų. Jis įspėja mane apie mano širdies nešvarumus, kurie gali mane visą sutepti. Visa, kas „išeina“ iš manęs, parodo mano širdies būklę. * Sustosiu prie savo minčių, žodžių, gestų ir laikysenos. Ko daugiau yra juose: ramybės ar… Skaityti daugiau »

V eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodžio

Evangelijos skaitinį komentuoja s. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD Šiandienos pirmajame skaitinyje toliau klausomės pasaulio sukūrimo pasakojimo. Pasaulis atrodo tuščias, ir Dievas iš meilės bei atjautos žmogui sukuria grožį: medžius, augalus ir kt., netgi ypatingą sodą, kuriame apgyvendins žmogų ir leis jam džiaugtis sodo vaisiais, kurie gražūs ir tinkami maistui. Sodas suteikiamas žmogui kaip dovana, idant juo džiaugtųsi, puoselėtų, tačiau Dievas nurodo nevalgyti vaisių nuo gero ir blogo pažinimo medžio. Tame sode, toje grožybėje, žmogus yra vienybėje su Dievu. Galime savęs klausti, kaip elgiamės su mus supančiu pasauliu – žemė yra Dievo dovana mums, idant ją puoselėtume ir dirbtume. Kūrinijos grožyje galime sutikti Dievą – Jis sukūrė visa mūsų džiaugsmui: ar stabtelime įsižiūrėti į mus supantį grožį – dangaus, augmenijos,… Skaityti daugiau »

V eilinės savaitės Ketvirtadienio Dievo Žodis

Skaitinys (Pr 2, 18–25) Viešpats Dievas pasakė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam pagalbą, kuri jį atitiktų“. Padaręs iš žemės visus lauko gyvulius ir padangių paukščius, Viešpats Dievas atvedė pas žmogų, kad pamatytų, kaip tas juos pavadins. Mat, kaip žmogus pavadino kiekvieną gyvą būtybę, toks ir yra jos vardas. Žmogus pavadino vardais visus gyvulius, padangių paukščius ir visus lauko žvėris. Tačiau atitinkančios žmogų pagalbos jis nesurado. Tada Viešpats Dievas užleido žmogui alpimą miego ir, kai tas užmigo, išėmė vieną jo šonkaulį, o jo vietą mėsomis užpildė. Iš žmogaus paimtą šonkaulį Viešpats Dievas perdirbo į moterį ir atvedė ją pas žmogų. Žmogus pasakė: „Štai pagaliau kaulai iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno. Ji žmona vadinsis, nes yra paimta iš… Skaityti daugiau »

V eilinės savaitės Ketvirtadienio Dievo Žodis

Psalmė (Ps 127, 1–5)

P. Laimingi visi, kurie Viešpaties bijo.

Laimingas esi, kad Dievo bijaisi,
kad laikais jo parodyto kelio!
Savo darbo vaisiais maitinsies,
būsi laimingas ir pertekęs visko. – P.

Tavoji žmona – kaip vyno medis derlingas –
apie namų židinį suksis,
vaikai – kaip jaunos alyvų šakelės –
susės aplink stalą. – P.

Matai, koks laimingas tas vyras,
kuris viešpaties bijo!
Telaimina Dievas tave nuo Siono,
kad visą gyvenimą tu Jeruzalę klestint regėtum. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jok 1, 21)

P. Aleliuja. – Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį,
kuris gali išgelbėti jūsų sielas. – P. Aleliuja.

V eilinės savaitės Ketvirtadienio

Evangelija (Mk 7, 24–30)

Jėzus nukeliavo į Tyro ir Sidono sritis. Užėjęs į vienus namus, jis norėjo, kad niekas apie tai nežinotų, bet jam nepavyko to nuslėpti.
Išgirdo apie jį moteris, kurios duktė buvo apsėsta netyrosios dvasios, atėjo ir puolė jam po kojų. Moteris buvo graikė, kilimo sirofenikietė. Ji maldavo išvaryti iš jos dukrelės demoną.
Jėzus tarė jai: „Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.
Tačiau moteris atsakė: „Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda vaikų trupinius“.
Tuomet jis tarė: „Dėl šitų žodžių eik namo,- demonas jau išėjęs iš tavo dukters“. Parėjusi namo, ji rado savo mergaitę gulinčią patale ir demoną pasišalinusį.
Katalikai.lt

V eilinės savaitės Ketvirtadienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti iš tikėjimo kylančio džiaugsmo patirties ir pasitikėjimo Dievo pažadais Mąstysiu apie Jėzų, kuris apleidžia gimtąją Galilėją. Jis keliauja į apylinkes, kuriose gyvena pagonys. Prisijungsiu prie Jo, kad galėčiau eiti kartu. Įsiklausysiu į Jo širdies troškimus. Jis nori aplankyti visus. * Prisiminsiu žmones, kuriuos labiausiai myliu, ir vietas, kuriose man patinka būti. Ar sugebu jų išsižadėti, kai esu kviečiams būti tokiose vietose ir su tokiais žmonėmis, su kuriais man yra sunku? Į tokias situacijas pasikviesiu Jėzų. * Jėzus ateina į žmonių širdis švelniai ir dažnai yra neatpažįstamas. „Užėjo į vienus namus“. Jėzus, visiškai neprimesdamas savęs, kasdien ateina į mano namus. Ar sugebu Jį pakviesti į visus savo darbus, kuriuos atlieku dienos metu? Ar yra kas nors, dėl ko turėčiau… Skaityti daugiau »

V eilinės savaitės Ketvirtadienio Evangelijos

komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras Iš karto atvykęs į Tyro sritį, Jėzus užsuka į vienus namus. Evangelistui nėra svarbu pasakyti, kam tie namai priklausė. Jėzus randa atviras jų duris. Tiesiog užeina gal pailsėti po kelionės, gal – rankų nusiplauti. Vėlgi nepasakyta, dėl ko Jėzus čia užsuko. O gal to ir nereikia. Juk gyvenime ne visada viršų turi imti vien tik spėlionės ar smalsumas. Mums labai svarbus kitas dalykas. Jėzus prašo privatumo. Tačiau žmogus to nepaiso. Maža to, pro tas pačias duris čia ateina graikė. Naujajame Testamente graikais buvo laikomi pagonys. Taigi, pagonė. Sakytume, kad ji neturėjo jokios pretenzijos ten būti. Juk privatumas – šventas reikalas. O ir šiais laikais juk kreiva akimi žvelgiama į įkyruolius. Tačiau būtent ta moteris,… Skaityti daugiau »

 Lurdo Švč. Mergelė Marija vasario 11 d.:

Stravinskas, Peter. What Mary Means to Christians: An Ancient Tradition Explained, 2012, Paulist Press. Skyrius «Lourdes, Fatima, Guadalupe».

Lurdo Švč. Mergelė Marija vasario 11 d. (2)

Vasario 11 d. minime Lurdo Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimą Lurde. 1858 m. vasario 11 d. Lurde, pietinėje Prancūzijoje, šv. Bernadeta Subiru rinko žabus prie Gavė upelio. Staiga jai apsireiškusi Švč. Mergelė išmokė gražiai persižegnoti ir kalbėti rožinio maldą. Kitą kartą Marija pakvietė Bernadetą ateiti prie grotos 15 dienų iš eilės ir kasdien kartu su ja kalbėti rožinį už nusidėjėlių atsivertimą. Iš viso Marija Bernadetai apsireiškė 18 kartų. Ji mokė, kaip melstis už nusidėjėlius ir kvietė tikinčiuosius atgailauti. Marija taip pat nurodė Bernadetai atkasti urve glūdintį šaltinį, kurio vanduo stebuklingai gydė ligonius. Marija Bernadetai sakė, kad nori, jog ten būtų pastatyta bažnyčia, į kurią būtų einama su procesijomis, siekiant permaldauti Dievo rūstybę. Kai Bernadeta, vietos klebono liepiama, paklausė Apsireiškusios vardo, Marija… Skaityti daugiau »

Popiežiaus Pranciškaus žinia

29-osios Pasaulinės ligonių dienos proga. „Turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai“ (Mt 23, 8). Pasitikėjimo santykis kaip rūpinimosi ligoniais pagrindas. 4. Geram gydymui esmingai svarbus santykio aspektas, nes jo dėka įmanomas visuminis požiūris į ligonį. Jei atsižvelgiama į šį aspektą, gydytojams, slaugytojams, specialistams ir savanoriams yra lengviau rūpintis kenčiančiais ir lydėti juos gijimo procese. Tai vyksta per pasitikėjimu grindžiamą tarpasmeninį santykį (Nauja sveikatos apsaugos darbuotojų chartija [2016], 4). Reikia sudaryti paktą tarp tų, kuriems reikia slaugos, ir tų, kurie jais rūpinasi; šis paktas turi būti grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba, nuoširdumu ir atvirumu, siekiant įveikti bet kokias gynybines užtvaras, kad ligonio orumas būtų dėmesio centre, kad būtų saugomas sveikatos apsaugos darbuotojų profesionalumas ir palaikomi geri santykiai su pacientų… Skaityti daugiau »

Popiežiaus Pranciškaus žinia

29-osios Pasaulinės ligonių dienos proga. „Turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai“ (Mt 23, 8). Pasitikėjimo santykis kaip rūpinimosi ligoniais pagrindas. 3. Liga visada turi veidą, ir ne vieną: jos veidas yra kiekvieno ligonio, taip pat tų žmonių, kurių nepaisoma, kurie jaučiasi atmesti, socialinio neteisingumo aukos, kurioms visuomenė negarantuoja pamatinių teisių (plg. Enciklika Fratelli tutti, 22). Dabartinė pandemija atskleidė daugybę trūkumų sveikatos apsaugos sistemose, taip pat teikiant ligoniams pagalbą. Seniems žmonėms, silpniausiems ir pažeidžiamiausiems ne visada užtikrinama prieiga prie sveikatos apsaugos, pagalba ne visuomet teikiama laikantis teisingumo. Tai priklauso nuo politinių sprendimų, išteklių administravimo būdo ir atsakingų pareigūnų angažavimosi. Investuoti lėšas į ligonių slaugą ir pagalbą jiems yra prioritetas, susijęs su principu, jog sveikata yra pirmaeilis bendrasis gėris. Tuo… Skaityti daugiau »

Popiežiaus Pranciškaus žinia

29-osios Pasaulinės ligonių dienos proga. „Turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai“ (Mt 23, 8). Pasitikėjimo santykis kaip rūpinimosi ligoniais pagrindas. Brangūs broliai ir seserys, Pasaulinės ligonių dienos minėjimas 2021 m. vasario 11-ąją, Lurdo Švč. Mergelės Marijos liturginio minėjimo dieną, yra tinkama proga atkreipti ypatingą dėmesį į ligonius, taip pat jais besirūpinančiuosius tiek sveikatos apsaugos institucijose, tiek šeimose ar bendruomenėse. Mąstau ypač apie tuos, kurie visame pasaulyje kenčia dėl koronaviruso pandemijos padarinių. Visiems, ypač vargingiausiems ir esantiems visuomenės paribiuose, reiškiu dvasinį artumą ir patikinu, kad Bažnyčia juos myli ir jais rūpinasi. 1. Šios Pasaulinės dienos tema kyla iš Evangelijos ištraukos, kur Jėzus kritikuoja veidmainius, kurie kalba, bet nedaro (plg. Mt 23, 1–12). Kai tikėjimas paverčiamas vien nevaisingu žaidimu žodžiais,… Skaityti daugiau »

Popiežiaus Pranciškaus katechezė

Malda ir kasdienybė Kiekviena nauja diena, priimama su malda, drąsiai pasitinkama, nes problemos, su kuriomis susiduriame, nebėra kliūtys mūsų laimei, tačiau Dievo kvietimai, progos susitikti su juo. Visada melskimės už viską ir visus, taip pat ir už priešus. Jėzus mums taip patarė – „melskitės už priešus“. Melskimės už mūsų artimuosius ir už tuos, kurių nepažįstame. Melskimės net už mūsų priešus, kaip sakiau, kaip dažnai raginama Šventajame Rašte. Malda pripildo dosnios meilės. Ypač melskimės už nelaimingus asmenis, už raudančius vienatvėje ir trokštančius meilės, pulsuojančios vardan jų. Malda daro stebuklus. Tada ir vargšai pradeda nujausti, per Dievo malonę, kad, net ir stokos situacijoje, krikščioniška malda Jėzaus atjautą padaro jaučiamą: jis meiliai žvelgė į pavargusius ir pasimetusius, kurie buvo tarsi avys be piemens,… Skaityti daugiau »

Popiežiaus Pranciškaus katechezė

Malda ir kasdienybė Vasario 10 dieną popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie maldą. Praėjusios savaitės katechezėje Šventasis Tėvas pabrėžė esminę krikščioniškos maldos ir liturgijos sąsają. Šioje katechezėje kalbėjo apie tai, kaip malda siejasi su kasdienybe. Malda yra nuolatinis pokalbis su Dievu ir tas, kuris meldžiasi tarsi įsimylėjėlis, savo mylimą asmenį visada nešiojasi širdyje, kad ir kur būtų. Pokalbis su Dievu apima viską: kiekvienas motyvas džiaugtis tampa šlovinimu, o kiekvienas sunkumas – proga paprašyti pagalbos. Malda visada gyva, net ir tada, kai lūpos nejuda, širdis kalba – ji tarsi rusenanti žarija. Kiekviena mintis, pati banaliausia, gali būti persmelkta maldos. Maldingumas būdingas pačiam žmogaus protui: jis tarsi langas į slėpinį. Kelis žingsnius matome aiškiai ir žinome, kad toliau yra didžiulė tikrovė, ankstesnė… Skaityti daugiau »

38
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top