„Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje. Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“.
„Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‘Beproti!’, tas smerktinas į pragaro ugnį. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.
Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“.
„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą“.
„Taip pat buvo pasakyta: Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja“.
„Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas. Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“. (Mt 5, 17–37)
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime Dievą malonės trokšti to, kas dera su Jo valia: teišsilaisvina mūsų širdys nuo viso to, kas praeina, kad prisirištų prie Viešpaties, kurio vieno užtenka. Melskimės ir už krikščionių santarvę: tegul kiekvienas iš širdies gelmių atleidžia savo broliui ir tegul nė vienas nenusigręžia nuo panašaus į save. Dieve, tu žadėjai pasilikti tiesiose bei kilniose širdyse – savo malone padaryk ir mus tokius, kad mielai ir mumyse gyventum. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen
Tomas Mertonas. Mūsų gyvenimo taisyklė
Krikščionybė yra meilės religija. Krikščioniška etika yra meilės etika. Meilė yra neįmanoma be klusnumo, kuris susieja mylinčiojo ir Mylimojo valią. Tačiau meilę pražudo prievartinė, o ne spontaniška valios sąjunga. Žmogus, kuris paklūsta Dievui verčiamas, iš tiesų Jo nemyli. Dievas nenori priverstinio garbinimo, jam patinka tik laisvas, spontaniškas, nuoširdus garbinimas, „dvasia ir tiesa“.
Tiesa, visada turi būti riba, žmogiškąjį silpnumą sauganti kategorišku įsakymu „Nedaryk!“ Negali būti jokios Dievo meilės, nepaisančios tokių įsakymų. Tačiau tikra ir brandi meilė paklūsta ne dėl to, kad jai įsakoma, bet dėl to, kad myli.
Krikščionybė yra ne įstatymo, o asmens religija. Krikščionis yra ne tas, kuris tik laikosi jam Bažnyčios nustatytų taisyklių. Jis yra Kristaus mokinys. Tiesa, jis laikosi Dievo ir Bažnyčios įsakymų, bet to priežastis yra ne kokia nors įstatymų galia: ji yra Kristus. Meilė konkretizuojama ne įstatymais, bet per asmenis. Meilė turi savo įstatymus, bet tai yra konkretūs, egzistenciniai įstatymai, grindžiami vertybėmis, slypinčiomis pačiame Mylimojo asmenyje. Kalno pamoksle, kur Jėzus lygina Senąjį ir Naująjį Įstatymą, jis įveda sankcijas, tačiau jos yra hiperbolizuotos: „kas sako: ‘Beproti!’, tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5, 22).
Pats Jėzus, gyvenantis mūsų sieloje savo Dvasia, yra mūsų Gyvenimo Taisyklė. Jo meilė yra mūsų įstatymas, ir ji yra absoliuti. Paklusimas šiam įstatymui priderina mus prie Jo kaip asmens. Todėl jis ištobulina mūsų viduje dieviškąjį paveikslą. Jis mus padaro tokius, kaip Dievas. Jis pripildo mus gyvenimo ir laisvės, kurių ieškoti mus išmokė. Tai yra vertybė, apibrėžianti visus krikščionio veiksmus. Kartu tai yra krikščioniškojo humanizmo ir krikščioniškojo misticizmo pagrindas: krikščionis gyvena meile, ir todėl jis gyvena laisve.
† 1968
Šv. Ignacas Lojola. Dabarties karalystė
Išmintis, kuri negali klysti, kaip sako šventasis Bernardas, norėjo parodyti pasauliui, kaip labai brangus buvo neturto perlas, kurio vertės nepažino pasaulis. Išmintis jį pasirinko, kad jos mokymas: „Palaiminti, kurie alksta ir trokšta, palaiminti vargdieniai“, (plg. Mt 5, 3, 6; Lk 6, 20) ir t. t., derėtų su jos gyvenimu.
Taip pat pasirodo, kaip labai neturtą brangina Dievas, kai matome, kad jo rinktiniai draugai, ypač Naujajame Testamente, pradedant jo Švenčiausiąja Motina ir Apaštalais ir toliau visais laikais iki mūsų dienų, visi buvo varguoliai, tarsi pavaldiniai, kurie eina paskui savo karalių, tarsi kareiviai, kurie elgiasi kaip jų karvedys, tarsi kūno nariai, kurie seka savo galvą, Kristų.
Vargšai yra tokie didingi Dievo akyse, kad dėl jų Jėzus Kristus specialiai buvo siųstas į žemę. „Kadangi jie apiplėšia vargšus ir beturčiai aimanuoja, nūn aš pakilsiu, – sako Viešpats“ (Ps 12, 6). Ir kitoje vietoje: „Jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). Jėzus Kristus tai primena, liepdamas atsakyti šventajam Jonui. „Vargdieniams skelbiama geroji naujiena“ (Mt 11, 5). Juos daug labiau myli nei turtuolius, kad Jėzus Kristus panoro iš vargšų išsirinkti švenčiausiąją Apaštalų kolegiją, jis norėjo gyventi ir kalbėtis su jais, jis paliko juos kaip savo Bažnyčios galvą, jis paskyrė juos būti teisėjais dvylikos Izraelio giminių, tai yra visų tikinčiųjų, juos, kurių tarėjai bus vargšai. Taip išaukštinta yra jų būsena!
Bičiulystė su vargšais padaro amžinojo karaliaus bičiuliu. Neturto meilė daro mus karaliais net žemėje, bet ne žemės, o dangaus karaliais. Tai suprantama, nes dangaus karalystė kitiems yra pažadėta ateityje, o varguoliams ir visiems, kurie kenčia negandas, nekintančios Tiesos yra pažadėta dabar: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią, nes jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3), nes jau dabar jie turi teisę į karalystę.
† 1556