Viešpats atlygina kiekvienam, kuris yra teisus ir ištikimas
Saulius tad tuojau pat nužygiavo į Zifo dykumą drauge su trimis tūkstančiais rinktinių Izraelio vyrų ieškoti Dovydo Zifo tyruose. Dovydas ir Abišajis tad atėjo prie kareivių nakčia, žiūri, Saulius kietai miega užkardos viduje, jo ietis įsmeigta į žemę prie jo galvos, o Abneris ir kareiviai aplink jį miega. „Šiandien VIEŠPATS padavė tau į rankas tavo priešą! – tarė Abišajis Dovydui. – Leisk tad man vienu ieties smūgiu prismeigti jį prie žemės. Dusyk jam smogti man nereikės“. Bet Dovydas Abišajui atsakė: „Neužmušk jo, nes kas gali pakelti ranką prieš VIEŠPATIES pateptąjį ir būti be kaltės?“ Taigi Dovydas pasiėmė ietį bei vandens ąsotį, buvusius Sauliui prie galvos, ir jiedu pasitraukė. Nė vienas to nematė ir nepajuto, nė vienas nepabudo, nes visi miegojo. Kietas miegas iš VIEŠPATIES buvo juos apėmęs.
Dovydas, perėjęs į kitą šlaitą, atsistojo ant tolimos kalvos viršūnės. Tarp jų buvo didelis nuotolis. Atsakydamas Dovydas tarė: „Štai ietis, o karaliau! Atsiųsk vaikiną jos paimti. VIEŠPATS atlygina kiekvienam, kuris yra teisus ir ištikimas. Šiandien VIEŠPATS padavė tave man į rankas, bet aš nepakėliau rankos prieš VIEŠPATIES pateptąjį. (1 Sam 26, 2–26)
Dievas myli žmogų
Mano siela, šlovink VIEŠPATĮ,
ir visa, kas manyje, tešlovina jo šventąjį vardą!
Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela,
ir neužmiršk, koks jis geras –
jis tas, kuris atleidžia visas tavo nuodėmes,
ir išgydo visas tavo ligas,
jis tas, kuris atperka tavo gyvastį iš Duobės
ir apsupa tave meile ir gailestingumu,
VIEŠPATS yra gailestingas ir mylintis,
lėtas supykti ir kupinas ištikimos meilės.
Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį
nei atmoka mums pagal mūsų kaltes.
kaip toli yra Rytai nuo Vakarų,
taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes.
Kaip tėvas gailisi vaikų,
taip VIEŠPATS gailisi jo pagarbiai bijančiųjų. (Ps 103, 1–13)
Mirusiųjų prisikėlimas
Taip ir parašyta: Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia. Ne dvasinis esti pirmiau, bet juslinis, ir tik paskui dvasinis. Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus iš dangaus. Koks žemiškasis, tokie ir žemiškieji, o koks dangiškasis, tokie ir dangiškieji. Ir kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo paveikslą. (1 Kor 15, 45–49)
Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas
„Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių. Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems“.
„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“. (LK 6, 27–38)
Jėzau, prisakęs mylėti priešus ir laiminti tuos, kurie mūsų nekenčia, Tu parodei mums begalinį pasitikėjimą, kad vieną dieną ir mes pažvelgsime į kitą Tavo akimis, ir pamatysime ne tik tai, kas mus skiria, bet ir pajusime tai, kas jungia – Tėvo meilę kiekvienam iš mūsų, net ir tiems, kurie nežino, ką daro.
Melskimės visi kartu ir už Lietuvą Tiesoje – asmeniškai ar bendruomenėje prašykime išgijimo malonės sau ir kiekvienam, kuris jaučiasi nemylimas ir nelaukiamas, net atstumtas ar tiesiog neregimas. Duok, Viešpatie, kad susivoktume – mums atleista, kad ir mes atleistume, kad žvelgdami į sutiktą savo kelyje, matytume brolį, ne priešą, kad semtumės Tavy drąsos pirmi ištarti laiminimo žodžius. Prašome per Jėzų, mūsų Viešpatį. Amen.
Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: kol žiūrėsim į save, tol vaikščiosim migloje