Geroji Naujiena: Palaiminti…

Regėjau milžinišką minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų

Aš, Jonas, išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai: „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!“

Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių.

Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose.

Jie šaukė skambiu balsu: „Šlovė už išgelbėjimą mūsų Dievui, sėdinčiam soste, ir Avinėliui!“

Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima, ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“

Tuomet vienas iš vyresniųjų ėmė man kalbėti: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, kurie apsivilkę baltais apsiaustais?“

Aš jam atsakiau: „Mano viešpatie, tu žinai“.

Jis man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio kraujyje“. (Apr 7, 2–4. 9–14)

* * *

Šitokie žmonės yra išsiilgę tavo, Viešpatie, veido

Viešpaties žemė – ir kas tik ant žemės,
visas pasaulis ir kas jame gyva.
Juk tai jis jį virš jūrų pastatė,
virš upių tvirtą sukūrė. –

Kas įžengs į Viešpaties būstą?
Kas drįs jo šventykloj pabūti?
Žmogus, kurio rankos nekaltos,
kuris turi sąžinę gryną. –

Viešpats šitokį laimins,
Gelbėtojas Dievas atlygins.
Šitokie žmonės – tikri jo gerbėjai,
jie išsiilgę Viešpaties veido. – (Ps 23, 1–2. 3–4ab. 5–6; P.: 6)

* * *

Mes matysime Dievą tokį, koks jis yra

Mylimieji! Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino. Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra. Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus. (1 Jn 3, 1–3)

* * *

Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė:
„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia.
Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“. (Mt 5,1–12a)

* * *

Švęsdami Visų Šventųjų iškilmę kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Dieve, Visų Šventųjų užtarimu, suteik mūsų žemiškajai Tėvynei atsivertimo malonę, išgydyk mus nuo susipriešinimų, užsidarymo savy, nuo nevilties.

Duok, kad ir mes, Visų Šventųjų pavyzdžiu, atsilieptume į Tavo pašaukimą siekti šventumo, kad bendrystės Jėzuje suburti ir atkurti, kaip vieno kūno nariai, rinktumės Tavo nurodytą Palaiminimų kelią ir gyventume viltimi tapti „amžinosios Jeruzalės“ piliečiais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Arnoldas Valkauskas. Mes vadinamės Dievo vaikais, ir esame

* * *

Šv. Grigalius Nysietis († apie 395). „Jie regės Dievą“

Geras dalykas žmogaus gyvenimui yra kūno sveikata, bet palaiminga yra ne vien žinoti žodį „sveikata“, bet sveikam gyventi.

Jei, girdamas sveikatą, kas nors vartotų nesveiką ir kenksmingą maistą, kokia nauda iš tų sveikatos gyrių, ligų žmogui? Taip supraskime ir aptariamuosius žodžius, – ne žinoti apie Dievą, sako Viešpats, yra palaiminga, bet jį turėti. Juk sakoma: „Laimingi tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).

Nemanau, kad apvaliusiesiems širdies akį Dievas bus matomas kaip priešais esantis reginys, veikiau šių žodžių kilnumas mums leidžia suprasti tai, ką kitur Žodis pasako atviriau, teigdamas, kad Dievo karalystė yra mumyse, idant mus pamokytų, kad tas, kuris apvalė širdį nuo viso, kas yra kūriniai, ir nuo aistringų polinkių, savo grožyje išvys dieviškosios prigimties atvaizdą.

Man atrodo, kad šia trumpa kalba Žodis mums teikia tokį patarimą: „Žmonės, kurie trokštate išvysti tikrą Gėrį, nepulkite į neviltį, kad negalite išvysti to, ko trokštate, nes girdėjote Dievo didybę esant aukštesnę už dangų, jos šlovę – neperteikiamą, grožį neapsakomą, o prigimtį neprieinamą. Tau prieinamas Dievo suvokimo matas yra tavyje, nes tas, kuris tave sukūrė, šį gėrį įdėjo tiesiai į tavo prigimties esybę. Mat tave kurdamas Dievas į tavo sąrangą įspaudė savo gėrio panašybes, tarsi vaškui suteikdamas išdrožtos formos pavidalą. Tačiau blogis, užliejęs dievišką įspaudą, padarė gėrį tau nenaudingą, jį paslėpęs po bjaurasties dangalais. Tad jei rūpestingu gyvenimu nusivalysi tavo širdį aplipusį purvą, tavyje vėl suspindės dieviškas grožis. Taip būna su geležimi: galąstuvu apvalyta nuo rūdžių, tik ką buvusi juoda, ji spindi prieš saulę ir skleidžia šviesą. Taip ir vidinis žmogus, kurį Viešpats vadina širdimi: kai jis nusigramdys rūdžių apnašas, bjauriu pelėsiu aptraukusias suteiktą pavidalą, atgaus panašumą į Provaizdį ir bus geras. Nes tai, kas panašu į gėrį, tikrai yra gera. Taigi, kas pats save mato, savyje mato tai, ko trokšta. Taip tyraširdis tampa palaimintas, kuomet, žvelgdamas į savo tyrumą, atvaizde regi Provaizdį.“

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
3 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
3
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top