Geroji Naujiena: Mums gimė Viešpats – Nuostabusis, Dievas, Ramybės Kunigaikštis, Ateities Tėvas. Jo viešpatavimui nebus galo

Jie tesišaukia mano vardo, ir aš juos palaiminsiu

Viešpats kalbėjo į Mozę: „Pasakyk Aaronui ir jojo sūnums: štai kaip jūs laiminsite izraelitus, štai kaip sakysite jiems: ‘Tepalaimina ir tesaugo tave Viešpats! Te­šviečia tau Viešpats savo veidu, tebūna jis tau maloningas! Tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau gerovę’. Jie taip tesišaukia mano vardo izraelitams, ir aš juos palaiminsiu“ (Sk 6, 22–27).

* * *

Tebūna mums Dievas didžiai maloningas, telaimina mus ir tesaugo

Tebūna mums Dievas didžiai maloningas,
telaimina mus, giedriu veidu težvelgia.
Tegu jo žygius pažįsta pasaulis,
visų tautų žmonės – jo išganingąjį darbą.
Visa žmonija tegu linksminas, džiaugias,
kad tu tautose viešpatauji teisingai,
pasauly tautoms vadovauji.
O Dieve, tave tegarbina tautos,
tešlovina visos tautelės.
Tegu mus laimina Dievas,
pasaulio kraštai tegu jį pagerbia (Ps 66, 2–3. 5. 6 ir 8).

* * *

Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters

Broliai! Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymų valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę. O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Taigi tu jau nebe vergas, bet įsūnis; o jeigu įsūnis, tai Dievo valia ir paveldėtojas (Gal 4, 4–7).

* * *

Jie rado Mariją, Juozapą ir kūdikį… Praslinkus aštuonioms dienoms, jam buvo duotas Jėzaus vardas

Piemenys nusiskubino į Betliejų ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį.
O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu.
Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.
Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip buvo jiems paskelbta.
Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose (Lk 2, 16–21).

* * *

Pagerbdami Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Dievo Sūnaus Gimdytoją ir Bažnyčios Motiną, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime Jos pagalbos pažinti Tėvo valią ir drąsos ištarti TAIP.
Tepadeda Ji mums išlaikyti tvirtą tikėjimą, negęstančią viltį, veiklią meilę ir šventą kantrybę.
Junkimės į maldą ir už Lietuvą Tiesoje – Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimu teišvaduoja Dievas mūsų tautą iš piktojo pinklių, teapvalo ją ir tesaugo.
Prašome per Jėzų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

T. Robertas Dabkevičius OSB. Homilija

Šią pirmąją Naujųjų Metų dieną mes švenčiame Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Motinos iškilmę. Mišių skaitiniai leidžia mums pamąstyti apie Įsikūnijusį Dievo Žodį, gimusį iš Mergelės Marijos, tikrąjį Dievą ir tikrąjį žmogų, kuris savo gimimu atneša visai žemei Dievo palaiminimą. Tepalaimina ir tesaugo tave Viešpats … tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau ramybę – tokie yra palaiminimo žodžiai kuriuos mes girdėjome pirmame skaitinyje. Palaiminimas ir ramybės palinkėjimas geros valios žmonėms nuskamba Kalėdų naktį, kada pirmieji gerosios naujienos skelbėjai – Dievo angelai, praneša piemenims apie Mesijo gimimą Betliejuje.

Piemenys savo ruožtu atpasakoja kitiems, kas jiems buvo angelų pranešta apie kūdikį. Visa kūrinija, kuri iki tol buvo pajungta tuštybei, su viltimi, kad ir ji pati bus išlaisvinta iš suirimo vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę (Rom 8, 20–21), yra kviečiama džiaugtis ir įgauti vilties, nes jau atėjo laiko pilnatvė ir išsipildė pranašų žodžiai apie ateisiantį Mesiją: pranašystės išsipildo, arba geriau sakant, tas, kuris kalbėjo pranašų lūpomis, gali pagaliau pats ištarti: „Štai, aš čia“, Žodis tapo kūnu. Dievas įsikūnija ir tampa žmogumi, kad atneštų savo ramybę – ne tokią ramybę kokią duoda pasaulis – bet ramybę, kuri, tiesą sakant, nėra atskiriama nuo jo asmens. Jis yra Ramybės Kunigaikštis – Princeps Pacis (cf. Iz 9, 6). Tai kas buvo vien tik angelų privilegija – apie kuriuos Šventame Rašte sakoma, kad jie be paliovos kontempliuoja Dievo veidą (cf. Mt 18, 10) – tampa įmanoma ir žmonėms, paprastiems mirtingiesiems, tai yra pažvelgti į Viešpaties veidą ir išlikti gyvais.

Išties, nuo Kalėdų nakties pats Viešpats, dar visiškai mažame kūdikyje, atgręžia savo veidą į žmogų. Šventasis evangelistas Jonas sako, kad Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė (Jn 1, 18). Ir tai liečia ne vien tik patį Dievo kaip Trejybės slėpinį, bet remiantis paties Jėzaus žodžiais: Kas regi mane, regi ir Tėvą (Jn 14, 9; cf. Jn 12, 45), galima teigti, kad Jėzaus, nuo Kalėdų laiko dar mažo kūdikio šypsenoje, atsispindi ir Dievo Tėvo šypsena geros valios žmonėms. Kristuje Dievas parodo savo veidą, o pasak šventojo Rašto, kai sakoma, kad Dievas atsuka ir parodo savo veidą, tai reikškia jo palankumą, o tuo tarpu nugręžti arba paslėpti savo veidą reikštų Dievo pyktį ir atmetimą. Dievas, kurio neriboja jokia erdvė nei laikas, panoro, atėjus laiko pilnatvei, įgyvendinti savo išganingąjį planą. Jeigu pasaulio sutvėrimo akte jis neturėjo nei padėjėjų nei patarėjų, dabar, atpirkimo plane jis pasitelkia kūriniją, tuo įrodydamas dar didesnę savo visagalybę.

Mes matėme, kad angelai ir dangiškosios galybės praneša ir skelbia žmonėms apie Mesijo gimimą, su kuriuo prasideda naujasis išganymo etapas ir su kuriuo sutampa laiko skaičiavimo atskaitos pradžia krikščioniškam pasauliui. Ir visgi, pagrindinis vaidmuo Dievo Įsikūnijimo plane atitenka žmogui – Mergelei Marijai. Jos dėka – kaip sako Bažnyčios Tėvai – Amžinasis tapo laikinuoju, Dievas tapo žmogumi, kad mus sudievintų. Šiandienos Aušrinėje mes giedojome priegiesmį: O admirabile commercium! … „O kokie žadą gniaužiantys mainai! Žmonių giminės Kūrėjas, priėmęs gyvąjį kūną, teikėsi gimti iš Mergelės; žmogumi užgimęs be sėklos, jis mus apsčiai apdovanojo savo dieviškumu.“

O admirabile commercium! Išversti būtų galima žodžiais: O koks stulbinantis sandėris, komercija. Ir išties, remiantis analogija, jeigu kuris iš mūsų, eksperimento dėlei, nueitų į juvelyrinę parduotuvę ir pasakytų pardavėjui: „Duokite man, prašau, brangiausią vėrinį su deimantais, o aš jums už tai atiduosiu visas mano skolas, kurių turiu labai daug“, aš manau, kad tokiu atveju ir tokiomis sąlygomis sandėris ir mainai neįvyktų. O Dievas tuo tarpu taip pamilsta žmogų, kad net galima sakyti, jis apsigauna, apsiskaičiuoja. Teisingai sako liaudiškas priežodis, jog meilė apakina. Išties, įsikūnijęs Dievo Sūnus prisiima mūsų žmogiškos prigimties ribotumą, trapumą, o vėliau ant kryžiaus jis prikala mūsų įsiskolinimo raštą, kurį mums buvo užtraukusios nuodėmės, o tuo tarpu iš savo pusės jis mums padovanoja Dievo vaikų kilmingumą ir malonę po malonės. Šventas Raštas mums sako, kad žmogus buvo sutvertas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (cf. Pr 1, 27).

Šį paveikslą žmoguje suteršė nuodėmė. Kaip purvinas veidrodis gerai neatspindi žmogaus veido arba jį visaip iškraipo, taip ir Dievas jau neberegėjo savojo veido nuodėmes pažeistame žmoguje. Atėjus laiko pilnatvei, Įsikūnijęs Dievo Sūnus, atnaujino mumyse Dievo paveikslą ir padarė mus Dievo įsūniais. Jeigu dar prieš Įsikūnijimą kiekvienas žmogus turėjo neįkainuojamą vertę ir negalėjo būti sudaiktinamas, tai tuo labiau po to, kai Dievo Sūnus prisiėmė mūsų prigimtį ir ją amžinai susiejo su savo dieviškuoju asmeniu. „Krikščioni, pripažink savo kilmingumą“ – ragino šventasis Leonas. Už mūsų žmogiškosios prigimties sutaurinimą mes turime būti be galo dėkingi Mergelei Marijai, kuri būdama tikra Dievo Motina, yra kartu ir mūsų visų motina. Jeigu mes pripažįstame, kad iš jos gimęs Sūnus yra kartu ir Vienatinis Dievo Sūnus ir jeigu mes jį išpažįstame kaip mūsų Atpirkėją, tuomet mes tikrai galime vadintis ir tikrai esame Dievo vaikai.

Pripažinti ir išpažinti Kristų esant mūsų Atpirkėju tai yra ne kas kita, kaip visa mūsų esatimi tikėti jo vardą (Jn 1, 12), kaip sako šventojo Jono Evangelijos Prologas. Šiandienos Evangelijos skaitinyje mes girdėjome, kad Marijos kūdikiui buvo suteiktas vardas Jėzus. Šis vardas išvertus reiškia „Atpirkėjas, Gelbėtojas“. Be to, reikia pastebėti, kad semitiniame pasaulyje vardas reiškia ne tiek asmens skiriamąjį požymį, kiek jo pašaukimą, arba kitaip tariant, vardas siekia išreikšti, įvardinti pačią asmens prigimtį. Tokiu būdu, vardo „Jėzus“ suteikimas Betliejaus naujagimiui atskleidžia Dievo Įsikūnijimo galutinį tikslą, kurį mes skelbiame tikėjimo išpažinime – propter nos et propter nostram salutem (dėl mūsų ir dėl mūsų išganymo …).

Ypatingu būdu Jėzus buvo savo Motinos Atpirkėjas. Dėka dar būsiančios savo aukos nuopelnų jis apsaugojo Mariją nuo gimtosios nuodėmės dar prieš jos pradėjimą. Būtent todėl Marija, davusi savo Sūnui Jėzaus vardą – vardą, kurį buvo nurodęs angelas dar prieš jo pradėjimą įsčiose – ne vien tik tarsi pasyviai paklusta angelo nurodymui, bet visa savo širdimi jį išpažįsta esant jos Atpirkėju. Dar jam esant įsčiose Marija giedos: Mano siela šlovina Viešpatį, Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju (Lk 1, 46–47), arba pagal aukščiau pateiktą Jėzaus vardo etimologiją Mergelės Marijos žodžiai skambėjo – Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Jėzumi.

Marija mums tampa ir tikėjimo Mokytoja.

Evangelija sako, kad Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Graikiškas žodis συμβάλλω, kuris tekste yra išverstas žodžiu „svarstyti“, pažodžiui reiškia: „sudėti drauge į vieną, sugretinti“. Tai leidžia mums teigti, kad tikėjimas yra dinaminis procesas: jis turi nuolatos augti ir gilėti. O jis augs ir gilės, kada tikėjimo slėpiniai bus sugretinami vienas su kitu, nes tik tokiu būdu jie vienas kitą apšviečia. Mergelė Marija taip ir darė visą savo gyvenimą, nes ir ji gyveno tikėjimu. Įsikūnijusio Dievo Žodžio slėpinys, o kartu ir su juo neatsiejamai susijęs Marijos, kaip Dievo Motinos, slėpinys, pranoksta vien tik žmogišką racionalų protą. Į šiuos slėpinius įvesti mus gali tik tikėjimas, kuris savo ruožtu turi būti įkvėptas meilės. Kadangi tik meilė gali įvesti į kito asmens gelmes.

Brangūs broliai ir seserys, norėčiau jums palinkėti, kad šie naujieji metai jums visiems būtų Dievo dovanoti ramybės metai. Tikroji ramybė yra Dievo dovana, o kartu ir uždavinys mums visiems, nes kiekvienas turime tapti ramybės įrankiais mylinčiose Dievo rankose. Amen.

palendriai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
15 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Mons. Adolfas Grušas

Švč. Mergelės Marijos Dievo gimdytojos iškilmė DIEVO BEIEŠKANT Šiandien Bažnyčia mini Dievo Motiną. Jos šventė pradeda Naujuosius metus, nes pagimdyti kūdikį irgi reiškia: duoti pasauliui kažką naujo, atnešti gyvenimą perkeičiančią, mus atgimdančią naujieną. Visa Evangelija yra naujiena. Tai gali gąsdinti, ypač, jei kol kas nežinome jos esmės. Naujas dalykas mus ragina kitaip pažvelgti į savo gyvenimą, ir negalime sakyti, jog mums tai labai patinka, nes reikia įvertinti jau egzistavusią situaciją ir rasti kitų būdų realizuoti savo lūkesčius. Tokie jausmai palydi mus kiekvienais Naujaisiais metais… Pirmoji naujų metų diena prasideda, kaip didelė naujiena… Geroji Naujiena. Tie, kuriuos religija laiko tolimiausiais Dievui, pasirodo, iš tiesų esantys Jam patys artimiausi. Tokia yra Geroji Naujiena, kurią šventasis Lukas įvardija šios šventės Evangelijos skaitinyje, pasakodamas… Skaityti daugiau »

Popiežius Pranciškus

Visiems linkiu taikių ir laimingų metų Nors dėl sunegalavimo popiežius Pranciškus negalėjo penktadienio rytą aukoti šią dieną švęstos Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmės Mišių, tačiau vidudienį jis jau vadovavo tradicinei „Viešpaties Angelo“ maldai. Panašiai kaip ir kitomis pastarojo meto dienomis, popiežiaus kalba buvo transliuojama iš Vatikano rūmų bibliotekos. Šiandien, pradedant naujus metus, meilingai į mus žiūri Švenčiausioji Mergelė Marija, kurią liturgija mini kaip Dievo Motiną, sakė Pranciškus. Tęsdami kelionę per laiką, savo nerimą ir sunkumus patikime jai, kuri viską gali. Marija žvelgia į mus su tuo pačiu motinos švelnumu, su kuriuo žiūrėjo į savo Sūnų Jėzų. Raminantis ir guodžiantis Švenčiausiosios Mergelės žvilgsnis mus drąsina stengtis, kad Viešpaties mums duotą laiką panaudotume savo žmogiškajam ir dvasiniam augimui, šalintume iš savo gyvenimo neapykantą… Skaityti daugiau »

Deivis

Palikite žydų dievus žydams ir jų batlaižiams

Pagarbiai, tačiau

Ir kiek kartų Jis gali gimti? Jeigu logika nesvarbi, tai bent sąžinės reikia turėti tokias antraštes skelbiant.

Cha, >>>..., tačiau

O kiek kartų tamsta gimėte švęsdamas savo gimtadieni, o gal nešvenčiat? Gal nebešvenčiame savo vaikų gimtadienius ir nesidžiaugiame jų gimimu. Tačiau, Jėzaus gimtadienio esmė yra ta, kad tik Jis savo gimimu mūsų širdyje atneša tą tikrą, nesuvaidintą ramybę, džiaugsmą, viltį. Kai visa tai įvyksta, tada drąsiai galite sakyti – man gimė Viešpats – Nuostabusis Dievas, Ramybės Kunigaikštis, Ateities Tėvas. Jo viešpatavimui nebus galo ir tikrai nebus galo, nes Jis ką duoda to neatima. Suprantu, kad tai gali pasakyti tik tas, kuriam kūdikėlis Jėzus yra jau gimęs jų širdyje, nes tik tai apturėjęs gali ką nors postringauti, o ne žioplai stebėtis ir piktintis. Taip, taip nedaugelis tai yra gavęs, nes nesimato iš jūsų veidų tokio džiaugsmo, kaip Evangelijoje rašoma, koks džiaugsmas… Skaityti daugiau »

Agnė Žemaitytė

Tykus tvirtumas Šį kartą apie dėmesingumą. Uber retą savybę dabartyje. Išvogtą technologijų ir informacinio triukšmo. Štai Marija, kuri tyliai pagimdo Dievą dangui ir žmonijai, tyliai toliau suka kasdienybės ritinėlius. Jokio garso. Tik dėmėjimasis ir svarstymas savo širdyje. Va čia tai jau tikrai suvokiu, kad pasakojama apie tolimus laikus. Tykiai gyventi. Tyliai ir žaibiškai apsispręsti priimti Dievo valią. Nereikliai pagimdyti. Matyti pasaulį, įvairiomis raiškomis priimantį, pripažįstantį, garbinantį, o paskui atmetantį ir sunaikinantį Sūnų. Ir tik dėmesingai žvelgti bei svarstyti. Tas svarstymas pagauna mano vaizduotę. Dėlioja šviesioji, kiečiausia iš moterų – pasaulinio lygio reikšmės dalykus savo širdy kaip savo kasdienės buities rakandėlius. Iš vienos vietos į kitą. Perdėliodama apmąsto savo vaidmenį žmonijos istorijoje. Sūnaus neeilinę dalią. Savo tikėto Dievo realų įsiveržimą į… Skaityti daugiau »

ah1

tai tik per Mozę ir Aroną perduoti masių valdymo instrumentai kuriuos rinko ir surinko Aleksandras Makedonietis,Pilypo, galimai suduvio, sūnus, ir Ptolomėjas,galimai sūduvis, ir surinkę privertė 70 žydų rabinų išversti informaciją apie masių valdymą ir kitų tautų pavergimo mechanizmą per palūkanų sistemą.

>>>

Aš žinau ir pažįstu tik vieno Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios valdymo mechanizmą, tai meilės, begalinės meilės ir gailestingumo žmogui duodamą malonę.
Sugrįžk ir tu prie šio, tikrojo Dievo ir neliks tavyje nei pavergimo, nei kitokio brudo.

Sausio 2 d. (KV) šeštadienis

Dievo Žodis Skaitinys (1 Jn 2, 22–28) Mylimieji! Kas yra melagis, jeigu ne tas, kuris neigia Kristų esant Mesiją? Tas yra ir Antikristas, nes jis paneigia Tėvą ir Sūnų. Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo. Kas išpažįsta Sūnų, tas turi ir Tėvą. Tepasilieka jumyse tai, ką girdėjote nuo pradžios. Jeigu tai, ką girdėjote nuo pradžios, pasiliks jumyse, tada jūs pasiliksite Sūnuje ir Tėve. Štai pažadas, kurį jis pats yra davęs, – amžinasis gyvenimas. Aš tai parašiau apie tuos, kurie norėtų jus suklaidinti. Dėl jūsų – Patepimas, kurį iš jo esate gavę, jumyse lieka, ir nereikia, kad jus kas nors mokytų, nes pats jo Patepimas moko jus visko, ir jis yra tiesa, o ne melas. Ir kaip jis jus pamokė,… Skaityti daugiau »

Sausio 2 d. (KV) šeštadienis

Dievo Žodis
Psalmė (Ps 97, 1. 2–3ab. 3cd–4)

P. Mato visas pasaulis išganingąjį Dievo veikimą.

Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
nuostabius darbus jis daro!
Jo dešinė visagalė,
jo šventoji ranka pergales skina. – P.

Savo išganymą Viešpats apreiškė,
jo teisingumas šviečia pagonims.
Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
Izraelio šeimai žadėtą. – P.

Ir mato visas pasaulis
išganingąjį Dievo veikimą.
Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
šūkaukit, džiūgaukit, grokit! – P.

Posmelis prieš evangeliją (Žyd 1, 1–2)

P. Aleliuja. – Daugel kartų praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus,
o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų. – P. Aleliuja.

Sausio 2 d. (KV) šeštadienis

Evangelija (Jn 1, 19–28) Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“ Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“ Jie ir vėl jį klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ – „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“ Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“ Jis tarė: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: ‘Taisykite Viešpačiui kelią!’, kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas“. Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei pranašas?“ Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu, o tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris… Skaityti daugiau »

Evangelijos komentaras

Komentaro autorius – kun. Jacek Paszenda SDB Žydai iš Jeruzalės – tai tikriausiai žydų vyresnieji. Jie, girdėdami daug visokių dalykų apie Joną Krikštytoją, klausė: kas tu esi? Tai labai diplomatiškas klausimas, jie nenorėjo tiesiogiai paklausti: gal tu – Mesijas? Einant toliau, reikėtų paklausti: kas yra Mesijas? Žydų kunigai ir levitai (tai tie, kurie tarnavo šventykloje) turėtų tai žinoti. Turėtų, bet taip nebuvo, nes menkos mūsų žinios maišosi su mūsų įsivaizdavimu, kas yra Mesijas. Galime ir mes paklausti (o tas klausimas neretas ir šiandien): kas yra Jėzus? Ką apie Jį galime pasakyti? Apie Jį, tai ne apie tai, kur gyveno, ką nuveikė, bet apie Jo tikrą dievišką ir žmogišką prigimtį. O toliau, ką galime pasakyti apie Švč. Trejybę? Katekizmo tiesas visi… Skaityti daugiau »

Evangelijos mąstymas

Prašyti, kad galėčiau savo gyvenimą nuoširdžiai atiduoti Jėzui Įsivaizduosiu Joną Krikštytoją, kuris yra paprastas ir vargingas žmogus. Įsižiūrėsiu į jį ir įsisąmoninsiu, jog Dievas ir mano gyvenime gali pasinaudoti paprastais ir silpnais žmonėmis, kad sužadintų manyje gilų Jėzaus troškimą. * Kas buvo man Dievo pasiųstasis Jonas Krikštytojas? Prisiminsiu žmones, kurie buvo svarbūs mano dvasiniame gyvenime, kurie įnešė į mano širdį daug dieviškos šviesos. Prisiminsiu juos Dievo akivaizdoje su nuoširdžiu dėkingumu. * „Tai kas gi tu?“ Atkreipsiu dėmesį, su kokia drąsa ir nuolankumu Jonas Krikštytojas skelbia savo tikėjimą. Jono žodžiai atskleidžia jo dvasios galybę ir pašaukimo tikrumą. * Sąžiningai savęs paklausiu Dievo akivaizdoje: „Kas aš esu? Ką kalbu apie save?“ Kaip įsivaizduoju savo pašaukimą? Ar atpažinau, suradau savo gyvenimo kelią? Ar… Skaityti daugiau »

<Popiežius Pranciškus       2021-01-1 14:28

Čia tikras naivumas ar apsimestinis? O gal taip reikia, visi pradėkime šėtonui lenktis?

Agnė Žemaitytė

Jonas, mylimiausias šventasis Tas, kuriam patikėta įsčiose šoktelėti atpažinus dar negimusį, žodžiu tyruose išrėkti, pakrikšyti ir savo nukirsta galva paliudyti Viešpatį – sako „Aš nesu“. Nei Mesijas, nei pranašas, nei reikšmingas artimasis. Galingas stotu, valia, gyvenimo būdu, tvirtumu ir unikalia savo užduotimi, sako: „Et, niekučiai. Aš tik balsas žiniai išpildyti“. Koks laimingas nusireikšminęs šventasis! Ne tik todėl, kad jam viskas nuo pat įsčių aišku, ir net ne todėl, kad atlieka tai, kam yra pašauktas. Bet ir todėl, kad atlaiko išbandymą reikšme. Kas galėjo nutikti, jei galia būtų susukusi Jonui galvą? Kaip dažnai, pajutusi pavydą dėl kito reikšmingesnės visuomeninės padėties, sau leidžiu jį jausti? Ot leidžiu. O galėčiau kaip Jonas sakyti „Aš nesu tas kitas”. Nesu ir tiek. Nukirsta. Kaip nykiai… Skaityti daugiau »

15
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top