Geroji Naujiena: Mylėti kaip Dievas myli

Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“

Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.

Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.

Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“

Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse.

O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu’.

Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“

Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“.

Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 25–37)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje – kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje – prašykime gailestingąjį Dievą Jo malonės mylėti savo artimą kaip save patį: piktadarių ar nuodėmės apiplėšto, į dulkes sutrypto pasigailėti ir prieiti, užpilti ant žaizdų aliejaus ir vyno ir aptvarstyti, užkelti jį ant savo gyvulio, nugabenti į užeigą ir slaugyti, atėjus metui keliauti toliau, išsitraukti du denarus, paduoti užeigos šeimininkui ir pažadėti: „Jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.“

Joseph Ratzinger (Benediktas XVI). Gailestingojo samariečio atsakymas į pagrindinį žmogaus klausimą

Istorijoje apie samarietį kalbama apie pagrindinį žmogaus klausimą. Rašto aiškintojas, taigi egzegezės mokytojas, klausia Viešpaties: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 10, 25). Lukas priduria, kad žinovas klausė Jėzaus norėdamas jį išmėginti. Būdamas Rašto aiškintojas, jis pats žino, kaip į tai atsako Biblija, bet nori pamatyti, ką pasakys šis Biblijos nestudijavęs pranašas. Viešpats tiesiogiai nurodo į Raštą, kurį iš tiesų išmano, ir leidžia jam pačiam atsakyti. Rašto aiškintojas atsako labai taikliai jungdamas Įst 6, 5 ir Kun 19, 18: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis, o savo artimą kaip save patį“. Šiuo klausimu Jėzus moko to paties, kaip ir Tora, kurios visa prasmė sujungta dvigubame įsakyme. Tačiau mokslingasis vyras, pats tiksliai žinojęs atsakymą į savo klausimą, dabar priverstas teisintis: Rašto žodis neginčijamas, bet jo taikymas gyvenimo praktikoje kelia klausimų, dėl kurių mokykloje (ir pačiame gyvenime) nesutariama. Konkrečiai klausiama, kas gi tas „artimas“? Pasak paplitusio atsakymo, grindžiamo Rašto tekstais, „artimas“ reiškiąs tautietį. Tauta sudaro solidarią bendruomenę, joje visi atsako vienas už kitą, kiekvienas palaikomas visumos, todėl ir kitus jis turi traktuoti kaip „save patį“, kaip dalį visumos, kurią jam skyrė jo gyvenimo erdvė. Vadinasi, svetimas, kitai tautai priklausantis žmogus – ne „artimas“? Tai vėlgi prieštaravo Raštui, kuriame reikalaujama mylėti svetimą atmenant, kad Egipte Izraelis pats gyveno kaip ateivis. Vis dėlto likdavo nesutarimų, kur brėžti ribas; solidariai bendruomenei priklausančiu, todėl ir „artimu“ paprastai laikytas tarp tautos narių gyvenantis „ateivis be pilietinių teisių“. Paplitę buvo ir kitokie „artimo“ sąvokos apribojimai; anot vienos rabinistinės ištaros, artimais nelaikytini eretikai, skundikai ir atskilėliai (J. Jeremias J., Die Gleichnisse Jesu, Göttingen, 19564, S. 170). Akivaizdžiu dalyku laikyta ir tai, kad „artimi“ nebuvo nė samariečiai, neseniai, tarp 6 ir 9 m., kaip tik Paschos šventės dienomis sutepę Jeruzalėje šventyklos aikštę, išbarstydami žmonių kaulus (J. Jeremias, S. 171). Į taip sukonkretintą klausimą Jėzus dabar atsako palyginimu apie vyrą, kurį pakeliui iš Jeruzalės į Jerichą užpuola plėšikai ir apiplėšę pusgyvį palieka gulėti kelio pakraštyje. Istorija visiškai tikroviška, nes šiame kelyje tokių užpuolimų pasitaikydavo nuolat. Pro šalį eina kunigas ir levitas – Įstatymo žinovai, išmanantys išganymo klausimą bei tarnaujantys jam savo profesija – ir aplenkia jį kita kelio puse. Iš tiesų jie nebūtinai turėjo būti kietaširdžiai; galbūt jautė baimę ir stengėsi kuo greičiau pasiekti miestą; galbūt buvo nerangūs ir nesumetė, kaip reikėtų padėti, juolab kad atrodė, jog čia ir nebėra ko padėti. Ir štai dabar eina samarietis, matyt, prekybininkas, dažnokai turintis keliauti šiuo keliu ir aiškiai pažįstantis artimiausios užeigos šeimininką, taigi samarietis, nepriklausantis Izraelio solidariai bendruomenei ir neprivalantis užpultajame įžvelgti „artimo“. Sykiu nepamirština, jog, kaip prieš kelias pastraipas pasakojo evangelistas, keliaudamas į Jeruzalę, Jėzus pirma savęs siuntė pasiuntinius, ir šie užėjo į vieną samariečių kaimą parengti, kur jam apsistoti. „Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link“ (Lk 9, 53 ir t.). Supykę „griaustinio vaikai“ Jokūbas ir Jonas po to sakė Jėzui: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Viešpats juos sudraudė. Pastogė buvo rasta kitame kaime. Dabar samarietis pasirodo čia. Ką jis darys? Jis nematuoja savų solidarumo įsipareigojimų spindulio ir neieško nuopelnų amžinajam gyvenimui laimėti. Nutinka kai kas kita: jo širdis perplėšiama; evangelijoje vartojamas žodis, hebrajų kalboje pirmiausia žymėjęs motinos įsčias ir motinišką dėmesį. Jam suskausta „viduje“, jo sieloje, matant žmogų tokioje padėtyje. „Pasigailėjo“ – taip šiandien verčiame, susilpnindami pradinį teksto gyvybingumą. Sielą perveriantis gailestingumo žaibas jį patį dabar paverčia artimu, nekeliančiu jokių klausimų ir nebijančiu pavojų. Šiuo požiūriu klausimas perkeliamas: kalbama ne apie tai, kas man yra ir kas nėra artimas. Kalbama apie mane patį. Aš pats turiu tapti artimas, tada kitas man galios kaip „aš pats sau“. Klausiant, ar ir samarietis yra mano artimas, duotomis aplinkybėmis atsakymas būtų gana vienaprasmiškas: „Ne“. Bet dabar Jėzus visą dalyką apverčia: svetimasis, samarietis, padaro save artimą ir parodo man, kad viduje turiu išmokti būti artimas ir kad atsakymas jau glūdi manyje. Turiu tapti mylintis žmogus, kurio širdis atvira kito bėdai. Tada surandu savo artimą, arba, tiksliau, tada būnu jo surandamas. Helmutas Kuhnas, aiškindamas palyginimą, neabejotinai peržengia teksto žodinės prasmės ribas ir kartu teisingai apibūdina jo ištaros radikalumą, rašydamas: „Politinė priešų meilė remiasi partnerių lygybe. Tuo tarpu simbolinis palyginimas apie samarietį pabrėžia radikalią nelygybę: nepriklausantis tautai samarietis stovi priešais anoniminį kitą, padedantysis – priešais bejėgę plėšikų užpuolimo auką. Agapė, kaip leidžia suprasti palyginimas, kerta per visas politines santvarkas su jose vyraujančiu do ut des principu ir per tai pasirodo kaip antgamtinė. Savo principu ji ne yra tik anapus visų šių santvarkų, ji visas jas apgręžia: paskutiniai turi būti pirmi (Mt 19, 30), o romieji paveldės žemę (Mt 5, 5)“ (H. Kuhn, Liebe. Geschichte eines Begriffs, 1975, S. 88 ir t.). Aišku viena: prieš akis išnyra naujas visuotinumas, besiremiantis tuo, kad aš vidujai tampu broliu visiems, kuriuos sutinku ir kuriems reikia mano pagalbos.

Palyginimo aktualumas akivaizdus. Išvertę jį į pasaulio visuomenės matmenis, pamatome, kaip mums rūpi išrengtos ir apiplėštos Afrikos tautos. Pamatome, kaip labai jos mums „artimos“, kad jas apiplėšė ir apiplėšia mūsų gyvenimo būdas, mūsų istorija, į kurią jos įsipynusios. Pirmiausia pasakytina, kad esame sužeidę jų sielą. Užuot davę joms Dievą, Kristuje arti mūsų esantį Dievą ir taip iš jų tradicijų perėmę bei ištobulinę visa, kas vertinga ir didinga, nešėme joms bedievio pasaulio cinizmą, to pasaulio, kuriam rūpi tik pelnas ir galia, kuris griauna moralinius matus, korupcijai ir skrupulų nepažįstančiam galios troškimui tampant savaime suprantamu dalyku. Ir tai taikytina ne tik Afrikai. Taip, turime teikti medžiaginę pagalbą ir tikrinti savo gyvenimo formą. Tačiau visada duodame per mažai, jei duodame tik medžiaginių dalykų. Ir argi aplink save nematome apiplėštų ir parblokštų žmonių? Narkotikų, prekybos žmonėmis, sekso turizmo aukų, vidujai palaužtų žmonių, tuščių tarp savo medžiaginių turtų. Visa tai mums rūpi ir skatina turėti artimo akis bei širdį ir taip pat artimo meilės drąsos. Juk, kaip sakyta, kunigas ir levitas pro šalį praėjo galbūt veikiau iš baimės negu iš abejingumo. Turime iš naujo vidujai mokytis išdrįsti daryti gera; tai galime padaryti, patys vidujai tapdami „geri“, vidujai būdami „artimi“ ir taip sugebėdami pamatyti, kaip mano aplinkoje ir didesniu mano gyvenimo spinduliu iš manęs reikalaujama tarnauti, ir man tai įmanoma, todėl ir užduota.

Bažnyčios tėvai palyginimą suprato kristologiškai. Būtų galima sakyti, kad tai alegorija, taigi aiškinimas, peržengiantis teksto ribas. Tačiau turint galvoje, kad visuose palyginimuose Viešpats kaskart skirtingai ragina tikėti Dievo karalystę, kuri yra jis pats, kristologinis aiškinimas niekada nebus visiškai klaidingas. Jis tam tikru būdu atitinka teksto potencialą ir gali būti iš jo sėklos išaugantis vaisius. Bažnyčios tėvai į palyginimą žvelgia pasaulio istorijos perspektyvoje: ar kelio pakraštyje gulintis apiplėštas pusgyvis žmogus nėra „Adomo“, apskritai žmogaus, iš tiesų pakliuvusio „į plėšikų rankas“, įvaizdis? Argi ne tiesa, kad žmogus, šis kūrinys „žmogus“, per visą savo istoriją yra susvetimėjęs, parblokštas, prievartaujamas? Didžiuma žmonijos beveik visada buvo engiama, ir priešingai: kas tie engėjai – tikrieji žmogaus paveikslai ar subjauroti, žeminantys žmoniją? Karlas Marxas drastiškai pavaizdavo žmogaus „susvetimėjimą“; nors ir mąstydamas tik pagal medžiaginį matmenį ir nesugebėdamas pasiekti tikrosios susvetimėjimo gelmės, jis vis dėlto pateikė vaizdingą į plėšikų rankas pakliuvusio žmogaus paveikslą. Dvi palyginimo apie sumušto žmogaus būklę nuorodos Viduramžių teologijoje laikytos pamatinėmis antropologinėmis ištaromis. Apie užpuolimo auką pasakyta, viena, kad ji apiplėšta (spoliatus), antra, kad ji palikta pusgyvė (vulneratus; Lk 10, 30). Scholastai tai siejo su dvejopu žmogaus susvetimėjimo matmeniu. Pasak jų, jis esąs spoliatus supernaturalibus ir vulneratus naturalibus: netekęs jam dovanoto antgamtinės malonės spindesio ir sužeistas prigimties atžvilgiu. Tai, žinoma, alegorija, toli pranokstanti žodinę prasmę, tačiau kartu vis dėlto mėginimas patikslinti žmonijos istoriją slegiančio sužeidimo dvejopą pobūdį. Kelias iš Jeruzalės į Jerichą tada iškyla prieš akis kaip pasaulio istorijos įvaizdis, pusgyvis žmogus jos pakraštyje – kaip žmonijos įvaizdis. Kunigas ir levitas praeina pro šalį – išganymas neateina vien iš istorijos, iš jų kultūrų ir religijų savasties. Jei užpultasis – žmogaus apskritai įvaizdis, tai samarietis gali būti tik Jėzaus Kristaus įvaizdis. Pats Dievas, mums svetimas ir tolimas, leidžiasi pas sumuštą savo kūrinį. Dievas, Tolimasis, Jėzuje Kristuje padaro save artimą. Jis užpila ant mūsų žaizdų aliejaus ir vyno, kuriuose būdavo įžvelgiamas gydančiosios sakramentų dovanos įvaizdis, ir nugabena mus į užeigą – Bažnyčią, ten atiduoda mus slaugyti ir duoda rankpinigių šios slaugos išlaidoms padengti. Pavienius alegorijos bruožus, įvairių Bažnyčios tėvų veikaluose vis kitokius, galima ramiai palikti nuošalyje. Tuo tarpu didingą viziją, kad žmogus susvetimėjęs ir bejėgis guli ant istorijos kelio ir kad pats Dievas Jėzuje Kristuje tapo jo artimu, galima ramiai pasilaikyti kaip mums svarbų gelminį palyginimo matmenį. Mat palyginime slypintis galingas imperatyvas šitaip ne susilpninamas, bet išskleidžiamas visa jo didybe. Didžioji meilės tema kaip tikrasis esminis teksto momentas per tai įgyja visą savo platybę. Juk dabar suvokiame, kad visi mes „susvetimėję“, kad visiems mums reikia atpirkimo. Dabar suvokiame, kad visiems mums reikia dovanojamos ir gelbėjančios Dievo meilės, idant patys galėtume tapti mylintys. Kad mums visada reikia Dievo, padarančio save mums artimą, idant patys galėtume tapti artimi. Šiedu momentai neaplenkia nė vieno žmogaus: kiekvienas yra „susvetimėjęs“ ir būtent meilės atžvilgiu (juk ji sudaro esmę „antgamtinio spindesio“, kurio esame netekę); kiekvienas pirma turi būti išgydytas ir apdovanotas. Bet kiekvienas tada privalo tapti ir samariečiu – sekti paskui Kristų ir tapti toks, koks jis. Tada gyvename teisingai. Mylime teisingai tada, kai tampame panašūs į jį, kuris mus visus pirma pamilo (1 Jn 4, 19).

Šaltinis: Joseph Ratzinger (Benediktas XVI). Jėzus iš Nazareto. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2007.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
6 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
6
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top