Dar žemės nebuvo, kai išmintis prasidėjo
Amžinoji Išmintis sako:
„Kelių pradžioje mane Viešpats turėjo, –
prieš darbus pirmuosius pradėdamas veikti.
Man pagrindas būvio padėtas prieš amžius –
kai laikas dar nėjo ir žemės nebuvo.
Nebuvo dar jūsų, kai aš prasidėjau,
nebuvo šaltinių, vanduo iš kur kyla.
Kalnai dar nebuvo tuomet susidarę,
nei kalvos iškilę, kai aš prasidėjau.
Kūrėjas nebuvo padaręs dar žemės,
nei pievom, laukais jos nebuvo suskirstęs.
Su juo bendrai dirbau, kai dangų jis tvarkė,
kai skliautą matavo viršum vandenynų,
kai debesis telkė aukštojoj padangėj,
gilių vandenynų versmes kai atvėrė,
kai jūrai didingai ribas išvedžiojo,
kad šėlstančios bangos neperžengtų kranto,
kai žemei jis tvirtąjį pamatą dėjo, –
buvau patikėta darbų jo vadovė.
Aš didelį džiaugsmą jam kėliau kasdieną,
akivaizdoj jo aš linksma šokinėjau,
žaismingai bėgiojau po visą pasaulį –
be galo džiugu man lankytis pas žmones“.(Pat 8, 22–31)
Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus tavo vardas pasauly!
Kai pasižiūrim į tavo dangų, tavo rankų sukurtą,
į mėnulį, žvaigždes, tvariai padarytas,
tariam: „Kas gi žmogus, kad tu jį dar atmintum,
kas tas Adomo sūnus, kad jį belankytum?!“ –
Jį padarei ne ką menkesnį už angelus,
garbe ir grožiu jį vainikuoji.
Jis viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui.
Jam po kojų tu visa paklojai
Jaučius, avis – visus aliai vieno,
net lauko žvėris,
padangių paukščius ir žuvis jūrų giliųjų –
visa, kas marių platybėse plauko. – (Ps 8, 4–9)
Taikoje su Dievu per Kristų; meilė širdyse išlieta Šventosios Dvasios
Broliai! Nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota. (Rom 5, 1–5)
Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano; Dvasia ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs
Jėzus bylojo savo mokiniams: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“. (Jn 16, 12–15)
Švęsdami Švč. Trejybės iškilmę visų pirma švenčiame bendrystę – vienas Dievas trijuose Asmenyse visų pirma yra bendrystė, pasak apaštalo Jono, meilės bendrystė. Būdami sukurti pagal Dievo – Švč. Trejybės paveikslą – ir mes esame pašaukti ieškoti Kito, trokšti jį pažinti ir būti pažinti.
Jau surasti ar dar klaidžiojantys, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – teatkuria Šventoji Dvasia mūsų benduomenėse bendrystės dvasią, tesuteikia ištvermės siekti bendrojo gėrio. Melskimės ir už tuos, kurie gyvena netikėdami, klysdami ar nusidėję – Šventoji Dvasia tenuveda mus visus į Tiesos pilnatvę. Prašome per triasmenį Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Amen.
Arnoldo Valkausko mintys pamąstymui: esi kviečiamas pažinti tiesą
Arkiv. Sigitas Tamkevičius. Dievo slėpinys
Švč. Trejybės šventės homilija
Sekmadienį po Sekminių švęsdami Švč. Trejybės iškilmę, atsistojame priešais Dievo slėpinį, kurio žmogaus protas nepajėgia iki galo suprasti.
Jeigu mes neturėtume Dievo Apreiškimo, pačiu geriausiu atveju tikėtume, kad yra Dievas, viso – matomo ir nematomo – pasaulio Kūrėjas. Blogiausiu atveju – tikėtume susikurtais stabais, kaip tikėjo mūsų protėviai.
Vis dėlto neturėtume stebėtis, kad Dievo slėpinio nepažįstame ir niekuomet Jo iki galo nepažinsime. Žmogaus protas yra pajėgus pažinti tik nesudėtingesnę už save medžiaginę tikrovę. Jeigu gebėtume iki galo pažinti Dievą, turėtume savo išmintimi būti už jį aukštesni, o tai yra negalimybė.
Dievas apreiškė save žmogui per regimąjį pasaulį. Dievo kūrinija kalbėte kalba apie be galo išmintingą ir galingą Kūrėją. Apaštalas Paulius rašo: „Jo (Dievo) neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ (Rom 1, 20).
Apaštalas Paulius rašo apie nelaimę, kai žmogaus protą aptemdo nuodėmė: „Pažinę Dievą, jie jo kaip Dievo negarbino ir jam nedėkojo, bet pasiklydo mintimis, ir neišmani jų širdis aptemo. […] Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams“ (Rom 1, 21.25). Tačiau Dievas, būdamas be galo geras ir gailestingas, leido žmogui save pažinti per Apreiškimą, kurį turime užrašytą Senojo ir Naujojo Įstatymo knygose.
Pradžios knygoje skaitome, kaip Dievas sukūrė dangų ir žemę; Dievo kūrybą vainikavo žmogaus sukūrimas. Toliau pasakojama, kaip Dievas globojo jam ištikimus žmones, vedė iš nelaisvės, davė Dekalogą, kalbėjo per patriarchus bei pranašus, o paskutiniu metu apsireiškė per savo Sūnų Jėzų Kristų.
Jėzaus žemiškoji istorija išsamiai aprašoma Evangelijos puslapiuose. Jėzus kalbėjo, kad jis yra iš Tėvo išėjęs ir grįšiąs pas Tėvą, kad Tėvas ir jis yra viena, ir kas mato Sūnų, mato ir Tėvą. Savo žodžius Jėzus parėmė stebuklais, ypač prisikėlimu iš numirusiųjų.
Iš daugelio dalykų, kurių Jėzus mokė žmones, pats svarbiausias buvo mokymas apie dangaus Tėvą, kurio vaikai mes esame, ir Šventąją Dvasią – Guodėją, kurią žadėjo atsiųsti, nukeliavęs pas Tėvą. Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus meilės. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra triasmenis, bet tą pačią dieviškąją prigimtį turintis vienas Dievas.
Šventosios Dvasios veikimu Dievo Sūnus įsikūnijo Marijos įsčiose. Šventoji Dvasia per Jėzaus krikštą paliudijo, kad jis yra mylimasis Tėvo Sūnus. Prieš palikdamas žemę, Jėzus daug kartų kalbėjo, kad nepaliks savo mokinių našlaičiais, bet atsiųs savo Dvasią, tiesos ir meilės Dvasią, kuri primins viską, ką jis buvo kalbėjęs. Sekminėse įvyko žadėtasis stebuklas – Šventoji Dvasia matomu būdu nužengė ant apaštalų ir juos apdovanojo šviesa iš aukštybių.
Mūsų protas nepajėgia giliau įsiskverbti į Švč. Trejybės slėpinį. Mes tiesiog dėkojame Dievui už gautas iš jo dovanas ir garbiname vieną triasmenį Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Į dangaus Tėvą dažniausiai kreipiamės Jėzaus išmokyta malda „Tėve mūsų“. Jėzų ypač pagerbiame eucharistinėje Mišių aukoje, o į Šventąją Dvasią kreipiamės, kai savo tikėjimo kelionėje stokojame šviesos ir tvirtumo.
Dieve, leisk mums suvokti amžinosios Trejybės garbę ir lenktis Jos didingajai vienybei. Amen.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius