Geroji Naujiena: Sekime Jėzų ir nebūsime sugėdyti

Daviau savo nugarą mušantiems

Viešpats Dievas atvėrė man ausį. Aš nesigyniau, atgal nesitraukiau. Daviau savo nugarą mušantiems, atkišau savo žandenas raunantiems. Nenugręžiau veido nuo tų, kurie plūdo ir spjaudė. Tačiau man padės Viešpats Dievas, todėl aš nebūsiu sugėdintas. Todėl nutaisau savo veidą kaip titnagas kietą; aš žinau, jog nebūsiu sugėdintas. Šalia yra tas, kuris mane išteisins. Tai kas panorės su manim bylinėtis? Išeikime vienas prieš kitą! Tai kas mane kaltins? Tegu jisai man prisistato! Štai man padės Viešpats Dievas: tai kas gi mane bepasmerktų? (Iz 50, 5–9a)

Dievą myliu, nes jis išgirdo
mano maldavimo balsą.
Jis man atkreipė ausį
tą dieną, kada jo šaukiausi.
Aš mirties pančiais buvau apraizgytas,
į giltinės žabangas patekęs.
Sielvartas, vargas man buvo.
Ėmiau tada Viešpaties šauktis:
gelbėk, Viešpatie, mano gyvybę!
Viešpats teisingas ir maloningas,
jis, mūsų Dievas, didžiai gailestingas.
Jis nuolankiuosius globoja.
Silpnas buvau – jis mane išvadavo.
Saugojo jis nuo mirties mano gyvybę,
ašarų lieti neleido,
nedavė klupt mano kojoms.
Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo
pasauly – tarpe gyvųjų ( Ps 114, 1–6, 8–9).

Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų? Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors jūsų jiems tartų: „Eikite ramybėje, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, kas reikalinga jų kūnui, – kas iš tų žodžių? Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Priešingai, kitas pasakys: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą“ (Jok 2, 14–18).

Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus.
Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“
Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“.
Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“
Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“.
Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.
Ir jis ėmė jiems aiškinti: „Žmogaus Sūnui reikės daug iškentėti, būti seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestam, nužudytam ir po trijų dienų prisikelti iš numirusių“. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai.
Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jam priekaištauti.
Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes tu galvoji ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių!“
Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 27–35).

Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – Viešpatie, sustiptink savo kryžių su Tavo vardu lūpose nešančius, pasotink savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo ieškančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus, suteik uolumo Tavo Žodį skelbiantiems ir drąsos Tave liudijantiems, kad įsišaknydinę Tavo Tiesoje ryžtumės priešintis blogiui ir augtume artimo meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Sigitas Tamkevičius. Kristaus sekimas
24 eilinis sekmadienis

Per Krikštą esame pašaukti sekti paskui Jėzų, todėl būti ištikimais jo mokiniais turi būti viso mūsų gyvenimo siekinys.
Kaip tai padaryti? Jėzus nurodė dvi sąlygas, kurias reikia išpildyti norint būti geru jo mokiniu, – išsižadėti savęs ir nebijoti kryžiaus. Tačiau savimeilės išsižadėjimas ir kryžius mus gąsdina.

Evangelijoje pasakojama, kaip Jėzus kalbėjo, jog jam Jeruzalėje reikės kentėti ir mirti, ir po to prisikelti. Žmonių išgelbėjimui iš nuodėmių reikėjo Dievo Sūnaus mirties ant kryžiaus. Net ištikimiausias Jėzaus mokinys Petras nesuprato Viešpaties žodžių, todėl „pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti“ (Mk 8, 32). Jis nesuvokė, kodėl žmonėms išgelbėti reikia tokios didelės aukos. Jėzus pabarė prieštaraujantį Petrą sakydamas: „Tu mąstai ne Dievo, bet žmonių mintimis!“ (Mk 8, 33).

Pasinaudodamas šia proga Jėzus pasakė keletą labai svarbių minčių, kurias reiktų įsidėmėti kiekvienam, norinčiam rimtai sekti paskui Kristų: būtinumą išsižadėti savimeilės ir nebijoti kryžiaus.

Išsižadėjimas ir kryžius gąsdina išlepusį savimylą, kuris siekia iš šio gyvenimo pasiimti tik tai, kas malonu ir lengva, ir nusimesti bent kiek sunkesnę naštą. Prieš trisdešimt metų ne visi žmonės ėjo ginti Lietuvos parlamento, nes tai buvo pavojinga. Save mylintys žmonės visuomet elgiasi priešingai, nei ragina Viešpats. Jie nori tik imti, bet nenori duoti. Jie nori gero gyvenimo, bet baidosi pareigų ir sunkesnio darbo. Jie nori mylėti, bet tik save. Jie bijo kryžiaus ir nori, kad jų gyvenime nebūtų nieko sunkaus. Tačiau sekti paskui Jėzų galima tik mylint Dievą ir žmones, o tai įmanoma tik išsižadant savimeilės. Jėzus aiškia kalbėjo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 34–35).

Kas visiškai įsileidžia Jėzų į savo gyvenimą, tas neverkšlena dėl patiriamų sunkumų, pavyzdžiui, kad laisvė neduoda to, ko geidžia širdis. Laisvė niekuomet neužtikrina ramaus ir sotaus gyvenimo. Kasdien reikės pakelti kokią nors naštą, kasdien reikės nepraeiti pro šalį matant, kai vargas beldžiasi į kieno nors duris.

Laisvė yra didysis mūsų dienų iššūkis. Mes nepakeisime tų, kuriems laisvė yra tik galimybė ką nors pasiglemžti, užvaldyti ar paminti kitų teises. Tačiau mes galime sekti paskui Jėzų, kuris parodė tikrą kelią į laisvę. Jis ne tik pakvietė savo sekėjus išsižadėti savęs, bet pats išsižadėjo net savo gyvybės, kad mes galėtume būti laimingi per visą amžinybę. Jis ne tik ragino kitus nešti savo kryžių, bet pats ryžtingai keliavo į Jeruzalę, nors žinojo, kad tenai jo laukia kryžius ir mirtis.

Gyvenimas išsižadant ir nešant kryžių iš pirmo žvilgsnio daug kam gali atrodyti per daug kietas ir sunkiai priimtinas. Tai netiesa. Šis kelias yra kur kas lengvesnis už tą, kuriuo eina savimylos ir savanaudžiai. Įsižiūrėkime į juos: jie neturi tikro džiaugsmo ir jo ieško ne ten, kur jį galima patirti. Tai ne džiaugsmas, jei jam patirti reikia degtinės ar narkotikų.

Apaštalas Jokūbas rašė pirmiesiems Jėzaus sekėjams: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?!“ (Jok 2, 14). Melskime Viešpatį, kad mūsų gyvenimas būtų pilnas tų gerų tikėjimo darbų, kurie padaromi išsižadant savęs ir pakeliant sutinkamus sunkumus.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

„Jei kas nori eiti paskui mane, tepasiima savo kryžių.“ Rūsčiai skamba, mylimieji broliai, ir sunkiai įvykdoma atrodo tai, ką paliepė Viešpats Evangelijoje, tardamas: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs.“ Tačiau rūstu tai nėra, nes liepiantysis pats padeda įvykdyti tai, ko reikalauja. „Teišsižada pats savęs“ mokinys, „tepasiima savo kryžių ir teseka“ Kristų (Mt 16, 24).

Ir kur reikia sekti Kristų, jei ne ten, kur jis išėjo? Juk žinome, kad jis prisikėlė, kad įžengė į dangų: todėl čia reikia jį sekti. Visiškai nereikia prarasti vilties, nes jis pats pažadėjo, bet ne dėl to, kad žmogus ką nors pajėgia. Toli nuo mūsų buvo dangus iki tada, kai mūsų galva pakilo į dangų. Kodėl prarandame viltį, jog ir mes tenai būsime, jei esame jo kūno nariai? Taigi kodėl? Todėl, kad žemėje vargina daugybė baimių ir kančių; tad sekime Kristų tenlink, kur yra aukščiausioji laimė, didžiausia taika, amžinoji ramybė. Tačiau trokštantis sekti Kristų teišgirsta Apaštalo žodžius: „Kas tvirtina esąs jame, tas turi taip vaikščioti, kaip ir jis vaikščiojo“ (1 Jn 2, 6). Nori sekti Kristų? Būk nusižeminęs, nes ir jis buvo nusižeminęs; nepaniekink jo nusižeminimo, jei nori pasiekti jo aukštį.

Išties sunkus tapo kelias, kai žmogus nusidėjo; tačiau jis yra lygus dabar, kai Kristus prisikeldamas juo žengė ir siaurutėlį takelį pavertė karališku vieškeliu. Šiuo keliu skubama dviem kojomis, tai yra nusižeminimo ir gailestingumo. Čia visus džiugina aukštis; tačiau pirmas žingsnis yra nusižeminimas. Kodėl bandai koja siekti toliau nei esi pats? Nukristi panorai, o ne užkopti. Pradėk nuo pirmo žingsnio, tai yra nuo nusižeminimo, ir užkopsi. Todėl mūsų Viešpats ir Gelbėtojas ne tik sako: „teišsižada pats savęs“, bet dar priduria: „tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“. Ką reiškia „tepasiima savo kryžių“? Tegu neša viską, kas sunku; taip teseka manimi.