Kristus prisikėlė! – Jis tikrai prisikėlė!
Skleiskime šią džiugią žinią savo gyvenimais – tapkime ir mes, šv. Augustino žodžiais, Prisikėlimo žmonėmis.
Su Šventom Velykom, Tiesos.lt bendratiksliai.
Redakcijos vardu –
Ramutė Bingelienė
Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“.
Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo.
Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. (Jn 20, 1–9)
Per Jėzaus Kristaus mirtį ant Kryžiaus ir garbingąjį Prisikėlimą atgavę Dievo vaikų orumą, dėkinga širdimi melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Dėkodami už laisvės, išvadavimo iš nuodėmės vergijos, dovaną prašykime Šventosios Dvasios atnaujinti ir mūsų Tėvynės veidą, o į Lietuvos žmonių širdis įlieti išganingųjų dovanų: drąsos stoti į dvasinę kovą ir ištvermės liudyti Jo meilę kasdieniais apsisprendimais, kad kurdami Lietuvą bendradarbiautume su Juo.
Viešpatie, išklausyk ir mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą už visus tuos brolius ir seseris, kurie yra persekiojami dėl savo įsitikinimų, sloginami nevilties, vienatvės ar skurdo, kurie, piktojo puolami ar Tavęs nepažinę, išgyvena savo tamsiąją naktį – sustiprink mūsų tikėjimą, viltį ir meilę, kad būtume verti Tavo šventosios kančios ir prisikėlimo vaisių.
Melskimės ir vieni už kitus, kad būdami Kristaus pergalės dalininkai, stiprintume vieni kitus, ypač kai esame gundomi netikėjimu, nusivylimu, nusigręžimu nuo savo brolio, kad rastume jėgų pasipriešinti blogio įžūlumui ir išgyventume tikrąjį Velykų džiaugsmą. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
Mons. Artūras Jagelavičius. Tikrasis gyvenimas
„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25).
Jėzus ištarė šiuos nepaprastai svarbius žodžius mirus Lozoriui iš Betanijos. Lozoriaus sesuo Morta susirūpinusi sakė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“ Jėzus jai atsakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“
Jėzus, kalbėdamasis su Lozoriaus seserimi Morta, nori, kad ši suprastų, jog Jis yra atėjęs dėl žmonių laimės. Nes Jėzus turi visų brangiausią turtą, kokio tik žmogus galėtų trokšti, – Gyvenimą. Gyvenimą, kuris nemiršta. Atidžiai skaitydami Jono evangeliją rasime, ką Jėzus kitoje vietoje yra pasakęs: „Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje“ (Jn 5, 26). Jėzus, turintis gyvybę savyje, gali ją ir mums suteikti. Žinoma, ir Morta tiki prisikėlimu: „Žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną.“ Tačiau čia Jėzus nuostabiai aiškiai užtikrina: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25). Kristus stengiasi padėti Mortai suprasti, jog Tikrasis Gyvenimas yra jau čia pat, o ne kažkokioje tolimoje ateityje, laikų pabaigoje. Kristus suteikia gyvenimą visiems į jį tikintiems, gyvenimą, kuris niekada daugiau nemirs. Nemirtingumo sąlyga yra tokia: jeigu Kristus bus juose, ir jie – Kristuje, jie nemirs.
Tad tas nepaprastasis amžinasis gyvenimas yra tavyje, mielas broli ir sese. Jis yra tavo tikėjime. Laikų pabaigoje tu tuo įsitikinsi, nes visas, su kūnu ir siela, tame dalyvausi.
Žinoma, Kristus kalbėdamasis su Lozoriaus seserimi, neneigia, jog egzistuoja fizinė mirtis. Bet pabrėžia, kad kūniška mirtis neturi jokios įtakos tikrajam Amžinajam Gyvenimui. „Kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 35). Mirtis palies mane, tave ir visus. Jos niekas neišvengsime. Bet ji po Kristaus prisikėlimo jau nereiškia visiško mūsų egzistencijos išnykimo. Velykos skelbia – daugiau nebebus gyvenimo beprasmybės absurdo. Mat kai kam atrodo, jog beprasmiška kentėti, aukotis ir vargti, jeigu vis tiek mirsime. Velykos skelbia, jog mirtis mums nebebus tikroji mirtis.
Kristus drąsina: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ (Mt 10, 28). Čia mums Kristus aiškiai leidžia suprasti, jog amžinosios mirties tragedija mus ištinka per nuodėmę, per meilės ir gailestingumo stygių. „Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 28–29).
Kada gi mumyse radosi šis nepaprastas, nemirtingas gyvenimas? Per mūsų Krikštą. Krikštas suteikė tavo asmeniui amžinąjį gyvenimą Kristuje. Krikštu mes gavome Šventąją Dvasią, kuri prikėlė Jėzų. Todėl mes ir atnaujiname Krikšto pažadus, kuriuos anuomet, Krikšto metu, už mus davė Krikšto tėvai. Nes „kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“. Per Krikštą gautąsias malones mes stipriname Šventąja Eucharistija: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius […] Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 51. 54). Ar tu, broli, sese, tuo tiki? Tikėti tuo – labai rimtas, svarbus dalykas: tai nereiškia šalto, bejausmio Kristaus paskelbtų tiesų priėmimo ar išklausymo, bet pritarimą ir gyvenimą tomis tiesomis. Idant gautume amžinąjį gyvenimą, mes kasdien turime visuose savo veiksluose ištarti Jėzui, Jo valiai – Taip. Nes Kristus aiškiai pasakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius“ (Jn 8, 51). Tad Kristaus mokymą mes turime priimti su didele meile ir paklusnumu. Ne rytoj, ne kažkada vėliau, ne sulaukę pensinio amžiaus, bet šiandien, šią minutę.