Viešpats tavimi žavisi
Dėl Siono aš netylėsiu, nebūsiu ramus dėl Jeruzalės, kol jos teisingumas spindėte suspindės ir josios gerovė nušvis kaip žibintas. Išvys tuomet tautos tavo teisybę, visi karaliai – tavo didybę. Tu būsi vadinama nauju vardu, kurį ištars Viešpaties lūpos. Tu būsi puošni karūna Viešpaties rankoje, karališka diadema savo Dievo dešinėje. Tavęs daugiau nevadins „Paliktąja“, ir tavo šalies – „Vienišąja“. Tu būsi vadinama „Mano žavesiu“, o tavo šalis – „Ištekėjusia“, nes Viešpats tavimi žavisi ir tavo šalis bus ištekinta. Kaip tuokiasi vaikinas su mergina, taip tavo statytojas susituoks su tavimi. Kaip džiaugiasi nuotaka jaunikis, taip džiaugsis tavimi tavo Dievas. (Iz 62, 1–5)
Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius
„Sudariau aš sandorą su išrinktuoju.
Aš Dovydui, savo tarnui, prisiekiau:
‘Giminę tavo amžiams sukūriau,
kartų kartomis tveriantį sostą tau pastatysiu’“. –
Laiminga tauta, kuri tave garbinti moka džiaugsmingai,
tavo veido šviesos apšviesta ji gyvena.
Nuolat linksmina ją tavo vardas,
didžiuojas ji tavo teisybe. –
„Jisai man sakys: ‘Tu mano Tėvas, tu mano Dievas
ir priebėga man išsigelbėt’.
Aš būsiu per amžius jam maloningas,
tvirta pasiliks sandora mūsų“. – (Ps 88, 4–5. 16–17. 27, 29)
Paulius skelbia Kristų, Dovydo Sūnų
Atvykęs į Pizidijos Antiochiją, Paulius atsistojo ir, davęs ranka ženklą nutilti, prabilo: „Izraelio vyrai ir kiti dievobaimingieji žmonės, paklausykite! Šios Izraelio tautos Dievas išsirinko mūsų protėvius ir išaukštino juos, gyvenančius išeivijoje, Egipto šalyje. Rodydamas savo rankos galybę, išvedė juos iš Egipto. Jis pakėlė jiems karaliumi Dovydą, apie kurį pasakė: ‘Radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal savo širdį, kuris įvykdys visus mano norus’. Iš jo palikuonių, kaip buvo žadėjęs, Dievas išvedė Izraeliui gelbėtoją Jėzų. Prieš jam ateinant, Jonas paskelbė atsivertimo krikštą visai Izraelio tautai. Baigdamas gyvenimo kelionę, Jonas pareiškė: ‘Aš nesu tas, kuo mane laikote. Štai po manęs ateina tasai, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio’“. (Apd 13, 16–17. 22–25)
Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, kilmė
[Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knyga. Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jo broliai. Judui gimė Faresas ir Zara iš Tamaros, Faresui gimė Esromas, Esromui gimė Aramas. Aramui gimė Aminadabas, Aminadabui gimė Naasonas, Naasonui gimė Salmonas. Salmonui gimė Boozas iš Rachabos, Boozui gimė Jobedas iš Rutos, Jobedui gimė Jesė. Jesei gimė karalius Dovydas.
Dovydui gimė Saliamonas iš Urijo žmonos. Salia¬monui gimė Roboamas, Roboamui gimė Abijas, Abijui gimė Asafas. Asafui gimė Juozapatas, Juozapatui gimė Joramas, Joramui gimė Ozijas. Ozijui gimė Joatamas, Joatamui gimė Achazas, Achazui gimė ¬Ezekijas. ¬Ezekijui gimė Manasas, Manasui gimė Amonas, Amonui gimė Jozijas. Jozijui gimė Jechonijas ir jo broliai ištrėmimo į Babiloniją laikais.
Po ištrėmimo į Babiloniją Jechonijui gimė Salatielis, Salatieliui gimė Zorobabelis. Zorobabeliui gimė Abijudas, Abijudui gimė Eliakimas, Eliakimui gimė Azoras. Azorui gimė Sadokas, Sadokui gimė Achimas, Achimui gimė Elijudas. Elijudui gimė Eleazaras, Eleazarui gimė Matanas, Matanui gimė Jokūbas. Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju. Taigi nuo Abraomo iki Dovydo iš viso keturiolika kartų, nuo Dovydo iki ištrėmimo į Babiloniją keturiolika kartų ir nuo ištrėmimo į Babiloniją iki Kristaus keturiolika kartų.]
Marija pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus.
Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventajai Dvasiai veikiant, ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis“, o tai reiškia: „Dievas su mumis“. Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi. (Mt 1, 1–17. 18–25)
Ruošdamiesi švęsti prasidedančią Kalėdų iškilmę – mūsų atpirkimo šaltinį, džiūgaukime šv. Jeronimo žodžiais „Šiandien pasauliui užtekėjo tiesos saulė, šiandien į amžių tamsą įžengė šviesa. Dievas tapo žmogumi, kad žmogus galėtų tapti Dievu. Viešpats priėmė tarno išvaizdą, kad tarnas galėtų tapti kaip Viešpats. […] O, diena, šviesesne už visas saules, o, laike, labiausiai lauktas tarp visų amžių! Tai, ką troško išvysti angelai, tapo apreikšta mūsų laikais“.
Dalydamiesi didžiu džiaugsmu – Gyvojo Dievo Sūnus tapo žmogumi! – melskimės asmeniškai ar bendruomenėje ir už Lietuvą Tiesoje: Žodi, išėjęs iš Dievo tylos ir atėjęs gyventi tarp mūsų, suteik atsivertimo malonę mūsų Tėvynei, išgydyk mūsų žaizdas, laimink mūsų pasirinkimus ir vadovauk..
Dieve, Tu kasmet mus džiugini atpirkimo laukimu; duok visa širdimi priimti Tavo vienatinį Sūnų kaip Atpirkėją, kad be baimės pasitiktume jį pasaulio pabaigoje kaip Teisėją. Jis, būdamas Dievas, su tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen.
Leonas Didysis. Homilija apie Viešpaties gimimą
Jūsų dėmesiui siūlome pirmąją šv. Leono Didžiojo homiliją apie Kristaus gimimą. Šventojo popiežiaus mokymas susideda iš trijų pagrindinių dalių: pakvietęs tikinčiuosius visuotiniam džiaugsmui, pontifikas paaiškina, kokiu būdu Viešpats nugalėjo mirties išradėją – demoną; po to nelengva, bet aiškia teologine kalba atskleidžia, kaip dviejų prigimčių sąjunga viename Kristaus asmenyje žmonijai atnešė tinkamą gydymą; galiausiai jis kviečia visus atgimti naujam gyvenimui, ragindamas žavėtis Dievo darbu ir Kristaus pergale, visur regint Dievo gerumo ženklus ir akstiną būti laimingam.
1. Šiandien, mylimieji, gimė mūsų Išganytojas – džiaukimės! Būtų bedieviška liūdesiui suteikti prigimtinę teisę ten, kur gimė gyvenimas. Sunaikinęs mirtingumo baimę, šis gyvenimas mums teikia pažadėto amžinumo džiaugsmą. Nė vienas nėra atskirtas nuo dalyvavimo šiame džiaugsme, džiugesio priežastis yra viena ir visiems bendra. Juk mūsų Viešpats, nuodėmės ir mirties nugalėtojas, neradęs laisvo nuo nuodėmės nė vieno, atėjo išlaisvinti visų. Tegu šokinėja iš džiaugsmo šventasis, nes jis prisiartino prie dangaus atlygio. Tedžiūgauja nusidėjėlis, nes yra kviečiamas priimti atleidimą. Tepabunda pagonis, nes yra kviečiamas gyvenimui.
Dievo Sūnus gi, atėjus laiko pilnatvei, kurią nustatė neištiriama dieviškojo sprendimo gelmė, prisiėmė žmogaus prigimtį, kad ją sutaikytų su jos autoriumi, idant mirties išradėjas – demonas, būtų nugalėtas per tai, ką jis nugalėjo. Šioje už mus pradėtoje kovoje susikauta pagal aukštą ir nuostabų lygybės įstatymą: su aršiausiu priešu visagalis Viešpats susigrūmė ne savo didybe, bet mūsų mažumu, priešpriešindamas jam mūsų žmogiškąjį pavidalą ir prigimtį, prisiimdamas mūsų mirtingumą, tačiau neturėjęs jokios nuodėmės. Juk šiam gimimui yra svetima tai, kas sakoma apie visus: „Niekas nėra švarus, net vaikas, kurio amžius vos viena diena“ (Job 14, 4–5). Tad šiame išskirtiniame gimime nėra nieko iš kūno geismo, niekas [jame] neišplaukė iš nuodėmės įstatymo.
Iš Dovydo giminės išrinkta karališko kraujo mergelė, pašvęstose įsčiose pašaukta nešioti šventą dievišką ir žmogišką ūglį, prieš pradėdama kūne, pradėjo jį prote. O kad, nesuvokdama dieviško ketinimo, neišsigąstų neregėto stebuklingo pradėjimo, Angelo žodžiai jai pranešė, kad [pradėjimas] joje įvyks veikiant Šventajai Dvasiai. Todėl netrukus tapsianti Dievo motina nemanė būsianti pasmerkta netyrumui. Kodėl turėtų netikėti gimimo naujumu ta, kuriai pažadėtas Aukščiausiojo galios veiksmingumas? Ką tik įvykusio stebuklo liudijimas net sustiprino jos tikėjimą, o nelauktas Elzbietos vaisingumas tai įrodė. [O šitai duota], kad nebūtų abejojama, jog davęs nevaisingajai galimybę pradėti duos tai ir mergelei.
2. Tad Dievo Žodis – Dievas, Dievo Sūnus, kuris pradžioje buvo pas Dievą, per kurį visa atsirado ir be kurio neatsirado nieko (Jn 1, 3), kad išlaisvintų žmogų iš amžinos mirties, tapo žmogumi. Prisiimdamas mūsų būklės menkumą, nesumažėjus jo didybei, likdamas tuo, kas buvo, prisiimdamas tai, kuo nebuvo, jis sujungė tikrą vergo pavidalą (Fil 2, 7) su tuo, kurį jis turėjo, kaip lygus su Tėvu, taip sudarydamas abiejų prigimčių sąjungą, kad nei žemesnioji nėra sunaikinta tokio pašlovinimo, nei aukštesnioji nesumažėjo dėl tokio prisiėmimo. Abiejų prigimčių išsaugotos savybės suėjo į vieną asmenį, didybė prisiėmė menkumą, jėga – silpnumą, amžinybė – marumą, o kad būtų išpirkta mūsų būklės kaltė, nepažeistoji prigimtis prisiėmė mūsų kenčiančią prigimtį, tikras Dievas ir tikras žmogus sudarė vieną Viešpatį. Vienas ir tas pats Dievo ir žmonių tarpininkas (1 Tim 2, 5), kaip to reikėjo mums pagydyti, galėjo mirti viena prigimtimi ir prisikelti kita.
Tad išganingasis gimdymas nesužeidė mergelės nekaltumo. Tiesos gimdymas – jos tyrumo apsaugojimas. Toks gimimas, mylimieji, derėjo Kristui – Dievo galybei ir Dievo išminčiai (1 Kor 1, 24), Kristus prie mūsų prisiderino žmogyste ir pranoko dievyste. Jei nebūtų buvęs tikras Dievas, nebūtų atnešęs gydymo, o jei nebūtų buvęs tikras žmogus, nebūtų davęs pavyzdžio. Todėl, gimus Viešpačiui, angelai džiūgaudami gieda Garbė Dievui aukštybėse ir skelbia ramybė žemėje geros valios žmonėms (Lk 2, 14). Jie regi dangiškąją Jeruzalę, sudarytą iš visų pasaulio tautų. Jei dėl šio neišsakomo dieviškojo gerumo darbo taip džiaugiasi aukštybių angelai, tai kaip turi džiūgauti žemumų žmonės?
3. Todėl, brangieji, dėkokime Dievui Tėvui (Kol 1, 12) per jo Sūnų Šventojoje Dvasioje, kad jis iš didžios meilės, kuria mus pamilo (Ef 2, 4), mūsų pasigailėjo, ir mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi (Ef 2, 5), kad jame būtume naujas kūrinys (2 Kor 5, 17) ir naujas atvaizdas. Tad nusivilkime senąjį žmogų su jo darbais (Kol 3, 9) ir, tapę Kristaus gimimo dalininkais, atsižadėkime kūno darbų (plg. Gal 5, 19). Atpažink, o krikščioni, savo orumą, o, tapęs dieviškosios prigimties bendrininku, negrįžk į senąjį žemumą [naująją] prigimtį niekinančia elgsena. Atmink, kokios galvos ir kokio kūno narys esi (plg. 1 Kor 6, 16). Prisimink, kad ištrauktas iš tamsybių galios esi perkeltas į Dievo šviesą ir karalystę (Kol 1, 13). Per krikšto sakramentą tapai Šventosios Dvasios šventykla (plg. 1 Kor 6, 19). Neišvyk iš savęs savo blogais veiksmais svečio ir vėl nepasiduok demono vergovei. Juk tavo išpirka – Kristaus kraujas (plg. 1 Kor 6, 20). Jis tave teis pagal tiesą, nes atpirko pagal gailestingumą – jis, kuris su Tėvu ir Šventąja Dvasia karaliauja per amžių amžius. Amen.
Iš lotynų kalbos vertė br. Lukas Skroblas
palendriai.lt
Šventų Kalėdų naktis
Sūnus mums duotas
Tauta, kuri vaikščioja patamsiais, išvys skaisčią šviesą, gyvenantiems tamsos šalyje užtekės šviesybė. Tu sukelsi linksmybę ir didelį džiaugsmą. Jie linksminsis tavo akivaizdoje, kaip linksminasi žmonės pjūties metu, kaip džiūgauja grobį dalijant. Juk tu išardysi juos slėgusį jungą, sulaužysi vergusį vėzdą – gainiotojo lazdą, kaip Midiano dieną. Mums kūdikis gimė, sūnus gi mums duotas. Ant jojo pečių viešpatavimas. Vadins jį vardais: „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Taikos Kunigaikštis“. Didi jo valdžia, ir taika begalinė. Valdys jis Dovydo sostą ir jo karalystę. Jis stiprins ir grįs ją teisybe ir teise nuo šiol ir per amžius. Kareivijų Viešpaties uolumas šitai įvykdys. (Iz 9, 1–3. 5–6)
Šiandien mums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas
Viešpačiui naują giesmę giedokit,
giedokite jam visos šalys.
Giedokite Viešpačiui,
šlovę duokit jo vardui. –
Skelbkit kasdien, kad jis išganymą neša.
Skelbkit pagonims jo garbingumą,
tautoms – jo nuostabius darbus. –
Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė.
Tešniokščia jam jūra, pripildyta gyvių.
Laukai su javais tegu kelia linksmybes.
Tegu girių medžiai Viešpačiui siaudžia. –
Kai jis šit ateina,
ateina tvarkyti pasaulio.
Jis tvarko pasaulį teisingai,
ištikimiausiai valdo žmoniją. – (Ps 95, 1–3. 11–13)
Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms
Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties – mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo. Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams. (Tit 2, 11–14)
Šiandien jums gimė Išganytojas
Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.
Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Staiga prie angelo atsirado gausinga dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 1–14)
Šv. Jeronimas († 420). Jiems nebuvo vietos užeigoje
„Ir paguldė jį ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“. Ir paguldė Jį motina. Tačiau Juozapas nedrįso paliesti To, kurio gimdytojas žinojo nesąs; stebėjosi, džiaugėsi gimusiuoju, bet gimusiojo paliesti nedrįso. Ir ji paguldė Jį ėdžiose. Kodėl ėdžiose? Kad išsipildytų pranašo Izaijo pranašystė: „Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias“ (Iz 1, 3). Kitoje vietoje yra parašyta: „Žmones ir gyvulius išgelbėsi, Viešpatie“ (plg. Ps 35 (36), 7). Jei esi žmogus – valgyk duoną, jei esi gyvūnas – prisiartink prie ėdžių.
„Nes jiems nebuvo vietos užeigoje“. Gerai pasakyta. Jiems nebuvo vietos užeigoje: iš tiesų žydų netikėjimas visa užliejo. Jis nerado vietos šventų šventojoje, kuri auksu, brangakmeniais, šilkais ir sidabru tviskėjo, Jis negimė tarp aukso ir turtų, bet gimė mėšle, tai yra tvarte (nes kur tik yra tvartas, ten yra ir mėšlo); kur buvo bjaurumų – mūsų nuodėmių. Jis gimė mėšle dėl to, kad tuos, kurie yra iš mėšlo, pakeltų. „Iškelia beturtį iš mėšlo“ (plg. Ps 112 (113), 7). Jis mėšle gimė, kur ir Jobas sėdėjo, ir po to buvo apvainikuotas. „Nes jiems nebuvo vietos užeigoje“. Kas tik yra vargšas, tas tegauna paguodą: Juozapas ir Marija – Viešpaties Motina – neturėjo nei tarno, nei tarnaitės: iš Galilėjos, iš Nazareto jie atėjo vieni, neturėjo gyvulių: jie patys yra ir šeimininkai, ir tarnai.
Jie užeina į užeigą, o neina į miestą, nes drovus beturtis nedrįsta prisiartinti prie turtingųjų. Matykite neturto didybę: jie į užeigą eina, tačiau jis sako, kad užeiga buvo ne pakelėje, bet nuošaliai, pasukus iš kelio, tai yra ne kelyje, bet už kelio – ne įstatymo kelyje, bet Evangelijos takelyje, ir vis dėlto jie buvo takelyje. Niekur kitur nebuvo laisvos vietos, išskyrus ėdžias, – ėdžias, prie kurių rišami galvijai ir asilai. O, jei man leistų pamatyti tas ėdžias, kuriose gulėjo Viešpats!