Mūsų tikėjimo tėvo Abraomo auka
Norėdamas išbandyti Abraomą, Dievas užkalbino: „Abraomai!“
Tasai atsiliepė: „Aš čia“.
Tada Dievas kalbėjo: „Paimk savo sūnų, savo vienturtį, kurį tu myli, Izaoką, nuvyk į Morijos žemę ir ten ant kalno, kurį tau parodysiu, jį paaukok kaip deginamąją auką!“
Atėjus į Dievo nurodytą vietą, Abraomas pastatė aukurą, sukrovė ant jo malkas. Abraomas jau ištiesė ranką ir paėmė peilį sūnui žudyti. T
ada iš dangaus sušuko jam Viešpaties angelas: „Abraomai, Abraomai!“
Tasai atsiliepė: „Aš čia!“
Anas kalbėjo: „Nekelk prieš berniuką rankos ir niekuo neskriausk jo! Dabar aš žinau, kad esi atsidavęs Dievui ir nepagailėjai man savo vienturčio“.
Pakėlęs akis, Abraomas pamatė: už jo – avinas buvo ragais įsipynęs brūzgyne.
Nuėjęs ištraukė jį ir vietoj sūnaus paaukojo kaip deginamąją auką.
O Viešpaties angelas antrą kartą sušuko iš dangaus Abraomui, sakydamas: „Prisiekiu pačiu savimi – Viešpaties žodis: kadangi tu šitaip pasielgei – nepagailėjai man savo vienturčio sūnaus, – tave aš gausiai palaiminsiu ir tavo palikuonis padarysiu skaitlingus kaip dangaus žvaigždes ir kaip jūros pakraščio smiltis. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus. Per tavo palikuonis bus palaimintos visos žemės tautos, nes tu paklausei mano balso“ (Pr 22, 1–2. 9a. 10–13. 15–18).
Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo, pasauly – tarpe gyvųjų
Nors pasiklioviau, betgi kalbėjau:
esu baisiai prislėgtas!
Viešpaties akyse didžiai brangūs
mirštantys jo teisieji. –
Viešpatie, aš tavo tarnas,
tavo tarnas – sūnus tavosios tarnaitės.
Tu mano pančius sutraukei.
Tau padėkos auką aukosiu,
šauksiuosi Viešpaties vardo. –
Aš Viešpačiui įžadus atitesėsiu
prieš visą jo tautą
Viešpaties būsto atšlainiuos,
vidury Jeruzalės miesto (Ps 115, 10. 15–19).
Dievas nepagailėjo nė savo Sūnaus
Broliai! Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo? Kas bekaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus? (Rom 8, 31b–34)
Šitas mano mylimasis Sūnus
Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus atskirai į aukštą kalną.
Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje.
Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kuriedu kalbėjosi su Jėzumi.
Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“.
Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę.
Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“
Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.
Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“ (Mk 9, 2–10).
Dėkojimo giesmė: Kristaus atsimainymas
Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visada ir visur tau dėkoti, šventasis Viešpatie, visagali Tėve, amžinasis Dieve, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Jis, paskelbęs mokiniams apie jo laukiančią mirtį, ant švento kalno jiems leido išvysti savo didingumą, kai Įstatymas ir Pranašai paliudijo, kad per kančią einama į garbingą prisikėlimą. Todėl mes drauge su dangaus galybėmis čia, žemėje, garbiname tavo didybę nepaliaujama giesme: Šventas…
Dieve, įsakęs klausyti Tavo mylimojo Sūnaus, prabilk į mūsų sąžines ir nuskaidrink dvasios žvilgsnį, kad galėtume išvysti dangiškąją Tavo garbę ir ja džiaugtis.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie leisk mūsų tautai atsitiesti, suteik atsivertimo malonę mūsų atstovams ir vadovams.
Melskimės ir už persekiojamus krikščionis, už žmones, kurie alksta teisumo ir duonos, už ligonius ir visus sielvartaujančius žmones. Prašome per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.
Sigitas Tamkevičius. Jėzaus atsimainymas
2 gavėnios sekmadienis
Jėzus savo mokiniams kalbėjo, kad norint sekti paskui jį reikia išsižadėti savęs ir nešti savo kryžių, o Žmogaus Sūnui reikės daug kentėti; jis bus atmestas, nužudytas, bet po trijų dienų prisikels (plg. Mk 8, 31.34). Tokios Jėzaus kalbos mokiniams buvo sunkiai suprantamos ir visiškai nepriimtinos, todėl Petras net ėmė drausti, kad Mokytojas taip nekalbėtų, – šitaip negali nutikti. Jėzus subarė Petrą, kad jis mąsto ne Dievo, bet žmonių mintimis. Dievo mintys buvo dovanoti žmonėms gyvenimą, Jėzui einant per neturtą, pažeminimus, kančią, mirtį ir prisikėlimą, o žmogaus mintys – tapti laimingiems be kryžiaus, bet su valdžios ir turtų pagalba. Jėzaus mokiniai mąstė apie tokį mesiją, kuris nugalės visus priešus ir sukurs žmonėms gerovę pasitelkdamas turtus ir valdžios galią.
Jėzaus atsimainymas, įvykęs netrukus po šių sunkių kalbų, turėjo tikslą įtikinti mokinius, kad jie pradėtų mąstyti Dievo mintimis, ir parengti juos būsimiems išbandymams. Dėl to Jėzus užsivedė tris mokinius – Petrą, Jokūbą ir Joną – nuošaliai ant aukšto kalno ir atsimainė jų akivaizdoje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie kalbėjosi su Jėzumi (plg. Mk 9, 2.4). Evangelistas Lukas šį pasakojimą papildo reikšminga pastaba: „Jie kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“ (Lk 9, 31). Tai reiškia, jog kalbėjo apie Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Petras, sužavėtas dieviško reginio, sušuko: „Rabi, gera mums čia būti!“ Čia taip ir norisi paklausti: Petrai, ar tu girdėjai, apie ką Jėzus kalbėjo su Moze ir Eliju? Juk jie kalbėjo apie būsimą Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą!
Ne tik Petras, bet ir mes visi tokie esame: tai, kas mums malonu, tuojau išgirstame, o kas sunku, nors ir labai reikalinga, praleidžiame negirdomis. Jei Petras būtų įsiklausęs, ką atsimainymo metu kalbėjo Jėzus su Moze ir Eliju, tikriausiai Kajafo kieme nebūtų tris kartus išsigynęs kenčiančio savo Mokytojo.
Jėzaus atsimainymo pasakojime yra dar viena svarbi detalė: „Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mk 9, 7). Klausyti Jėzaus reiškia tapti jo mokiniu, eiti ten, kur jis kviečia, daryti tai, ko jis moko. Klausyti Jėzaus – tai atsisakyti egoizmo ir rinktis meilės, tarnavimo bei aukos kelią. Šis kelias mūsų savanaudiškai prigimčiai sunkiai priimtinas, nes mes norėtume tapti laimingi be kryžiaus. Tačiau jis yra vienintelis, vedęs Jėzų į prisikėlimą ir mus galintis nuvesti į prisikėlimą amžinajam gyvenimui Dievo artumoje.
Greitai Jėzus šiuos tris mokinius pakvies būti jo maldos ir kančios liudininkais Alyvų kalne. Čia Petras nepasakys: „Mokytojau, mums čia gera būti“, bet užmigs, kai Jėzaus veidu riedės kruvino prakaito lašai. Jėzus pažadins miegantį Petrą ir pasakys: „Simonai, tu miegi? Neįstengei nė vienos valandos pabudėti? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mk 14, 37–38). Jėzus tris kartus ragins budėti ir melstis, o mokiniai tris kartus užmigs ir kančios egzamino neišlaikys.
Dievo žodis moko, kad reikia ne tik klausytis, ką Jėzus kalba, bet ir maldoje budėti, kad atėjus sunkiai valandai neišsigąstume ir nepabėgtume nuo jo.
Šią Dievo žodžio pamoką buvo gerai išmokęs mūsų palaimintasis Teofilius. Didžiausių pavojų akivaizdoje, kai grėsė nelaisvė ir galima mirtis, jis maldoje budėjo ir tvirtai laikėsi Jėzaus rankos, todėl perėjo Solovkas, katorgą Ledianoje Pole miškuose, ilgą kalinimą Vladimiro kalėjime ir atsilaikė; šiandien jis džiaugiasi Dievo artumu.
Tepadeda Dievas kiekvienam iš mūsų gerai išmokti Dievo žodžio pamoką, kad į garbę galima nueiti tik budėjimo ir kryžiaus keliu.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius