Aš sudarysiu naują sandorą ir neatminsiu nuodėmės
„Ateina štai dienos, – tai Viešpaties žodis, – kada su Izraelio namais, su Judo namais, aš sudarysiu naują sandorą. Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jųjų tėvais, kada aš paėmiau juos už rankos, kad išvesčiau juos iš Egipto žemės. Jie gi sulaužė manąją sandorą, tuo tarpu aš buvau jų valdovas, – tai Viešpaties žodis. – Bet štai kokią sandorą aš sudarysiu su Izraelio namais, toms dienoms praėjus, – tai Viešpaties žodis: – Aš savo įstatymą įdėsiu į jų vidų, jiems įrašysiu į širdį; aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Ir jie nebemokys daugiau vienas kito, brolis brolio, ir nebesakys: ‘Pažinkite Viešpatį!’, bet visi, maži ir dideli, pažins mane patys, – tai Viešpaties žodis, – nes aš dovanosiu jiems kaltę ir daugiau neatminsiu jų nuodėmės“ (Jer 31, 31–34).
Sutverk širdį man tyrą, o Dieve
Pasigailėk manęs, Dieve:
tu didžiai gailestingas.
Gerumas tavo beribis,
naikinki mano kaltybę.
Grynai nuplauk mano dėmę,
numazgok mano kaltę!
Sutverk širdį man tyrą, o Dieve,
many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
Vai, neatstumki manęs nuo savojo veido,
prarast tavo šventąją dvasią neleiski! –
Išgelbėk mane, ir būsiu laimingas.
Padaryk mane didžiadvasį!
Nedorėliams liepsiu keliu tavo eiti,
ir grįš pas tave nusikaltę (Ps 50, 3–4. 12–15).
Jis išmoko klusnumo ir tapo amžinojo išganymo priežastimi
Broliai! Kristus savo kūno dienomis siuntė savo prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasiekęs tobulumą, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi (Žyd 5, 7–9).
Jei kviečių grūdas kris į žemę ir apmirs, jis duos gausių vaisių
Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui.
O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“
Tuomet iš dangaus pasigirdo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie žmonės tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“. O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Netrukus šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“. Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti (Jn 12, 20–33).
Viešpatie, gailestingasis Dieve, savo didžia meile – auka ant Kryžiaus – patraukęs mus prie savęs, neleisk nuo Tavęs nusigręžti, į mirties šešėlį nuklysti.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje meldžiamės ir už Lietuvą Tiesoje – duok mūsų tautai išminties savo apsisprendimais ir darbais Tave pasirinkti ir Tavo valią vykdyti. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Arnoldas Valkauskas. Nuodėmė iškreipia pažinimą
Sigitas Tamkevičius. Meilės ir išsižadėjimo kelias
5 gavėnios sekmadienis
Jėzus per visą viešosios veiklos laiką rengėsi savo misijos žemėje kulminacijai – mirčiai ant kryžiaus; rengė ir savo mokinius, kuriems Mokytojo žodžiai apie kančią ir mirtį buvo nesuprantami ir nepriimtini. Tik prisiminkime momentą, kai Jėzus ką tik buvo kalbėjęs apie savo kančią ir mirtį Jeruzalėje. Tuo metu du jo mokiniai svajojo apie išaukštinimą: Jėzaus žemiškoje karalystėje, apie kurią svajojo, vienas norėjo būti mesijo dešinėje, kitas – kairėje (plg. Mt 20, 20). Todėl, artėjant kančios metui, Jėzus vis dažniau kalbėjo ne tik apie savo kančią ir mirtį, bet ir apie būtinumą atsižadėti savęs ir nebijoti pražudyti savo gyvybės: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“ (Jn 12, 25).
Ką reiškia mylėti savo gyvybę? Tai būti savimyla ir savanaudžiu, mąstančiu tik apie save ir savo įgeidžius, – apie egoistą turi suktis visas pasaulis. Sekuliari, vartotojiška kultūra nuo mažens formuoja tokius egoistus, kurių didžiausias siekis yra turėti daug pinigų, patirti kuo daugiau kūniškų malonumų ir žmonių dėmesio; jie jaučiasi nelaimingi, kai jų narciziški norai lieka neišpildę.
Nemylėti savęs – tai dalyti save kitiems panašiai, kaip tai darė Jėzus viešojo gyvenimo metu. Jis skelbė apie prisiartinusią Dievo karalystę, gydė, išvarinėjo demonus; nuolat buvo apsuptyje žmonių, kurie jam buvo labai brangūs ir kuriems kasdien tarnavo. Kiekvienas Jėzaus mokinys turi mokytis panašaus tarnavimo. Kaina, kurią reikia mokėti norint tapti tikru Jėzaus mokiniu, yra savęs išsižadėjimas ir kryžiaus nešimas. Apie tai Jėzus aiškiai kalba: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi (Mt 16, 24).
Toks aukštas reikalavimas gali gąsdinti. Ar negalima tapti Jėzaus mokiniu be šitokio savęs išsižadėjimo ir kryžiaus? Deja, negalima. Be išsižadėjimo ir mirimo sau galima tapti tik „popieriniu“ kataliku, apie kurio krikštą bus įrašyta parapijos metrikų knygose, bet negalima tapti nuosekliu, mylinčiu ir tarnaujančiu Jėzaus mokiniu, nors šiek tiek panašiu į Galilėjos Mokytoją.
Reikalavimas išsižadėti savęs būtų sunkiai pakeliamas tik tuomet, jei jis nebūtų laisvai pasirenkamas, bet būtume priversti tai daryti. Atkreipkime dėmesį, kad Jėzus mus tik kviečia sekti paskui jį, bet neverčia. Jis eina pirma mūsų, rodo išsižadėjimo bei meilės pavyzdį ir kviečia sekti paskui jį, tačiau palieka mums teisę rinktis egoizmo arba meilės kelią, ir mes renkamės vieną iš jų. Gerai suvokiame, kad meilės kelias, nors ir nelengvas, yra vienintelis tikras kelias, kurį verta pasirinkti. Mes jį renkamės labai panašiai, kaip moteris renkasi motinystės kelią, nors žino, kad jis pareikalaus daug savęs išsižadėjimo.
Kad klausytojai geriau suprastų savęs išsižadėjimo reikalingumą, Jėzus kalbėjo apie kviečio grūdą, numestą į dirvą: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Ne iškart Jėzaus mokiniai visa tai suprato; jie tai iki galo supras tik vėliau, kai bus išgyvenę Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Jeigu kada nors patirsime gundymų palikti išsižadėjimo ir tarnavimo kelią, prisiminkime, kad už tai yra pažadėtas prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas. Tai dovana, dėl kurios galima daug ką pakelti. Mylintis daug ką pakelia; sunku tik tam, kuris nemyli. Taip pat neužmirškime Jėzaus žodžių: „Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“ (Jn 12, 26).
Dievo žodis beldžiasi į kiekvieno mūsų širdį su Jėzaus klausimu: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26). Ir pražudytų amžinąjį gyvenimą.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius