Geroji Naujiena: Nenusigąskime, vien tikėkime!

Per velnio pavydą mirtis atsirado

Pasaulyje Dievas mirties nesukūrė,
jisai nesidžiaugia, kad žūsta gyvieji.
Jis visa sukūrė vien tam, kad gyventų.
Visi sutvėrimai skirti vien gerovei.
Į juos neįdėta nuodų pražūtingų,
ir mirčiai neduota valdyti pasaulio.
Teisumas nemiršta: išlieka per amžius.
Ir žmogų ne mirčiai gi Dievas sutvėrė –
jį savo esybės paveikslu padarė.
Per velnio pavydą mirtis atsirado
ir žudo kiekvieną, kas jam atsiduoda.
Atliepiamoji psalmė Ps 29, 2 ir 4–6. 11 ir 12a, 13b
Viešpatie, aš tave aukštinsiu:
tu gi mane iš priešo rankų ištraukei.
Viešpatie, aš tave aukštinsiu:
tu gi mane iš priešo rankų ištraukei,
nedavei priešams piktai manim džiaugtis.
Gelbėjai mane nuo mirties karalijos,
gyvą mane palikai, neleidai žengti bedugnėn.
Skambinkit Viešpačiui visi, kas jį mylit,
šlovinkit, atsiminę jojo šventumą!
Rūstus jis valandėlę teesti,
bet per visą gyvenimą geras.
Iš vakaro verksmas,
iš ryto vėl džiaugsmas.
Dieve, klausyki, būk maloningas,
Viešpatie, būk padėjėjas!
Raudą pakeitei man dainomis, šokiais.
Viešpatie, mano Dieve, tave šlovinsiu amžiais.

* * *

Jūsų perteklius tepapildo vargingųjų brolių nepriteklių

Broliai, būdami visa ko pertekę – tikėjimo, žodžio, pažinimo, visokeriopo uolumo ir mūsų meilės, – pasirodykite pertekę ir dosnumo. Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą. Niekas nereikalauja, kad kitiems tektų lengvatos, o jums naštos, bet kad būtų lygybė. Šiuo metu jūsų perteklius tepapildo jų nepriteklių, kad vėliau jų perteklius atpildytų jūsų nepriteklių ir būtų lygybė, kaip parašyta: „Kas daug surinko, neturėjo pertekliaus, o kas mažai – nekentėjo nepritekliaus“ (2 Kor 8, 7. 9. 13–15).

* * *

Mergaite, sakau tau, kelkis!

Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą ežero pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.

Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“ Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.

Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti (Mk 5, 21–43).

* * *

Švęsdami eilinio laiko tryliktąjį sekmadienį, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: pasotink, Viešpatie, savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo nerandančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išsklaidyk sloginančią nuodėmių tamsą, kad beišsivaikščiojanti mūsų Tauta sugrįžtų į savo namus, kad susigrąžinę Dievo vaikų laisvę, sutelktai imtume griauti nemeilės ir netiesos tvirtoves, tiesintume savo kelius, kurtume bendrus namus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Sigitas Tamkevičius. „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“
13 eilinis sekmadienis

Evangelija pasakoja apie nelaimingą tėvą, kurio dukrelė buvo arti mirties; jis maldavo Jėzų: „Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų.“ Jėzus atsiliepė į tėvo prašymą, bet kai pasiekė namus, dukrelė jau buvo mirusi. Skaudžios žinios ištiktam tėvui Jėzus pasakė: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Atėjęs į kambarį, Jėzus paėmė mirusiosios ranką ir ištarė: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė (plg. Mk 5, 21–24.35–43).

Šis Evangelijos pasakojimas kviečia pasitikėti Dievu, ir net tuomet, kai padėtis atrodo beviltiška. Šį pasitikėjimą sustiprina pasakojimas apie kananietės moters pagydymą. Moteris daugelį metų sunkiai sirgo, ir gydytojai nepajėgė pagelbėti; ją išgelbėjo tik pasitikėjimas Jėzumi. Ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Taip ir įvyko: palietė ir išgijo, o Jėzus pasakė: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (plg. Mk 5, 25–34).

Esame kviečiami visiškai pasitikėti Dievu, tačiau ne nurodinėti, ką ir kaip jis privalo padaryti. Dievas yra mus mylintis Tėvas, galintis ir norintis duoti daugiau nei mes prašome. Pasitikint Dievu, reikia leisti jam veikti taip, ką diktuoja jo meilė.

Mūsų patirtis liudija, kad daugelis mūsų prašymų lieka Dievo tarsi neišgirsti. Evangelija pasakoja apie Zebediejaus sūnų motiną, prašiusią, kad jos sūnūs Jėzaus karalystėje sėdėtų vienas dešinėje, kitas kairėje. Į šį prašymą Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote“ (Mt 20, 22). Iš tikrųjų, kai mes maldaujame Dievo laikinų, nors mums ir svarbių, dalykų – sveikatos ar medžiaginės gerovės, mums verta prisiminti Jėzaus atsakymą: nežinote, ko prašote.

Psalmių autorius atsako, ko labiausiai turėtume Dievą maldauti: „Labiausiai iš Viešpaties trokštu, to vieno prašau, – kad Viešpaties būste gyvenčiau visas savo būvio dienas“ (Ps 27, 4). Mūsų laikinas gyvenimas žemėje yra tik akies mirksnis, palyginus su laukiančia amžinybe, ir Dievas žino, kas mums yra reikalingiausia, – laikina gerovė ar laikini sunkumai, kad pasiektume amžinąjį gyvenimą danguje.

Birželio 14-ąją minėjome pirmųjų tremčių 80-metį, kai niekuo neprasikaltę lietuviai buvo sugrūsti į vagonus ir išvežti į tolimąjį Sibirą. Dauguma tremtinių buvo į Dievą tikintys ir jį mylintys žmonės, ir Dievas neapsaugojo jų nuo ilgų vargo metų. Tačiau vargo keliuose jie išmoko dar labiau glaustis prie Dievo ir jam patikėti savo likimą.

Birželio 14-ąją minėjome ir palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį, kuris kelis kartus buvo teisiamas ir kalinamas, net ir gyvenimą užbaigė tremtyje. Tačiau palaimintasis sugebėjo į visa tai, kas vyko jo gyvenime, žvelgti gilaus tikėjimo žvilgsniu ir nenusivylė. Šiandien jis mums yra Lietuvos didvyris ir palaimintasis.

Mūsų karščiausius prašymus dėl laikinųjų dalykų visuomet turi lydėti mintis: Viešpatie, duok man tai, ko prašau, bet jei tai nepasitarnautų mano amžinosios laimės siekiui, tuomet duok tai, ką matai man reikalingiausia, nors tai būtų ir labai sunkus kryžius.
Gyvenimiška patirtis liudija, kad didelė medžiaginė gerovė mus gadina. Kai esame visko pertekę, yra didžiausias pavojus neatsilaikyti gundymui praeinančius dalykus vertinti labiau už amžinuosius. Patiriami sunkumai, o ypač kančia padeda lengviau suvokti būtinybę dvasinius dalykus vertinti labiau už medžiaginius. Todėl neužmirškime, ką sako psalmininkas: „Labiausiai iš Viešpaties trokštu, to vieno prašau, – kad Viešpaties būste gyvenčiau visas savo būvio dienas“ (Ps 27, 4).

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
46 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Evangelijos

Mąstymas Prašyti gilaus pasitikėjimo Jėzumi sunkiuose gyvenimo išbandymuose Įsiliesiu į žmonių minią, susibūrusią aplink Jėzų. Minia apsupo Jį, vos tik Jam spėjus išlipti į krantą. Žmonės nori klausyti Jo žodžių, paliesti Jį. Paklausiu apie savo santykį su Jėzumi. Ar Jėzus mane domina? Ar Jis man rūpi? Ar ilgiuosi Juo? * Pastebėsiu sinagogos vyresnįjį, kaip jis, apimtas širdgėlos, puola Jėzui po kojų. Jis taip laukė Jėzaus atėjimo, dabar maldauja, kad pagydytų mirštančią jo dukrelę. Stebėsiuosi to žmogaus drąsa. Ar esu išgyvenęs panašią situaciją savo gyvenime? * Atkreipsiu dėmesį į Jėzaus laikyseną: dėl vieno žmogaus išgelbėjimo Jis palieka minias. Kiekvieną Jis myli asmeniškai ir kiekvienas Jam yra svarbus. Ar tikiu, kad Jėzus dėl mano gyvenimo išgelbėjimo yra pasiruošęs palikti viską? * Prisijungsiu… Skaityti daugiau »

Mons. Adolfas Grušas

DRĄSA TIKĖTI Praėjusį sekmadienį Evangelijos skaitinyje girdėjome, kaip audros išsigandusių apaštalų Jėzus, beveik priekaištaudamas jiems, paklausė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Šiandienos liturgijoje girdime Dievo žodį, kviečiantį mus į tikėjimą ir padedantį mums tikėti. Jėzus sako Jairui: „Nenusigąsk, vien tikėk!“, o ligonę, kuriai pavyko paliesti Jo apsiausto kraštą, padrąsina: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“. Malda ir tikėjimas… Šiais žodžiais gali būti nusakytas tikinčio žmogaus santykis su Dievu. Jis grindžiamas tikėjimu, pastangomis pasitikėti Juo, gėrybėmis, kuriomis Jis visada pripildo mūsų gyvenimą, ir sunkiais momentais, kai išgyvename visas savo baimes, sielvartą, kai net kenčiame, nes atrodo, kad Viešpats mūsų nesiklauso, pamiršo mus, negirdi mūsų… Popiežius Pranciškus, apmąstydamas tai, sako: „Tampa beveik papiktinimu,… Skaityti daugiau »

ah1

Žinojimas jus išlaisvins – Dievas yra dvasia o dvasia yra tiesa o tiesa yra žinojimas ir Tiesa /žinojimas jus išlaisvins mokė mokytojas/rabis Jašua ir dar mokė kad melas yra velnias, pagal Bibliją.Žinokit kad viešpats – tai adanajus, o VIEŠPATS – tai JAHVĖ žydiškame variante – Tiesa/Žinojimas jus išlaisvins

Tikime

ir tikimės, kad bent Andriui Navickui bus paskelbta Anatema.

XIII eilinės savaitės pirmadienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Pr 18, 16–33) Vyriškiai pakilo nuo Mamrės giraitės ir leidosi į Sodomą. Abraomas ėjo kartu, norėdamas juos palydėti. Viešpats prabilo: „Ar nuo Abraomo galėčiau nuslėpti, ką ketinu padaryti? Juk Abraomas turės tapti didele ir stipria tauta, per jį turės būti palaimintos visos žemės tautos. Jį tam ir pažinau, kad jis įsakytų savo sūnums ir savo palikuonių namams laikytis Viešpaties kelio vykdant teisybę ir teisingumą, kad Viešpats Abraomui išpildytų, ką pažadėjo“. Paskui Viešpats bylojo: „Taigi susikaupė skundų dėl Sodomos ir Gomoros, na ką gi – jų nuodėmė labai jau sunki. Todėl aš noriu nueiti ir pasižiūrėti, ar visi taip ir elgės, kaip juos man skundžia, ar ne; aš noriu tai sužinoti“. Iš ten vyriškiai pasuko Sodomos linkui,… Skaityti daugiau »

XIII eilinės savaitės pirmadienio

Dievo Žodis Atliepiamoji psalmė (Ps 102, 1–4. 8–11) P. Viešpats – švelnus, maloningas. Tegu mano siela Viešpatį šlovina, ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą! Lai mano siela Viešpatį šlovina, lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė. – P. Jis man visas kaltes dovanoja, gydo visas mano silpnybes. Nuo pražūties gelbi mano gyvybę, gaili manęs ir puošia mane savo malone. – P. Viešpats – švelnus, maloningas, neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo. Ne visą laiką jis baras, ne amžinai jis įširdęs. – P. Ne pagal mūsų kaltybes mums moka, nebaudžia mūsų, kiek verti esam. Kaip nepasiekiamai aukštas dangus viršum žemės, taip yra didis jo gailestingumas tiems, kurie jo šventai bijo. – P. Posmelis prieš evangeliją (Ps 94, 8) P.… Skaityti daugiau »

XIII eilinės savaitės pirmadienio

Evangelija (Mt 8, 18–22)

Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą. Čia priėjo vienas Rašto aiškintojas ir tarė jam: „Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“
Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“.
Kitas jo mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“.
Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo mirusiuosius“.
Katalikai.lt

XIII eilinės savaitės pirmadienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti vidinės laisvės ir radikalumo, einant paskui Jėzų Įsivaizduosiu Jėzų apsuptą žmonių minios. Jie stebisi Jo padarytais stebuklais. Pamatysiu, kaip Jisai sėdasi į valtį ir tolsta nuo jų į kitą ežero krantą. Kontempliuosiu Jėzų nuolankų, pasislėpusį, neieškantį stebukladario šlovės. Jis ieško tik Tėvo valios. * Prisiminsiu savo gyvenimo laimėjimus, pasisekusius apaštalavimo darbus, žmones, kurie stebėjosi mano darbu. Ką galiu pasakyti apie savo laikyseną tais momentais? Ar esu laisvas nuo žmonių nuomonės ir pripažinimo siekimo? * „Aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi“. Įsivaizduosiu, kaip Rašto aiškintojas ateina pas Jėzų. Jo žodžiai rodo, jog jis yra susižavėjęs Jėzumi. Stebėsiuosi jo giliu troškimu ir pasirinkimu. Šis žmogus yra apsisprendęs eiti paskui Jėzų, nepaisydamas pasekmių. * Sekimas Jėzumi žmogišku požiūriu neužtikrina… Skaityti daugiau »

XIII eilinės savaitės pirmadienio Evangelijos

Skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ Dabar Jėzus yra Kafarnaume, ant ežero kranto. Jis ruošiasi perplaukti į kitą krantą. Prie jo prieina Rašto aiškintojas ir kreipiasi korektiškai ir pagarbiai: „Mokytojau“. Jis pažįsta jį kaip keliaujantį rabiną. Jo pasirengimas sekti yra labai didelis – jis seks visur ten, kur tik Jėzus eis. Jėzus atsiliepia be didelio susižavėjimo ar aiškaus pritarimo, jis tepasako, kas laukia jo sekėjų. O jo sekėjų laukia nuolatinis mokymasis to paties gyvenimo būdo, tai yra neturėti kur galvos priglausti. Natūralu, kad žmogus turi savo namus, kur gali rasti sau užuovėją, apsaugą ir poilsį. Kiekvienas žmogus siekia turėti savo namus. Kitaip yra su Jėzumi – jis gyvena kaip skelbėjas tikrąja to žodžio prasme. Jis keliauja ten, kur reikia skelbti… Skaityti daugiau »

Popiežius Pranciškus

Sunkiausia liga gyvenime yra meilės trūkumas, negalėjimas mylėti „Jėzus leidžiasi paliečiamas mūsų skausmo ir mirties, parodo du išgydymo ženklus, kad pasakytų, jog nei liga, nei mirtis netaria paskutinio žodžio. Jėzus mums kalba apie tai, kad mirtis nėra pabaiga. Jis įveikė šitą priešą, kurio patys vieni negalime nugalėti“, – sakė popiežius. Sekmadienio Evangelija pasakoja apie mergaitės mirtį tuo metu, kai jos tėvas skubėjo pagalbos pas Jėzų, šis atsiliepė į jo karštus maldavimus ir pasuko į jo namus. Daugelis, kurie juokėsi, kai Jėzus pasakė, jog mergaitė „tik miega“, vėliau nustėro, kai ji, pašaukta Jėzaus, atsikėlė. Tačiau prieš tai įvyko dar vienas ženklas – skubant į nevilties apimto tėvo namus Jėzaus apsiaustą palietė moteris, kuri dvylika metų sirgo kraujoplūdžiu. Popiežius Pranciškus maldininkus Šv.… Skaityti daugiau »

baikit tą juodą propagandą

J.Marcinkevičius : bažnyčia lietuvį išmokė atsiklaupti. O atsiklaupus galima tik numirti , o ne kovoti.

Šiaip,

Kol neatsiklaupi prieš Dievą, tol raguotas ir uodeguotas vaikštai, o galvoji, kad karūną turi.

Šiaip,

Neužtenka tik atsiklaupti, bet reikia, kaip šios dienos Evangelijoje pabrėžiama visiškas atsidavimas Dievui, kas anaiptol nebus, kad atimama visa kita. Visiškas atsidavimas Dievui reiškia pirmoje vietoje pastatomas Jėzus, na o visa kitą po to. Meilė savo artimui tampa tik tada tikra, kai ji eina iš Jėzaus širdį per mūsų širdis dalinantis su kitais. Turtingas žmogus ne būtinai turi viską išdalinti, kad sektų Juo, bet neprisirišti prie turtų ar kitų priklausomybių.

raiste

apie psichologinį ginklą filmas „Knyga Elajaus”, filmo siužetas apie žmonių susivokimą iš kur kyla karai, po karo surinkimą visų biblijų ir visų biblijų sudeginimą ir kodėl bandos vadeiva taip ieškojo biblijos.

Birželio 29 d. ŠV. PETRAS IR PAULIUS

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Apd 12, 1–11) Karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos Bažnyčios žmones. Jis nukirsdino Jokūbą, Jono brolį. Pamatęs, jog tai patinka žydams, įsakė suimti ir Petrą. Buvo Neraugintos Duonos dienos. Suėmęs Petrą, įmesdino jį į kalėjimą ir pavedė saugoti keturgubai sargybai po keturis kareivius. Po Velykų ketino išduoti jį miniai. Taigi Petras buvo uždarytas kalėjime. O Bažnyčia karštai meldėsi už jį Dievui. Paskutinę naktį prieš Erodui išduodant Petrą, tasai, sukaustytas dviem grandinėmis, miegojo tarp dviejų kareivių. Prie durų sargybiniai ėjo sargybą. Staiga ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: „Kelkis greičiau!“ Ir nukrito jam grandinės nuo rankų. Angelas kalbėjo toliau: „Susijuosk ir apsiauk sandalus!“ Jis taip ir padarė.… Skaityti daugiau »

Birželio 29 d. ŠV. PETRAS IR PAULIUS

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 33, 2–9)

P. Viešpats išvaduoja mane iš baisybių.

Aš visuomet Viešpatį gerbsiu,
mano burna šlovins jį nuolat.
Viešpačiu mano siela didžiuojas.
Lai nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias. – P.

Su manimi visi šlovinkit Viešpatį,
aukštinkim Viešpaties vardą kaip vienas.
Viešpaties ieškau, jis atsiliepia
ir išvaduoja mane iš baisybių. – P.

Žvelkit į jį, ir jums nušvis veidas,
nebeteks rausti iš gėdos.
Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo,
iš visų bėdų išvadavo. – P.

Viešpaties angelas pylimu apjuosia
dievobaimingus žmones,
juos iš nelaimės vaduoja.
Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras,
laimė tam žmogui, kuris jo parama tiki. – P.

Birželio 29 d. ŠV. PETRAS IR PAULIUS

Dievo Žodis Antrasis skaitinys (2 Tim 4, 6–9. 17–18) Brangusis! Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išsaugojau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas,– ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant. Paskubėk veikiai atvykti pas mane. Viešpats buvo su manimi ir mane sustiprino, kad toliau skelbčiau Evangeliją ir visos tautos ją išgirstų; jis mane ištraukė iš liūto nasrų. Viešpats mane vėl ištrauks iš visų piktų kėslų ir išgelbės, paimdamas į savo dangiškąją karalystę. Jam garbė per amžių amžius! Amen. Posmelis prieš evangeliją (Mt 16, 18) P. Aleliuja. – Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią,… Skaityti daugiau »

Birželio 29 d. ŠV. PETRAS IR PAULIUS

Evangelija (Mt 16, 13–19)

Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?”
Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų”.
Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?
Tada Petras prabilo: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!”
Jėzus jam tarė: „Palaimintas esi, Simonai, Jono sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje”.
Katalikai.lt

Birželio 29 d. ŠV. PETRAS IR PAULIUS

Evangelijos Mąstymas Prašyti vidinio džiaugsmo ir dėkingumo už tikėjimą ir gyvenimą Bažnyčioje Įsivaizduosiu save Jėzaus mokinių tarpe. Jau praėjo šiek tiek laiko nuo akimirkos, kai Jėzus juos pašaukė. Jie lydi Jį, patiria, kaip Jėzus su galia moko, jau buvo daugybės Jo stebuklų liudininkais. O kokia yra svarbiausia patirtis mano gyvenime su Jėzumi? * Išgirsiu Jėzaus, kuris žvelgia į mokinius ir į mane, klausimą: kuo mane žmonės laiko? Stabtelsiu prie asmenų, su kuriais kasdien susitinku. Kas jiems yra Jėzus? * „O kuo jūs mane laikote?“ Kas yra Jėzus mano šeimai? Kaip Jis priimamas mano bendruomenėje? Jėzus laukia mano asmeninio išpažinimo. „Tu esi…“. Išvardinsiu Jėzaus titulus, kurie yra man artimiausi. Kokią vertę turi Jo buvimas mano gyvenime? * „Palaimintas esi…“. Įsisąmoninsiu, kokia… Skaityti daugiau »

Mons. Adolfas Grušas

Mes esame įgalinti daryti tai, ką moka daryti tik Dievas: atleisti priešams, perkeisti skausmą, priartėti prie savo artimo, gyventi paaukotą gyvenimą, daryti tai, kas jau yra amžinybės dalimi. AKMENĖLIAI Evangelisto aprašyti įvykiai Pilypo Cezarėjos apylinkėse mūsų širdyse nuskamba, kaip svarbus ir didelės atsakomybės reikalaujantis apsisprendimas: „O kuo jūs mane laikote?“ Tai, kad Jėzus savo klausimą pradeda žodeliu „o“, reiškia, jog čia kalbama ne apie kitų žmonių nuomonę, ne apie tai, ką esame kažkur girdėję, ne apie tradicijas, kurių laikomės, ir ne apie priklausymą daugumai. Jėzaus klausimas yra tarsi žvejybos kabliukas, kuris, panirdamas į mokinių sielos gelmę, mėgina užkabinti teisingą atsakymą: „Jūs, paliktų valčių savininkai, jūs, vaikščiojantys drauge su manimi jau kelerius metus, jūs, mano išsirinktieji draugai, pasakykite, kas aš esu… Skaityti daugiau »

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

Apaštalai šv. Petras ir šv. Paulius Šiandien švenčiame didžiųjų apaštalų – šv. Petro ir šv. Pauliaus šventę. Abu jie labai skirtingi – vienas išsimokslinęs fariziejus, kitas bemokslis Galilėjos žvejys, bet abu panašūs savo dvasia. Šv. Petras buvo pašauktas skelbti Evangeliją žydams, šv. Paulius – pagonims, ir abu buvo nukankinti Romoje. Valandėlę pamąstykime apie šiuos neeilinius Jėzaus sekėjus. Jėzus su mokiniais vaikščiojo po Galilėją, skelbdamas Evangeliją ir gydydamas žmones iš visokių negalių. Plačiai sklido kalbos apie Jėzaus mokymą ir darbus. Žmonės spėliojo, kas galėtų būti šis nuostabus Galilėjos Mokytojas. Kartą Jėzus paklausė mokinius, ką jie mąsto apie jį. Petras visų vardu atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“. Jėzus pagyrė Petrą ir pažadėjo ant jo, kaip ant uolos, pastatyti Bažnyčią –… Skaityti daugiau »

Popiežius Pranciškus

Jie patyrė meilę, kuri juos išgydė ir išlaisvino. III. Petrui Jėzus švelniai pasakė – „aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų“ (Lk 22, 32). Pauliaus jis paklausė: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (Apd 9, 4). Taip Jėzus elgiasi ir su mumis: pažada būti arti melsdamas už mus ir užtardamas prieš Tėvą, švelniai papriekaištauja, kai suklystame, kad rastume jėgų atsistoti ir vėl leistis į kelią. Viešpaties paliesti ir mes tampame laisvi. Mums visada reikia išlaisvinimo, nes tik laisva Bažnyčia yra pasitikėjimą kelianti Bažnyčia. Esame kviečiami kaip Petras išsilaisvinti iš kartais nesėkmingos žvejybos sukelto pralaimėjimo jausmo, išsilaisvinti iš baimės, kuri mus sustingdo ir nebeleidžia nieko daryti, uždaro mus mūsų pačių saugume, atima pranašystės drąsą. Esame kviečiami kaip Paulius išsilaisvinti iš paviršutinių… Skaityti daugiau »

Popiežius Pranciškus

Jie patyrė meilę, kuri juos išgydė ir išlaisvino. II. Visa tai, pakartojo popiežius Pranciškus, buvo įmanoma dėl to, kad, kaip pasakojama pirmajame iškilmės skaitinyje, pats Petras buvo išlaisvintas. Jį įkalinusios grandinės buvo sutraukytos. Panašiai kaip izraelitų išlaisvinimo iš Egipto vergovės naktį. Petro buvo paprašyta greitai atsikelti, susijuosti diržu, apsiauti sandalus. Tada Viešpats prieš jį atvėrė duris (žr. Apd 12, 7–10). Tai nauja atsivėrimo, išlaisvinimo, sudaužytų grandinių, išėjimo iš kalėjimo istorija. Petras patyrė Velykas – Viešpats jį išlaisvino. Ir apaštalas Paulius patyrė Kristaus išlaisvinimą. Jis buvo išlaisvintas iš sunkiausios vergovės – iš savojo aš, ir iš Sauliaus (tai buvo pirmojo Izraelio karaliaus vardas) tapo Pauliumi, kuris reiškia „mažas“. Jis buvo išlaisvintas ir iš tokio religinio uolumo, kuris jį vertė užsispyrusiai ginti… Skaityti daugiau »

Popiežius Pranciškus

Jie patyrė meilę, kuri juos išgydė ir išlaisvino. I. „Šiandien minime du didžius Evangelijos apaštalus, dvi atramines Bažnyčios kolonas: Petrą ir Paulių. Pažvelkime iš arčiau į šiuos du tikėjimo liudytojus: jų istorijos centre yra ne jų šaunumas, bet susitikimas su Kristumi, kuris pakeitė jų gyvenimą“, – pradėdamas šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišių homiliją sakė popiežius Pranciškus. „Jie patyrė meilę, kuri juos išgydė ir išlaisvino. Dėl to jie tapo apaštalais ir kitų išlaisvinimo pagalbininkais. Petras ir Paulius yra laisvi, nes patys buvo išlaisvinti. Įsigilinkime į šį esminį aspektą“, – sakė Šventasis Tėvas, kuris po to nupiešė abiejų tikėjimo vyrų Dievo malonės perkeistą psichologinį ir dvasinį paveikslą. Petras, žvejys iš Galilėjos, buvo visų pirma išlaisvintas nuo neadekvatumo jausmo ir suklupimo… Skaityti daugiau »

XIII eilinės savaitės trečiadieno

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Pr 21, 5. 8–20) Abraomui buvo šimtas metų, kada jam gimė sūnus Izaokas. Berniukas paaugo ir buvo nujunkytas. Izaoko nujunkymo dieną Abraomas iškėlė didelę puotą. Sara stebėjo, kaip egiptietės Hagaros sūnus, kurį ta buvo pagimdžiusi Abraomui, dūko su jos sūnumi Izaoku. Tada ji Abraomui pareiškė: „Išvyk tą mergą ir josios sūnų! Juk vergės sūnus neturi paveldėti kartu su mano sūnumi Izaoku“. Tie žodžiai labai nepatiko Abraomui, nes jojo tai buvo sūnus. Bet Dievas Abraomui pasakė: „Tu nesisielok dėl vaiko ir savo tarnaitės! Klausyk Saros dėl visko, ką ji tau sako. Juk tavo palikuonys vadinsis pagal Izaoką. Tačiau ir tarnaitės sūnų aš padarysiu didele tauta, nes jis – tavo palikuonis“. Sekantį rytą Abraomas pakilo anksti, paėmė duonos… Skaityti daugiau »

XIII eilinės savaitės trečiadieno

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 33, 7–8. 10–13)

P. Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo.

Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo,
iš visų bėdų išvadavo.
Viešpaties angelas pylimu apjuosia
dievobaimingus žmones,
juos iš nelaimės vaduoja. – P.

Viešpatį gerbkite jūs, jo išrinktieji.
Tiems, kur jo bijo, nieko nestinga.
Išdidę galiūnai skurdeivomis tampa, badauja,
o tiems, kurie Viešpaties ieško, nieko netrūksta. – P.

Ateikit, vaikeliai, manęs paklausykit:
pamokysiu Viešpaties baimės.
Kur toks žmogus, kuris gyventi netrokštų,
nenorėtų būti laimingas? – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jok 1, 18)

P. Aleliuja. – Savo valia Tėvas pagimdė mus tiesos žodžiu,
kad mes būtume tarsi pirmienos tarp jo kūrinių. – P. Aleliuja.

XIII eilinės savaitės trečiadieno

Evangelija (Mt 8, 28–34)

Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gadariečių krašte, jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Jiedu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo ramiai praeiti anuo keliu. Ir štai jiedu ėmė šaukti; „Ko tau iš mūsų reikia, Dievo Sūnau!? Atėjai pirm laiko mūsų kankinti?“
Truputį toliau ganėsi didelė kaimenė kiaulių. Demonai ėmė prašytis: „Jeigu mus išvarysi, tai siųsk į kiaulių bandą“. Ir jis įsakė: „Nešdinkitės!“ Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa banda metėsi nuo skardžio į ežerą ir gavo galą vilnyse.
Piemenys pabėgo ir, pasiekę miestą, viską išpasakojo, taipogi ir apie apsėstuosius. Tada visas miestas išėjo priešais Jėzų ir, vos jį pamatę, prašė pasišalinti iš jų krašto.
Katalikai.lt

XIII eilinės savaitės trečiadieno

Evangelijos Mąstymas Prašyti gilios Jėzaus galios patirties savo silpnumuose bei surišimuose Atsisėsiu su Jėzumi valtyje. Persikelsiu su Juo į kitą krantą, į gadariečių kraštą. Pastebėsiu atbėgančius apsėstuosius. Jie išlindo iš kapinių rūsių, yra pavojingi. Jie rėkia, gąsdina savo išvaizda. Atsistosiu šalia Jėzaus, kad pajusčiau Jo vidinę ramybę ir galią. * Kokią patirtį pažadina manyje blogis šiandieniniame pasaulyje? Kas vyrauja manyje: vidinė ramybė ar išgąstis, pasitikėjimas ar abejonės, saugumas ar pasimetimas? * Piktosios dvasios bijo Jėzaus artumo. Jo akivaizdoje jos praranda savo galią, mato, kad turi paklusti Jo valdžiai. Įsisąmoninsiu, kad kai gyvenu Jėzaus akivaizdoje, tada demonai negali man nieko padaryti. Jėzus yra didesnis už didžiausią blogį. Ar tuo tikiu? * Jėzus išlaisvina apsėstąjį. Piktosios dvasios įeina į kiaules – netyrumo… Skaityti daugiau »

XIII eilinės savaitės trečiadieno Evangelijos

Komentaras Įsivaizduok, kaip baugu turėjo būti gyvenantiems gadariečių krašte, kai aplink siautėjo demonų apsėstieji. Žmonės tikriausiai bijojo būti užpulti. Keliautojai galbūt buvo perspėti nesiartinti prie tos teritorijos. Tie du vyrai tikriausiai sutrikdė įprastinę prekybą, giminės negalėjo vieni kitų aplankyti ir, kaip užsimenama šios dienos Evangelijoje, negalėjo lankyti artimųjų kapų. Tačiau teprireikė vieno Jėzaus žodžio ir šie du vyrai buvo išlaisvinti: jų demonai pasitraukė ir siautėjimas baigėsi. Ne tik jie buvo išlaisvinti – aplinkiniai vėl galėjo laisvai keliauti, gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. Gal netgi tapo geresnis nei anksčiau! Pabandykime šį įvykį pritaikyti savo mąstymui. Pagalvok, kas nutinka, kai koks nors žmogus tave įskaudina arba nuvilia. Jei nesigręži į Dievą, kyla blogos mintys ir ilgainiui jos ima virsti vidiniais pūliniais. Jei… Skaityti daugiau »

Popiežiau Pranciškasu katechezė

Evangelijos tiesa neatskiriama nuo krikščionio laisvės, o pašaukimas – nuo misijos. Paulius – tikras apaštalas. „Paulius, pašauktas apaštalu ne žmonių ir ne per žmogų, bet paties Jėzaus Kristaus ir jį prikėlusio iš numirusių Dievo Tėvo. (…) Jūs, be abejo, esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi, būdamas žydų tikėjimo; kaip be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti. (…) Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją tautoms (žr. Gal 1, 1.13.15–16).“ Apaštalas Paulius rašo galatams todėl, kad jie pateko į konfliktą, nežinodami, kaip išgyventi tikėjimą. Jis pradeda nuo atsiminimų apie praleistą laiką, apie meilę kiekvienam. Tačiau taip pat regimas rūpestis, kad galatai neišklystų iš teisingo kelio: tai… Skaityti daugiau »

XIII eilinės savaitės ketvirtadienio

Pirmasis skaitinys (Pr 22, 1–19) Norėdamas išbandyti Abraomą, Dievas užkalbino: „Abraomai!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia“. Tada Dievas kalbėjo: „Paimk savo sūnų, savo vienturtį, kurį tu myli, Izaoką, nuvyk į Morijos žemę ir ten ant kalno, kurį tau parodysiu, jį paaukok kaip deginamąją auką!“ Pakilęs anksti rytą, Abraomas pasibalnojo asilą, paėmė porą tarnų ir savo sūnų Izaoką, priskaldė aukojimui malkų ir iškeliavo vietovėn, kurią jam Dievas nurodė. Trečiąją dieną Abraomas pakėlė akis ir toliese išvydo tą vietą. Tuomet jis tarnams pasakė: „Pabūkite čia prie asilo! Aš ir berniukas eisime ten pagarbinti Dievo; paskui sugrįšime pas judu“. Paėmęs deginamajai aukai malkas, Abraomas užkrovė ant sūnaus Izaoko. Patsai į rankas pasiėmė ugnį ir peilį. Drauge paėjėjus, Izaokas kreipėsi į savąjį tėvą Abraomą: „Tėve!“… Skaityti daugiau »

XIII eilinės savaitės ketvirtadienio

Dievo Žodis Atliepiamoji psalmė (Ps 114, 1–6. 8–9) P. Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo pasauly – tarpe gyvųjų. Dievą myliu, nes jis išgirdo mano maldavimo balsą. Jis man atkreipė ausį tą dieną, kada jo šaukiausi. – P. Aš mirties pančiais buvau apraizgytas, į giltinės žabangus patekęs. Sielvartas, vargas man buvo. Ėmiau tada Viešpaties šauktis: „Gelbėk, Viešpatie, mano gyvybę!“ – P. Viešpats teisingas ir maloningas; jis, mūsų Dievas, didžiai gailestingas. Jis nuolankiuosius globoja. Silpnas buvau – jis mane išvadavo. – P. Saugojo jis nuo mirties mano gyvybę, ašarų lieti neleido, nedavė klupt mano kojoms. Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo pasauly – tarpe gyvųjų. – P. Posmelis prieš evangeliją (2 Kor 5, 19) P. Aleliuja. – Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones ir patikėjo… Skaityti daugiau »

XIII eilinės savaitės ketvirtadienio

Evangelija (Mt 9, 1–8)

Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą. Ir štai jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant neštuvų. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“
Kai kurie Rašto aiškintojai ėmė niurnėti: „Tasai piktžodžiauja!“
Skaitydamas jų mintis, Jėzus tarė: „Kam taip piktai mąstote savo širdyje? Kas gi lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės atleistos’, ar liepti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’? Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes,– čia jis kreipėsi į paralyžiuotąjį: – Kelkis, pasiimk neštuvus ir eik namo!“
Šis atsistojo ir nuėjo namo.
Visa tai pamačiusios, minios išsigando ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms.
Katalikai.lt

XIII eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti gilaus tiesos troškimo ir vidinio tyrumo Atsisėsiu su Jėzumi į valtį, būsiu šalia Juo. Jis plaukia į Kafarnaumą po to, kai gadariečiai paprašė, kad pasitrauktų iš jų krašto. Įsijausiu į Jo skausmą. * Ar galiu pasakyti, kad Jėzus gali įeiti į visus mano gyvenimo „užkaborius“? Ar nenubrėžiu Jam ribų? Ko nepajėgiu Jam atiduoti iki galo? Nuoširdžiai tai Jam išsakysiu. Atiduosiu Jam savo būgštavimus, savo pasipriešinimą, savo nelaisvę. * Atsistosiu arti Jėzaus, priešais kurį guli suparalyžiuotas žmogus. Pamatysiu Jėzaus užjaučiantį, skvarbų žvilgsnį. Jis mato ligotą paralitiko gyvenimą. Pastebi jo didžiausią ligą – jo nuodėmingą gyvenimą. * Susitiksiu su Jėzaus žvilgsniu. Pagalvosiu, kad Jis mato visą mano gyvenimą, mato kiekvieną mano užsiblokavimą, nuodėmę. Prašysiu Jo, kad padėtų man iki gelmių… Skaityti daugiau »

XIII eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelijos

Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras Jėzus grįžta į Kafarnaumą. Evangelistai ne kartą yra rašę, kad prie apaštalo Petro namų, kuriuose Jėzus apsistodavo, rinkdavosi minios. Žmonės čia nešdavo ir savo ligonius, trokšdami prisilietimo, pagydymo. Ir tąkart jie atnešė paralyžiuotą žmogų. Vien tik atnešti ligonį prie Jėzaus nepakanka. Reikia dar ir tikėjimo. Tikėjimo Jėzumi, tikėjimo, kad žmogui įmanoma pagelbėti. Matydamas jų tikėjimą, kaip mini evangelistas, Jėzus atleidžia ligoniui nuodėmes. Minia, kartu joje buvę Rašto aiškintojai ima piktintis. Jeigu šią sceną integruotume į mūsų laikus, ko gero, taip pat atsirastų besipiktinančių: ar Jėzus negalėjo kalbėti kaip nors kitaip, juk apie nuodėmę vengiam kalbėti, ar Jis nieko daugiau nesugeba, kam dar tas laiko švaistymas dėl vieno menkaverčio sakinio. Ko gero, priekaištų Jėzui galėtume… Skaityti daugiau »

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Iz 61, 9–11)

Širdingai aš džiaugiuosi Viešpačiu

Manosios tautos palikuonys bus žinomi gentims, jų atžalos garsės tautose. Visi, kurie juos matys, supras, jog tai padermė, kurią laimina Viešpats.
Širdingai aš džiaugiuosi Viešpačiu, man siela džiūgaus Dievu manuoju, nes jis mane rengia išganymo rūbais, siaučia teisybės apsiaustu, kaip sužadėtinį šventiškai puošia, tarytum nuotaką vėriniais dabina. Kaip žemė augina pasėlius, kaip sodas želdina, kas jame pasodinta, taip Viešpats Dievas apreikš teisybę ir šlovę visų tautų akivaizdoje.

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė

Dievo Žodis Atliepiamoji psalmė (1 Sam 2, 1. 4–5. 6–7. 8abcd (P.: 1a)) P. – Mano širdis džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju. Mano širdis džiaugiasi Viešpačiu: Dievas man teikia stiprybę. Džiūgauju, priešus nuveikęs – Viešpatie, tu man padėjai. – P. Stipriųjų galybė sudūžta, silpnieji jėga apsijuosia. Sotieji darbuojas dėl duonos, jos alkę jau nebeskursta. Kur buvo bevaikė, pagimdo septynis, vaikingoji štai nužydėjo. – P. Mirtis ir gyvybė – iš Viešpaties rankos. Nuvedęs mirties viešpatijon, iš jos ir grąžina. Tai Viešpats padaro vargšu ir turtingu, jis žmogų pažemina, jis ir išaukština. – P. Jis pakelia vargšą iš dulkių, neturtėlį iš pelenų jis ištraukia. Jam sėstis pasiūlo kartu su didžiūnais, garbingą jam parenka vietą. – P. Posmelis prieš evangeliją (Plg. Lk 2, 19)… Skaityti daugiau »

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė

Evangelija (Lk 2, 41–52) Tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs Jėzaus gimdytojai kasmet ateidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę. Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo. Jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. O jis atsakė: „Kam gi manęs… Skaityti daugiau »

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė

Evangelijos Mąstymas Prašyti savo giliausių troškimų išsipildymo, sutinkant su Jėzaus valia Mąstysiu apie dvylikametį Jėzų, kuris su Marija ir Juozapu keliauja į Jeruzalę. Žvelgsiu į jų nuo kelionės pavargusius veidus ir įsiklausysiu į jų pokalbius. * Apmąstysiu Jėzaus buvimą mano šeimoje ir bendruomenėje. Ar kalbamės ir kaip kalbamės su Juo bendroje maldoje? Ar pastebime Jį mūsų šeimos reikaluose ir ar kalbamės apie Jį? Kas mus jungia, kai esame kartu, ir kas mums trukdo? * Sugrįšiu mintimis į Evangelijos sceną ir visa širdimi įsijausiu į Marijos ir Juozapo sielvartą. Stebėsiu, kaip jie ieško Jėzaus. Atkreipsiu dėmesį, su kokiu rūpesčiu ir ištverme Jo ieško. Pasikalbėsiu su Marija apie nerimą, kurį ji tuo metu patyrė. * Kaip elgiuosi, kai savo gyvenime prarandu Jėzų?… Skaityti daugiau »

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė

II. Iš šv. Jono Pauliaus II apaštališkojo paraginimo Dėl krikščioniškos šeimos uždavinių šiuolaikiniame pasaulyje Pagal stebuklingą Dievo planą šeimoje ilgus metus gyveno nežinomas Dievo Sūnus: taigi ji yra visų krikščioniškų šeimų modelis ir pavyzdys. Šeima, vienintelė pasaulyje, kuri tyliai ir niekam nežinoma gyveno mažame Palestinos miestelyje; kuri patyrė neturtą, persekiojimus, tremtį, kuri garbino Dievą nepaprastai skaisčiai ir kilniai, nepraleidžia progos padėti visoms krikščioniškoms šeimoms; maža to – viso pasaulio šeimoms, kad jos ištikimai atliktų savo kasdienes pareigas, nugalėtų nerimą ir vargus, kilniai tarnaudamos kitiems ir džiaugsmingai vykdydamos Dievo planus. Tegu šventasis Juozapas, „Teisusis Vyras“, nenuilstantis darbininkas, nepriekaištingas jam patikėtų brangenybių globėjas, saugo šeimas, globoja ir visuomet jas apšviečia. Tegu Mergelė Marija, kuri yra Bažnyčios Motina, bus taip pat „namų Bažnyčios“… Skaityti daugiau »

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė

Iš šv. Jono Pauliaus II apaštališkojo paraginimo Dėl krikščioniškos šeimos uždavinių šiuolaikiniame pasaulyje Visuomenės ir Bažnyčios gerovė yra susijusi su šeimos gerove Bažnyčia tvirtai įsitikinusi, kad tik priėmus Evangeliją gali išsipildyti viltys, kurių žmogus viliasi iš santuokos ir šeimos. Dabartiniu metu, kai šeimą atakuoja daugybė jėgų, kurios norėtų ją sunaikinti ar bent deformuoti, Bažnyčia supranta, kad ir visuomenės, ir Bažnyčios gerovė yra susijusi su šeimos gerove, stipriau ir tvirčiau jaučia savo pasiuntinybę skelbti visiems Dievo planus dėl santuokos ir šeimos, užtikrindama sutuoktiniams tobulą gyvybingumą, žmogiškąjį ir krikščioniškąjį vystymąsi, tuo prisidėdama prie visuomenės ir Dievo tautos atnaujinimo. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą; pašaukė jį į būtį iš meilės, kartu pašaukdamas meilei. Dievas yra meilė ir savyje išgyvena asmeninio… Skaityti daugiau »

Šv. apaštalas Tomas, šventė

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Ef 2, 19–22)

Broliai!
Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo būstinė Dvasioje.

Šv. apaštalas Tomas, šventė

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 116, 1–2)

P. Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją.

Garbinkit Viešpatį, visos tautos,
šlovinkite jį, visos šalys! – P.

Jo gailestingumas tikrai begalinis,
savo pažadams jis ištikimas per amžius. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 20, 29)

P. Aleliuja. – Tu įtikėjai, Tomai, nes pamatei,– sako Viešpats.
Palaiminti, kurie tiki nematę! – P. Aleliuja.

Šv. apaštalas Tomas, šventė

Evangelija (Jn 20, 24–29)

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu,– nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs.
Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“
O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono,– netikėsiu“.
Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais.
Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“
Paskui kreipėsi į Tomą: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“.
Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“
Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
Katalikai.lt

Šv. apaštalas Tomas, šventė

Evangelijos Mąstymas Prašyti gilios Jėzaus artumo patirties Tomas, kuris nebuvo kartu su visais mokiniais, jaučiasi pasimetęs. Pasakojimai apie Jėzų negali paveikti Tomo. Jam reikia asmeninio susitikimo su Jėzumi. * Įsijausiu į Tomo būseną, kuris aštuonias dienas išgyvena įtampą dėl troškimų neišsipildymo. Jėzus leidžia jam išgyventi laukimo ir ilgesio laiką. Prašysiu Jėzaus, kad išmokytų mane Jo ilgėtis ir kantriai Jo laukti. * Jėzus ateina ir sako apaštalams: „Ramybė jums“. Stengsiuos išgirsti ir giliai įsigyventi į tuos žodžius. Įsisąmoninsiu, kad kada tik mane apninka abejonės, Jėzus sako man: „Ramybė tau“. Prašysiu gilaus įsitikinimo, kad Jėzus kasdien mane pasveikina tais žodžiais ir kviečia atsiverti Jo ramybės priėmimui. * Kontempliuosiu Tomo susitikimą su Jėzumi. Stebėsiu, kaip pasikeičia Tomo veidas, kaip atsiranda jame nuostaba ir… Skaityti daugiau »

Evangelijos

Komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis Jėzus sako: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34) ir dar prideda: „mylėkite savo priešus“ (Lk 6, 27a). O apaštalai pratęsia, – Paulius: „Meilė visa ištveria“ (1 Kor 13, 7b) ir Jonas: „Kas bijo, tas dar netobulai myli“ (1 Jn 4, 18b). Taigi – nieko nebijanti meilė, kuri apima viską – ir artimus, ir priešiškus. Taip mus moko Jėzus. Bet ar esu geras Jo mokinys? Ar priimu tai? Ar pasitikiu šiuo mokymu, t. y. ar Jėzaus žodžiai virto (ar virsta) mano darbais? Nežinau, kaip jūs, bet aš labai jau „vidutinis“ Jo mokinys… O taip norėtųsi būti… Skaityti daugiau »

46
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top