Geroji Naujiena: nesistatydinkime stabų – išsaugokime Dievo mums duotą laisvę, būkime verti Jo pasitikėjimo

Įstatymas duotas per Mozę

Viešpats kalbėjo visus šiuos žodžius: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergovės namų. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną. Nesidirbk jokios statulos ar paveikslo to, kas viršuje danguje, apačioje žemėje, vandenyje po žeme. Prieš juos nesižemink ir jiems netarnauk, nes aš, Viešpats, tavo Dievas, – pavydintis Dievas: tiems, kurie priešiški­ man, aš Dievas, kuris išieško tėvų skolą iš sūnų iki trečiosios ir ketvirtosios kartos, o tiems, kurie myli mane ir laikosi mano įsakymų, aš Dievas, kuris tūkstančiams rodo malonę. Neprisiek melagingai Viešpaties, savo Dievo, vardu, nes Viešpats nepateisins kreivai jo vardu prisiekiančio.

Atmink šventadienį švęsti. Šešias dienas gali triūsti ir visus savo darbus nudirbti. Septintoji diena yra šventė, skirta Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia tau dirbti nė kokio darbo, – nei pačiam, nei tavo sūnui, nei dukteriai, nei tavo tarnui nei tarnaitei, nei tavo galvijui, taip pat nė ateiviui tavo buveinėje. Per šešias dienas Viešpats padarė dangų, žemę ir jūrą, ir visa, kas jiems priklauso, o septintąją dieną ilsėjo. Todėl ją Viešpats palaimino ir šventą paskelbė.

Gerbk savo tėvą ir motiną, kad tavo gyvenimo dienos būtų ilgos šalyje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau atiduoda. Nežudyk. Nesvetimauk. Nevok. Neliudyk neteisiai prieš savo artimą. Negeisk savo artimo namų. Negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno ar tarnaitės, nei jo jaučio ar asilo, nei nieko iš to, kas yra tavo artimo“ (Iš 20, 1–17).

Tobulas Viešpaties duotas Teisynas;
jis dvasią gaivina.
Pasakymas Viešpaties tvirtas,
išminties moko varguolį.
Įsakymai viešpaties tiesūs, džiugina širdis,
paliepimas Viešpaties tyras,
akims duoda šviesybę.
Viešpatis baimė gryna, tveria per amžius,
Viešpaties sprendimai tikri,
visi aliai vieno teisingi.
Daug brangesni jie už auksą,
už tyriausiąjį auksą,
saldesni jie už medų,
tą korio skystį (Ps 18, 8–11).

Broliai! Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. Dieviškoji kvailybė išmintingesnė už žmones ir dieviškoji silpnybė galingesnė už žmones (1 Kor 1, 22–25).

Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiautojų jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: „Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.“

Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?“ Betgi jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.

Per Velykų šventes, Jėzui būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus stebuklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam visai ­nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje (Jn 2, 13–25).

Švęsdami maldos už lietuvius visame pasaulyje sekmadienį melskimės – kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje – ir už Lietuvą Tiesoje. Viešpatie, duok mūsų tautai širdį, kuri prisirištų prie Tavęs, protą, kuris siektų Tave pažinti ir prašytų to, kas teisinga, valios atsispirti pagundoms ir palankiai išklausyk mūsų prašymus.
Viešpatie, sugrąžink visus Lietuvos vaikus į namus, kad visi drauge juos švarintume ir sutvirtintume, kad visuose gundymuose, išmėginimuose ir suspaudimuose remtumės į Tave, mūsų Dievą, ir kaip broliai seserys stiprintume vieni kitus. Melskime ir už visus tuos, kas imasi atsakomybės priimti sprendimus, turinčius įtakos visiems mums – duok, kad ir jie garbintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, kad neverstų tautos vergauti stabams. Amen.

Arnoldas Valkauskas. Jėzus mato žmogaus veidmainystę

Žmogus jaučiasi laimingas tik būdamas laisvas, todėl netekę laisvės nepaliaujame jos siekti. Mes, lietuviai, turime ilgą kovų už laisvę patirtį: mūsų laisvės kovų savanoriai, partizanai, neginkluoto pasipriešinimo dalyviai yra palikę pamoką, kaip reikia branginti laisvę, o netekus – už ją kovoti.
Dėkojame Dievui už laisvę, tačiau matome, kokia ji yra trapi ir kaip lengva ją prarasti. Daugelis žmonių neturi aiškaus laisvės suvokimo: vieniems atrodo, kad jie tik tuomet yra laisvi, kai gali išpildyti visus savo norus; kiti mąsto, kad tikėjimas į Dievą trukdo žmogui būti laisvam; treti nori būti tiek laisvi, kad galėtų pasikeisti net savo lytį. Bet ar tai yra laisvė?

Pradžios knygoje pasakojama, kaip Dievo paragintas Mozė vedė izraelitus iš vergijos į laisvę. Keturiasdešimt dykumoje praleistų metų buvo kupini vilčių, bet netrūko ir abejonių, klaidžiojimų bei nuopuolių. Prisiminkime, kaip Mozei užtrukus ant Sinajaus kalno izraelitai pasidirbdino aukso veršį ir jį garbino. Izraelitams reikėjo ne tik fiziškai tapti laisvais žmonėmis, bet ir atsikratyti vergo mąstysenos, kuri buvo neišvengiamai susiformavusi per keturis šimtmečius trukusius nelaisvės metus.

Į laisvę einančiai tautai Dievas davė Dekalogą – moralinį kodeksą, kurio privalėjo laikytis laisvę branginantys žmonės. Dekalogas nubrėžė būtinas laisvę mylinčio žmogaus gyvenimo gaires. Svarbiausia iš jų – nusigręžti nuo stabų ir savo gyvenimą patikėti žmogų mylinčiam Dievui.

Dievas yra absoliučiai laisvas ir žmogų sukūrė pagal savo panašumą, todėl laisvė mums yra gyvybiškai būtina. Žmogų pavergia jo paties susikuriami stabai: egoizmas, mamonos garbinimas, galios troškimas ir besaikis malonumų ieškojimas. Dievas davė žmonėms Dekalogą ne tam, kad apribotų jo laisvę, bet kad žmogus pašalintų stabus ir skleistųsi kaip Dievą mylinti ir artimui tarnaujanti laisva būtybė.

Dievas tik rodo žmogui kelią į pilnutinę laisvę ir kartu į laimingą gyvenimą, bet niekada jo neverčia. Santykyje su Dievu mums nereikia apibrėžti savo laisvės, nes Dievas nerodo savo galybės ir nedaro prievartos nei mūsų mąstymui, nei elgesiui, – esame laisvi nuo Dievo net nusigręžti.

Apaštalas Paulius rašo: „Jis (Jėzus) turėdamas Dievo prigimtį […] apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6. 8b). Šitaip save apiplėšdamas, Dievas sukūrė sąlygas pilnutinei žmogaus laisvei: gali laisvai nukryžiuotąjį atmesti, bet gali jį sekti: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31–32).

Santykyje su artimu mes esame priversti savo laisvę apibrėžti; šitai daryti įpareigoja tas pats Dekalogas. Su artimu negalime elgtis kaip su daiktu – turime elgtis kaip su Dievui brangiu kūriniu. Dėl to Dekalogas skelbia, jog nevalia artimo skriausti, jo šmeižti ar seksualiai išnaudoti; jį reikia mylėti taip, kaip mylime save pačius.

Šventajame Rašte yra pasakojimas apie Abraomą ir Lotą. Kai jų kaimenės tapo labai gausios, atsirado daug sunkumų. Tuomet Abraomas tarė Lotui: „Prašyčiau, kad nebūtų vaido tarp manęs ir tavęs ar tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame giminaičiai. Argi ne visas kraštas prieš tave? Prašyčiau atsiskirti nuo manęs. Jei tu eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, jei tu eisi į dešinę, aš eisiu į kairę“ (Pr 13, 8–9) Giminaičiai išsiskyrė, kad nevaržytų vienas kito laisvės. Taip ir mums reikia duoti vietos vieni kitiems. Galime būti laisvi tik tam tikra savos laisvės auka, nes ši auka teikia erdvę kito laisvei, o kito auka – mūsų laisvei.

Savo laisvės kelyje susiduriame ne tik su žmonėmis, bet ir su gamta. Mes niekada nepajėgsime pertvarkyti gamtos tiek, kad galėtume ją valdyti be rūpesčių. Visa žmonijos istorija – tai sunki kova už žmogaus laisvę gamtoje; šiandien jos sunkumą matome susidūrę su koronavirusu. Kovojantieji su pandemija vykdo pirmiesiems žmonėms Dievo duotą įsakymą viešpatauti kūrinijai (plg. Pr 1, 28). Saugodami save ir kitus nuo šios pandemijos, taip pat kovojame už savo ir kitų laisvę.

Dievo žodis šį Gavėnios sekmadienį kviečia maldoje pamąstyti, kaip mes naudojame savo laisvę. Ar šaliname iš savo gyvenimo mus pavergti besikėsinančius stabus? Ar pilnutinai priimame Kristų kaip mus išlaisvinančią Tiesą?

Tepadeda Dievas pažinti laisvės kelią ir juo eiti.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius