Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.
Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo. Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės.
Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje. (Rom 6, 3–11)
Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi.
O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite’. Štai aš jums tai paskelbiau“.
Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.
Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“. (Mt 28,1–10)
Šią šventą naktį Jėzaus kapo tylą nutraukia Prisikėlimo varpai skelbdami didžiąją Šventų Velykų žinią: Jėzaus kapas tuščias. Jo ten nebėra. Jis eina pirma mūsų ir kviečia mus su Juo susitikti. Prisikėlęs Jėzus prabyla į kiekvieną: Nebijokite! Aš su jumis. Jūs niekada nebūsite vieni.
Melsdamiesi ir už Lietuvą Tiesoje prašykime: tegul prisikėlusiojo Kristaus šviesa išsklaido mūsų proto ir širdies tamsą ir suteikia išganingųjų malonių. Teišklauso Jis ir mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą už visus tuos, kurie yra persekiojami ir nevilties kamuojami, skurdo ir vienatvės slegiami, piktojo puolami ir supriešinami – tegul ši Prisikėlusiojo Tiesos šviesa perkeičia mūsų širdis, kad taptume tikrais Dievo žmonėmis, o Jo ramybė imtų veikti šiame pasaulyje. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Ramūnas Mizgiris OFM. Trečioji diena
Kiekvieną sekmadienį, kalbėdami Tikėjimo išpažinimą (lot. Credo), vis iš naujo išpažįstame tikį Kristaus prisikėlimą: „Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių.“ Visa – tikėjimo tiesos ir bažnytinės šventės – laikoma kylant iš šio įstabaus, istorijos eigą pakeitusio ir per kiekvienas šv. Mišias sudabartinamo slėpinio. Kiekvienais metais Bažnyčia maldos ir atgailos dvasia grįžta į baigiamąjį Kristaus žemiškojo gyvenimo etapą – mini jo pasmerkimą myriop, kryžiaus nešimą į Kalvariją, jo auką dėl mūsų išganymo ir jo kūno paguldymą į kapą. Trečiąją dieną Bažnyčia iš naujo išgyvena prisikėlimą: tai Velykos, Jėzaus perėjimas iš mirties į gyvenimą, pilnatviškas senųjų pažadų išpildymas. Ar Jėzus tik buvo, ar jis ir yra – šitai priklauso nuo prisikėlimo. Tik jei Jėzus prisikėlė, yra nutikę tikrai nauja, kas keičia pasaulį ir žmogaus padėtį. Tik tada jis tampa matas, kuriuo galime kliautis. Mat tada Dievas yra tikrai save parodęs.
Liudytojai, sutikę Prisikėlusįjį, susidūrė su jiems patiems visiškai nauja tikrove. Evangelistas Morkus pasakoja, kad besileidžiantys nuo Atsimainymo kalno mokiniai svarstė, ką reiškia Jėzaus žodžiai, kad Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių; jie vienas kito klausinėjo, kas yra „prisikelti iš numirusių“ (Mk 9, 10). Mokiniai to nežinojo ir tai patyrė tik su tikrove susitikę. Pirmiausia Jėzaus mirtis ant kryžiaus buvo sukrečianti patirtis jo sekėjams. Evangelijos įvairiai kalba apie tai, kaip jie reagavo į šį įvykį. Mokinių, keliaujančių į Emausą, reakcija buvo tipiška: „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį“ (Lk 24, 21). Visos viltys sudužo, nes kokią gi prasmę galėjo turėti mirusiojo Mokytojo gyvenimas? Daug pozityviau reagavo kai kurios šventosios moterys, atėjusios prie kapo Velykų sekmadienio rytą patepti jo kūno. Jos liko ištikimos Jėzui ir norėjo išsaugoti jo atminimą gyvą. Išties, žmogiškai kalbant, nieko daugiau ir nebuvo įmanoma padaryti.
Susitikimas su Prisikėlusiuoju buvo visiškai nelauktas mokiniams, ir jie tik pamažu susivokė, kad Jėzus negrįžo į normalų žmogaus gyvenimą šiame pasaulyje kaip Lozorius ir kiti Jėzaus prikelti mirusieji (plg. Jn 11, 1–44; Lk 7, 11–17; Mk 5, 35–43). Jis iš čia įžengė į kitokį, naują gyvenimą – į Dievo platybę ir iš ten pasirodo saviesiems. Prisikėlimo liudijimuose kalbama apie tai, ko mūsų patyrimo pasaulyje nepasitaiko, – apie besirodantį naują tikrovės matmenį. Yra vienu matmeniu daugiau nei iki šiol mūsų pažinti. Ar tai prieštarauja mokslui? Ar tikrai gali būti tik tai, kas visada buvo? Ar negali būti to, kas nelaukta, neįsivaizduojama, nauja? Jei yra Dievas, ar negali jis sukurti ir žmogaus būties naujo matmens, tikrovės apskritai?
Visoje gyvybės istorijoje nauja prasideda kone neregimai, – to galima nė nepastebėti. Kad dangaus Karalystė šiame pasaulyje yra kaip garstyčios grūdelis, mažiausias iš visų sėklų, mums sakė Viešpats (plg. Mt 13, 31–32). Tačiau jame glūdi Dievo potencialas. Jėzaus prisikėlimas pasaulio istorijos lygmeniu į akis nekrinta, yra mažiausias istorijos grūdelis. Prisikėlimas pasaulin įžengia tik keliais slėpiningais pasirodymais išrinktiesiems. Ir kartu buvo tikrai nauja pradžia – tai, ko tylomis visi laukė. O keliems liudytojams – kaip tik dėl to, kad jie patys neišgalėjo suvokti, – buvo toks sukrečiantis ir realus įvykis, taip galingai juos paveikęs, kad bet kurios abejonės išsisklaidė, ir jie, sklidini naujo bebaimiškumo, stojo pasaulio akivaizdon, kad paliudytų: Kristus tikrai prisikėlė. Jie buvo iš tiesų perkeisti šio staiga užgimusio tikėjimo, todėl čia teisėtai galima kalbėti apie atsivertimo patirtį, tačiau kartu reikia paminėti, jog būtent Prisikėlusysis įvykdė šį jų perkeitimą, pasirodydamas jiems gyvas: jis „leidosi matomas“ (gr. òpthē: 1 Kor 15, 5).
Kodėl tik jiems leidosi matomas? Paskutinės vakarienės menėje šį klausimą jau kėlė Judas Tadas: „Viešpatie, kas atsitiko, kad ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?“ (Jn 14, 22). Išties kodėl galingai nestojai prieš tave nukryžiavusius priešus? Kodėl pasirodei tik būreliui mokinių, kurių liudijimui turime save patikėti? Klausimas, žinoma, susijęs ne tik su prisikėlimu, bet ir su visu Dievo apsireiškimo pasaulyje būdu. Kodėl tik Abraomui, o ne pasaulio galingiesiems? Kodėl tik Izraeliui, o ne nenuneigiamai visoms pasaulio tautoms?
Dievo slėpinys yra būtent tai, kad jis veikia tyliai, pamažu žmonijos istorijoje statydina savo istoriją, be paliovos švelniai beldžiasi į mūsų širdžių duris, ir tuos, kurie jam jas atveria, lėtai padaro reginčius. Juk tikroji didybė – ne priblokšti išorine galia, bet duoti laisvę, dovanoti meilę ir žadinti. Argi iš Jėzaus nesklinda per šimtmečius auganti šviesa, kuri negali kilti vien iš žmogaus ir per kurią į pasaulį tikrai įspindi Dievo šviesa? Argi apaštalų skelbimu būtų patikėta ir būtų galėjusi atsirasti pasaulinė bendruomenė, jei jame nebūtų veikusi tiesos jėga? Atsiverti šiam įvykiui ir priimti į save jo naująją šviesą ir yra krikščioniškasis tikėjimas. Jėzus prisikėlė, kad ir mes, į jį tikėdami, galėtume turėti amžinąjį gyvenimą. Auštant Velykų rytui pasaulyje prasidėjo naujas vilties pavasaris; su šia diena jau prasidėjo mūsų prisikėlimas, nes Velykos žymi ne tam tikrą istorijos momentą, bet yra naujo būvio pradžia: Jėzus prisikėlė ne kad jo atminimas liktų gyvas mokinių širdyse, bet kad pats mumyse gyventų, ir mes jame jau dabar galėtume ragauti amžinojo gyvenimo džiaugsmo.