Sužinoję, kad užežerėje nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“
O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs.“
Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė.“ Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: ‘Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus‘.“
Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę.“
Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“ Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.“ (Jn 6, 24–35)
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje tikėjimu priimkime į savo gyvenimus Tėvo dovaną – Jėzų Kristų ir nebealksime, ir nebetrokšime.
Thomas Merton. Nė vienas žmogus nėra sala
Meilė gali būti išsaugota tik ją dovanojant kitam
1. Niekada nerasime laimės, jeigu jos siekiame tik sau patiems, nes laimė, kuri mažėja, kai ja dalijamės, nėra pakankamai didelė, kad padarytų mus laimingus.
Pasitenkinimas savimi suteikia apgaulingą ir trumpalaikę laimę, tačiau ją visada aptemdo liūdesys, nes ji riboja ir slopina mūsų dvasią. Tikroji laimė randama nesavanaudiškoje meilėje, tokioje meilėje, kuri auga ja dalijantis. Meile galima dalytis be galo, todėl potenciali tokios meilės laimė neturi ribų. Beribis dalijimasis – tai Dievo vidinio gyvenimo dėsnis. Savęs pačių dalijimą Jis padarė mūsų pačių būties dėsniu, tad labiausiai mylime save mylėdami kitus. Nesavanaudiška veikla geriausiai įvykdome savo gebėjimą veikti ir būti.
Tačiau prievarta niekada negalime patirti laimės. Negana to, kad meile būtų dalijamasi – ja turi būti dalijamasi laisvai. Vadinasi, ji turi būti atiduodama, o ne vien imama. Savanaudiškam objektui skirta nesavanaudiška meilė nesuteikia tikros laimės, tačiau ne todėl, kad už meilę reikėtų atsilyginimo ar atpildo, bet greičiau todėl, kad meilė pasilieka mylimojo laimėje. Jei mylimasis meilę priima savanaudiškai, mylintysis nebūna patenkintas. Jis mato, kad savo meile nepadarė mylimojo laimingo. Jo meilė nepažadino jame nesavanaudiškos meilės galios.
Iš to kyla paradoksas, kad nesavanaudiška meilė gali tobulai skleistis tik tobulai abipusiškoje meilėje, nes vienintelę tikrą ramybę galima rasti tik nesavanaudiškoje meilėje. Nesavanaudiška meilė sutinka būti nesavanaudiškai mylima mylimojo labui. Taip ji pasiekia tobulumą.
Meilės dovana – tai galios ir gebėjimo mylėti dovana, todėl tikrai dovanoti meilę reiškia ją ir priimti. Taigi meilę galima išsaugoti tik ją dovanojant kitam, o tikrai ją dovanoti galima tik tuomet, kai ji ir priimama.
2. Meilė ne tik teikia pirmenybę kito gėriui prieš manąjį, bet ji net nelygina šių dviejų gėrių. Jai egzistuoja vienintelis gėris, t. y. mylimojo gėris, kuris kartu yra ir mano gėris. Meilė dalijasi tuo gėriu su kitu ne pasidalydama juo su tuo asmeniu, bet pati tapatindamasi su kitu taip, kad jo gėris tampa ir mano gėriu. Abudu vienoje dvasioje džiaugiasi tuo pačiu gėriu, kuris nėra padalijamas pusiau, bet kuriuo vienu metu dalijasi abi sielos. Kai meilė iš tiesų yra nesavanaudiška, mylintysis net neklausia, ar jis galėtų apdairiai pasisavinti dalį to gėrio, kurio jis trokšta savajam draugui. Meilė viso savo gėrio siekia mylimojo gėryje, o jį padalyti reikštų jį sumažinti. Toks padalijimas ne tik susilpnins meilės veiksmą, bet sumažins ir jos teikiamą džiaugsmą. Juk meilė nesiekia džiaugsmo, kuris kyla iš jos poveikio – jos teikiamas džiaugsmas slypi pačiame poveikyje, kuris yra mylimojo gėris. Taigi jei mano meilė būtų tyra, man nereikėtų mylėjime ieškoti pasitenkinimo sau. Meilė siekia tik vieno – gėrio mylimajam. Visą kitą, ne tokį svarbų poveikį, ji palieka nuošalyje. Taigi meilė yra pati sau atpildas.
3. Mylėti kitą – tai trokšti kitam to, kas jam iš tiesų yra gera. Tokia meilė turi būti grindžiama tiesa. Meilė, kai žmogus nemato skirtumo tarp gėrio ir blogio ir myli aklai vien tam, kad mylėtų, yra greičiau neapykanta nei meilė. Mylėti aklai – tai mylėti savanaudiškai, nes tokios meilės tikslas yra ne tikras mylimojo gėris, bet tik meilės patirtis savo pačių sielose. Tokia meilė negali atrodyti esanti meile, nebent žmogus dedasi siekiąs mylimajam gėrio. Tačiau kadangi iš tikrųjų nerūpi tiesa, o žmogus nemano galįs nueiti klaidingu keliu, tai tik patvirtina, kad meilė yra savanaudiška. Ja nesiekiama tikro gėrio mylimajam ar bent jau patiems sau. Taip mylint rūpi ne tiesa, o tik pati meilė, kuriai užtenka regimo gėrio – meilės dėl jos pačios patirties, kad ir kokie – geri ar blogi – būtų mylėjimo padariniai.
Kai tokia meilė egzistuoja kūniškos aistros lygmeniu, tuomet lengva atpažinti, kas ji yra. Ji – savanaudiška, todėl tai nėra meilė. Dažniausiai tie, kurių meilė nepranoksta jų kūnų aistrų, net nesivargina savęs dangstyti gerais ketinimais. Jie tiesiog tenkina savo aistras. Kadangi jie savęs neapgaudinėja, jie yra sąžiningesni, bet kartu ir labiau apgailėtini, už tuos, kurie dedasi mylį dvasiniu lygmeniu net nesuprasdami, kad jų „nesavanaudiškumas“ tėra apgaulė.
4. Dieviškoji meilė nėra nei silpna, nei akla. Ji iš esmės yra apdairi, teisinga, santūri ir stipri. Jei šioje meilėje nesusilieja visos kitos dorybės, tuomet mūsų meilė nėra tikra. Niekas, tikrai norintis mylėti kitą, nesutiks jį mylėti apsimestinai. Jei mes apskritai ketiname kitus mylėti, turime pasiryžti juos mylėti gerai. Priešingu atveju mūsų meilė bus apgaulinga.
Pirmas žingsnis nesavanaudiškos meilės link – pripažinti, kad mūsų meilė gali būti apgaulinga. Pirmiausia turime apvalyti savo meilę ir atsisakyti nuomonės, kad malonumas mylėti gali būti tikslas savaime. Kol malonumas yra mūsų tikslas, mes būsime nesąžiningi patys sau ir tiems, kuriuos mylime. Mes sieksime ne jiems gėrio, bet sau malonumo.
5. Tuomet tampa aišku, kad norėdami kitus gerai mylėti, pirmiausia turime mylėti tiesą. Kadangi meilė yra realių ir konkrečių žmonių santykių dalykas, tai tiesa, kurią turime mylėti, jei mylime savo brolius ir seseris, nėra tik abstrakti idėja – tai moralinė tiesa, kuri turi būti įkūnyta ir kuriai reikia suteikti gyvybę mūsų pačių ir jų likimuose. Ši tiesa – tai daugiau nei šaltas iš moralinių priesakų kylančios pareigos suvokimas. Tiesa, kurią turime mylėti mylėdami savo brolius ir seseris, tai konkretus likimas ir šventumas, kurio jiems trokšta Dievo meilė. Kai asmuo iš tiesų myli kitą asmenį, jį skatina ne tiktai troškimas matyti kitą patenkintą, sveiką ir klestintį šiame pasaulyje. Meilei negali pakakti kažko taip netobulo. Jei ruošiuosi mylėti savo brolį, privalau kaip nors giliai panirti į Dievo meilės jam slėpinį. Mane turi skatinti ne tik žmogiškasis artimumas, bet ir dieviškoji artuma, kurią mums apreiškė Jėzus ir kuri praturtina mūsų pačių gyvenimus, išliedama mūsų širdyse Šventąją Dvasią.
Tiesa, kurią myliu mylėdamas savo brolį, negali būti tik kažkas filosofinio ir abstraktaus. Tai turi būti kažkas antgamtiška ir konkretu, praktiška ir gyva vienu metu. Tai sakydamas turiu galvoje ne perkeltinę šių žodžių prasmę. Tiesa, kurią turiu mylėti savo brolyje, tai jame gyvenantis pats Dievas. Turiu ieškoti jame alsuojančios Dievo Dvasios gyvenimo. Šį slėpiningą gyvenimą atpažinti ir juo sekti galiu tik tos pačios mano širdies gelmėje gyvenančios ir veikiančios Šventosios Dvasios veikiamas.
6. Dieviškoji meilė verčia mane ieškoti daugiau, ne vien savo paties troškimų patenkinimo, net jei tų troškimų tikslas būtų kitų gėris. Ji taip pat turi mane padaryti ir Dievo Apvaizdos jų gyvenime įrankiu. Aš turiu įsitikinti ir mane turi persmelkti suvokimas, kad be mano meilės jiems jie galbūt nepasiektų dalykų, kurių jiems trokšta Dievas. Mano valia turi būti Dievo valios įrankis, kuris padėtų jiems kurti savo likimą. Mano meilė jiems turi būti slėpiningos ir be galo nesavanaudiškos Dievo meilės jiems „sakramentas“. Mano meilė jiems turi būti ne mano dvasios, bet Šventosios Dvasios pasiuntinys. Žodžiai, kuriais jiems kalbu, turi būti Kristaus, kuris teikiasi jiems save atskleisti manyje, žodžiai.
Tokia dieviškosios meilės samprata labiausiai tinka kunigui. Tai yra vienas iš šventimų malonės aspektų. Jis, taip sakant, yra neatskiriamas nuo kunigystės ir kunigas negali atrasti ramybės savyje arba Dieve, jei nesistengia kitų mylėti ne vien tik savo meile, bet ir paties Dievo meile. Tik ši dieviškoji meilė, kuri yra tokia stipri ir tokia tikra, kaip paties Dievo dvasia, gali mus išgelbėti nuo apgailėtinos klaidos išlieti ant kitų meilę, kuri veda juos į klaidą ir skatina ieškoti meilės ten, kur ji niekada negali būti surasta.
7. Kad mylėčiau kitus tobula, dieviška meile, privalau būti teisingas jiems, sau pačiam ir Dievui.
Tikrieji asmens interesai yra būdingi būtent jam, bet taip pat ir bendri visai Dievo Karalystei. Taip yra dėl to, kad visi šie interesai yra sutelkti Dievo plane jo sielai. Kiekvieno iš mūsų likimą Viešpats ketina įtraukti į visos savo Karalystės likimą. Ir kuo tobuliau esame savimi, tuo labiau esame pajėgūs įnešti savo indėlį į visos Dievo Bažnyčios gėrį, nes kiekvienas asmuo yra tobulinamas Dievo vaiko dorybėmis ir kiekviename šios dorybės atsiskleidžia skirtingai, nes kiekvieno šventojo gyvenime jos išryškėja esant skirtingam Apvaizdos lemtų aplinkybių rinkiniui.
Jei iš tiesų vienas kitą mylime, mūsų meilei bus suteikta aiški įžvalga, kuri padės matyti ir gerbti Dievo planus kiekvienai sielai. Mūsų meilė vienas kitam turi giliai įsišaknyti pasišventime dieviškajai Apvaizdai, pasišventime, kuriuo mūsų riboti planai atiduodamai į Dievo rankas ir kuriuo siekiama prisidėti prie Jo Karalystę kuriančio neregimo darbo. Tik Apvaizdos planams jautri meilė gali tobulai susivienyti su Dievo Apvaizdos veikimu sielose. Paslaptingam Dievo veikimui pasaulyje ištikimas atsidavimas pripildys mūsų meilę pamaldumu, t. y. antgamtine nuostaba ir pagarba. Ši pagarba, šis pamaldumas mūsų meilei suteikia garbinimo aspektą, be kurio mūsų dieviška meilė negali visiškai išsiskleisti, nes meilė turi ne tik ieškoti tiesos mūsų aplinkinių gyvenimuose, bet ją ten turi ir rasti. Tačiau radę savo gyvenimams pavidalą suteikiančią tiesą, kartu randame daugiau nei tik idėją. Suradome Asmenį. Susidūrėme su vis dar esančio slėpinyje Vienintelio veikimu, tačiau Jo darbas skelbia Jį esant šventą ir vertą garbinimo. Jame mes randame ir pačius save.
8. Mylėdami savanaudiškai, retai kada gerbiame mylimojo teises būti savarankišku asmeniu. Negerbdami tikrosios kito būties ir jo asmenybei nesuteikdami erdvės augti ir plėstis jai vienai savitu būdu, mes siekiame kitą išlaikyti mums pavaldų, reikalaujame, kad kitas prisitaikytų prie mūsų, ir visais galimais būdais to siekiame. Savanaudiška meilė silpsta ir nunyksta, jei jos nepalaiko mylimojo dėmesys. Jeigu taip mylime, mūsų draugai yra tik tam, kad galėtume juos mylėti. Juos mylėdami siekiame juos prijaukinti ir padaryti mūsų naminiais gyvūnėliais. Taip mylėdami labiausiai bijome, kad mylimasis pabėgs. Reikia, kad mylimasis pasiduotų, nes tuomet sustiprės ir mūsų pačių jausmai.
Savanaudiška meilė dažnai atrodo esanti nesavanaudiška, nes esame pasiryžę mylimajam padaryti bet kokią nuolaidą, kad tik išlaikytume jį įkalintą. Tačiau tai yra didžiausias savanaudiškumas, kuriuo siekiame už gerokai menkesnę gėrio kainą nupirkti tai, kas yra geriausia asmenyje: jo laisvę, jo integralumą, jo paties kaip asmens autonominį orumą. Toks savanaudiškumas yra dar labiau atstumiantis, kai mylintysis jaučiasi savimi patenkintas, jam malonu daryti nuolaidas ir įsivaizduoti, kad jos visos yra nesavanaudiškos dieviškosios meilės veiksmai.
Tačiau sąžiningai tiesos ieškanti nesavanaudiška meilė nedaro mylimajam neribotų nuolaidų.
Teapsaugo mane Dievas nuo niekada neišdrįstančio man papriekaištauti draugo meilės. Teapsaugo Jis mane nuo draugo, siekiančio mane vien tik pakeisti ir pataisyti. Tačiau tegu Jis dar labiau mane apsaugo nuo draugo, kai mylėdamas jis yra patenkintas tik tuomet, kai yra peikiamas.
Jei myliu savo brolius tiesoje, mano meilė bus tikra ne tik jiems, bet ir man.
Negaliu būti teisingas jiems, jei nesu teisingas sau pačiam.
„Viešpats ištiria teisųjį ir nedorėlį, – smurtautojų iš visos širdies jis nekenčia“ (Ps 11, 5).
„Blogis“ – tai nelygybė, neteisingumas, kai sau siekiu daugiau, nei mano teisės leidžia, o kitiems duodu mažiau, nei jie turėtų gauti. Mylėti save labiau nei kitus – tai būti neteisingam sau pačiam ir kitiems. Kuo labiau sieksiu pasinaudoti kitais, tuo menkesnis asmuo būsiu pats, nes troškimas turėti tai, ko neturėčiau turėti, susiaurina ir sumenkina mano paties sielą.
Todėl save per daug mylintis žmogus nesugeba ko nors iš tikrųjų mylėti, taip pat ir pats savęs. Tad kaip jis gali tikėtis mylėti kitą?
„Piktos valios žmogus suvilioja savo kaimyną ir nuveda jį negeru keliu“ (Pat 16, 29).
9. Dieviškoji meilė turi mus išmokyti, kad draugystė yra šventas dalykas ir kad nėra nei dieviška, nei šventa mūsų draugystę grįsti netiesa. Tam tikra prasme galime būti draugai visiems žmonėms, nes nėra žemėje nė vieno žmogaus, su kuriuo mes neturėtume kažką bendra. Tačiau būtų melas laikyti pernelyg daug žmonių savo artimais draugais. Neįmanoma būti artimam su daugeliu, nes pasaulyje yra nedaug žmonių, su kuriais iš tikrųjų turime viską bendra.
Taigi meilė turi būti nuoširdi tiems, kuriuos mylime, ir sau patiems, taip pat ištikima savo pačios dėsniams. Negaliu būti nuoširdus sau pačiam, jei apsimetu, kad turiu daugiau bendra, nei yra iš tikrųjų, su kažkuo, kas man patinka, dėl savanaudiškų ar nederamų priežasčių.
Tačiau draugystė su visais žmonėmis turi bendrą pagrindą: visi esame Dievo mylimi, todėl turėčiau trokšti, kad jie visi mylėtų Jį visomis savo jėgomis. Tačiau yra faktas, kad negaliu šiame gyvenime giliai panirti į jų meilės Dievui ir Dievo meilės jiems slėpinį.
Didieji kunigai, tokie šventieji kaip Arso klebonas, žvelgę į tūkstančių sielų slėpiningą gelmę, vis tiek liko žmonėmis, turinčiais tik kelis artimus draugus. Niekas nėra toks vienišas, kaip kunigas, turintis plačią kunigystės tarnystę. Jo ganomų bendražygių paslaptys izoliuoja jį baisioje dykumoje.
10. Kai viskas dabar jau pasakyta, tiesa tebėra ta, kad mūsų lemtis – mylėti vienas kitą, kaip Kristus mus mylėjo. Gyvendamas žemėje Jėzus turėjo labai nedaug artimų draugų, ir vis dėlto Jis mylėjo ir myli visus žmones ir kiekvienai pasaulyje gimusiai sielai yra artimiausias draugas. Visų žmonių, kuriuos sutinkame ir pažįstame, gyvenimai yra įpinti į mūsų gyvenimą kartu su daugelio, kurių niekada žemėje nepažinosime, gyvenimais. Tačiau tik keletas, labai nedaug iš jų, yra artimi mūsų draugai. Kadangi su jais turime daugiau bendra, tai galime juos mylėti ir nesavanaudiškai bei tobulai, nes turime daugiau kuo su jais pasidalyti. Jie yra neatskiriami nuo mūsų likimo, todėl mūsų meilė jiems yra ypač šventa: ji – tai Dievo apsireiškimas mūsų gyvenimuose.
11. Tobula, dieviška meilė labiausiai vertina Dievo laisvę. Ji pripažįsta Dievo galią dovanoti save tiems, kurie Jį myli tyrai, nepažeisdami jų meilės tyrumo. Dar daugiau: nesavanaudiška, dieviška meilė, iš Dievo priimdama Jo paties dovaną, jau vien dėl to tampa pajėgi mylėti tobulai ir tyrai, nes pats Dievas sukuria tyrumą ir meilę tų, kurie Jį ir vienas kitą myli tobula, dieviška meile.
Ši dieviška meilė neturėtų būti vaizduojama kaip alkis. Tai – Dangaus Karalystės puota, į kurią daugelis buvo pakviesti didžiojo Karaliaus. Daugelis negalėjo atvykti į tą puotą, nes troško kažko kito, kažko sau – ūkio, žmonos, galvijų bandos. Jie nežinojo, kad jei pirmiausia būtų ieškoję tos puotos ir Karalystės, jie būtų gavę ir visa kita.
Dieviškoji meilė nėra alkana. Tai – juge convivium, nuolatinė puota, kur nėra persisotinimo šventė, kurioje labiau pasisotiname patarnaudami kitiems, o ne patys maitindamiesi. Tai yra ir apdairumo puota, kurioje žinome, kaip duoti vienas kitam, teisingai atseikėti.
Viešpats atsakė: „Kas yra tas ištikimas ir sumanus užvaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį“ (Lk 12, 43–44).
Tačiau kitus maitinti dieviška meile – tai juos maitinti Gyvybės duona, kuri yra Kristus, ir mokyti juos mylėti meile, kuri nepažįsta alkio.
„Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35).
Šaltinis: Thomas Merton. Nė vienas žmogus nėra sala. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.
Iš anglų kalbos vertė Kipras Kristijonas Šimulynas.