Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!
Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!
Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje. (Gal 5, 1. 13–18)
Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link.
Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“
Bet jis atsisukęs sudraudė juos. Jie pasuko į kitą kaimą.
Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“
Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“
Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“.
Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“. (Lk 9, 51–62)
Visi esame šaukiami sekti Jėzų ir skelbti Jo Gerąją Naujieną. Ir visi patiriame gundymų atidėti apsisprendimus ar pašaukimo tarnauti Jam savo broliuose išbandymų.
Tad melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje – kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje – prašykime Jėzų malonės priimti Jį, tikrąjį Gyvenimą, ir ryžto eiti Tikėjimo, Vilties ir Meilės keliu nesigręžiojant į tai, kas yra mirę.
Mons. Artūras Jagelavičius. Pašaukimas į laisvę
Šiandien, kaip niekad, kiekvienas žmogus turi stiprų laisvės jausmą. Apaštalas Paulius šia tema sako, jog krikščionis yra laisvas. Krikščionio pašaukimas yra pašaukimas į laisvę – į laisvę, kurią suteikia Kristus; ši laisvė pasireiškia ir yra pasiekiama per meilę; laisvė kaip išsivadavimas pirmiausia iš egoizmo, iš kūno nelaisvės.
Šio sekmadienio pagrindinė Evangelijos tema mums pristato tris pašaukimus: būti Dievo pašauktiems; sekti Jėzumi atsisakant turtų ir materialinio gerbūvio, nes ir Jėzus neturėjo kur galvos priglausti; atsisakyti praeities ir dabarties, net savo šeimos.
Sekti Jėzumi. Jėzaus kelionė į Jeruzalę nebuvo turistinė. Tai buvo rizikinga ir pavojinga kelionė, ne tiek geografine, kiek teologine prasme. Gyvenimas kartu su Jėzumi, žmogiškomis akimis žiūrint, nėra saugus, nes Jėzus liepia nieko neturėti ir nieko nesinešti. Nieko neturėti kelionėje yra labai nesaugu. Jėzaus mokinys negali planuoti, organizuoti savo gyvenimo pagal savo planus ir kriterijus. Jėzus nesuteikia saugumo, bet suteikia tikrumo. Žmogus savo saugumą sutelkia į gyvenimui reikalingų turtų turėjimą. Religingas žmogus, priešingai, savo saugumą sudeda į Dievo rankas žinodamas, jog viskas priklauso nuo Dievo.
Prisiminkime Senojo Testamento Loto žmoną, kuri, bėgdama su savo šeima iš žūstančio Sodomos miesto, atsigręžė atgal ir pavirto druskos stulpu. Ar šis įvykis neprimena Jėzaus žodžių: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.“ Iš tikrųjų žvalgymasis atgal būdingas ne tik Loto žmonai, bet ir mums. Mes kasdien vis gręžiojamės atgal, kartais lyg bailūs keliautojai, vos laivui nutolus nuo kranto, jau bijome paskęsti, kartais bijodami suklysti gyvenimo kelyje. Tačiau kiekvieną kartą rezultatas tas pats: vos tik atsigręžiame atgal, liekame paralyžiuoti, sustingę lyg druskos stulpai, nepajėgiantys pabėgti nuo blogio.
Krikščionis turi atsisakyti praeities su visomis socialinėmis, politinėmis ar kultūrinėmis struktūromis, jeigu visa tai neša ir provokuoja mirtį.
Apsisprendimas galutinis ir neatšaukiamas. Jokio neryžtingumo, jokios nostalgijos praeičiai ir jos prisiminimams. Pasiryžimas visiškas, galutinis ir neatšaukiamas. Neužtenka pasišvęsti Kristui, reikia likti jam ištikimiems. Ištikimiems kasdien, tiek mažuose, tiek dideliuose dalykuose: nesvarbu, kad nėra entuziazmo, nėra nuotaikos. Sekti Kristumi nereiškia, kad turime tapti kunigai ar vienuoliai, bet paprasčiausiai privalome būti veiklūs krikščionys. Evangelijos sekėjai ir jos skleidėjai nėra kažkokie superžmonės, nėra elitas. Krikščionis tas, kuris yra ištikimas savo Krikšto įžadams. Tobuliausiai Jėzaus paraginimą nesigręžioti atgal suprato apaštalas Paulius: „pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą“ (Fil 3, 13–14).
Jėzui reikia, jog jo mokiniai žiūrėtų pirmyn ir skelbtų bei kurtų Dievo karalystę. Tačiau, kita vertus, šiandien krikščionis privalo skelbdamas Evangeliją turėti tolerancijos ir pedagogiškos kantrybės. Negalima karščiuotis ir grasinti ugnimi iš dangaus ar prievarta tiems, kurie nepriima Kristaus. Sekimas Kristumi ir jo mokslo priėmimas privalo būti laisvas ir valingas aktas. Kristus atėjo nešti laisvės, ne prievartos ir ne baimės.
Krikščionio laisvė – tai laisvė nuo nuodėmės, nuo fizinės ir dvasinės mirties, nuo egoizmo ir savimeilės. Laisvė krikščioniui yra laisvė mylėti, laisvė būti gailestingam ir tarnauti kitiems, laisvė pasirinkti savo pašaukimą. Krikščionis turi rodyti Dievą ir Dievo galybę, bet ne savo jėgą. Antraip mes pamiršime Dievo gailestingumą ir meilę. Apaštalas turi nešti priešams ne keršto ugnį, bet atleidimo meilę. Jėzaus parodytas gailestingumas nugali ne tik samariečius, bet visų pirma ir jo apaštalus. Nes Jėzus juos pirmas pašaukė, pirmas su kantrybe ir meile mokė.
Viešpats nesakė: „Pakęskite vieni kitus.“ Ne. Viešpats sakė: „Mylėkite vieni kitus.“