Daviau savo nugarą mušantiems
Viešpats Dievas atvėrė man ausį. Aš nesigyniau, atgal nesitraukiau. Daviau savo nugarą mušantiems, atkišau savo žandenas raunantiems. Nenugręžiau veido nuo tų, kurie plūdo ir spjaudė. Tačiau man padės Viešpats Dievas, todėl aš nebūsiu sugėdintas. Todėl nutaisau savo veidą kaip titnagas kietą; aš žinau, jog nebūsiu sugėdintas. Šalia yra tas, kuris mane išteisins. Tai kas panorės su manim bylinėtis? Išeikime vienas prieš kitą! Tai kas mane kaltins? Tegu jisai man prisistato! Štai man padės Viešpats Dievas: tai kas gi mane bepasmerktų? (Iz 50, 5–9a)
Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo pasauly – tarpe gyvųjų
Dievą myliu, nes jis išgirdo
mano maldavimo balsą.
Jis man atkreipė ausį
tą dieną, kada jo šaukiausi.
Aš mirties pančiais buvau apraizgytas,
į giltinės žabangas patekęs.
Sielvartas, vargas man buvo.
Ėmiau tada Viešpaties šauktis:
gelbėk, Viešpatie, mano gyvybę!
Viešpats teisingas ir maloningas,
jis, mūsų Dievas, didžiai gailestingas.
Jis nuolankiuosius globoja.
Silpnas buvau – jis mane išvadavo.
Saugojo jis nuo mirties mano gyvybę,
ašarų lieti neleido,
nedavė klupt mano kojoms.
Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo
pasauly – tarpe gyvųjų ( Ps 114, 1–6, 8–9).
Tikėjimas, jei neturi darbų, yra miręs
Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų? Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors jūsų jiems tartų: „Eikite ramybėje, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, kas reikalinga jų kūnui, – kas iš tų žodžių? Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Priešingai, kitas pasakys: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą“ (Jok 2, 14–18).
Tu esi Mesijas… Žmogaus Sūnui reikės daug iškentėti
Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus.
Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“
Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“.
Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“
Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“.
Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.
Ir jis ėmė jiems aiškinti: „Žmogaus Sūnui reikės daug iškentėti, būti seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestam, nužudytam ir po trijų dienų prisikelti iš numirusių“. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai.
Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jam priekaištauti.
Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes tu galvoji ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių!“
Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 27–35).
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – Viešpatie, sustiptink savo kryžių su Tavo vardu lūpose nešančius, pasotink savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo ieškančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus, suteik uolumo Tavo Žodį skelbiantiems ir drąsos Tave liudijantiems, kad įsišaknydinę Tavo Tiesoje ryžtumės priešintis blogiui ir augtume artimo meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Sigitas Tamkevičius. Kristaus sekimas
24 eilinis sekmadienis
Per Krikštą esame pašaukti sekti paskui Jėzų, todėl būti ištikimais jo mokiniais turi būti viso mūsų gyvenimo siekinys.
Kaip tai padaryti? Jėzus nurodė dvi sąlygas, kurias reikia išpildyti norint būti geru jo mokiniu, – išsižadėti savęs ir nebijoti kryžiaus. Tačiau savimeilės išsižadėjimas ir kryžius mus gąsdina.
Evangelijoje pasakojama, kaip Jėzus kalbėjo, jog jam Jeruzalėje reikės kentėti ir mirti, ir po to prisikelti. Žmonių išgelbėjimui iš nuodėmių reikėjo Dievo Sūnaus mirties ant kryžiaus. Net ištikimiausias Jėzaus mokinys Petras nesuprato Viešpaties žodžių, todėl „pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti“ (Mk 8, 32). Jis nesuvokė, kodėl žmonėms išgelbėti reikia tokios didelės aukos. Jėzus pabarė prieštaraujantį Petrą sakydamas: „Tu mąstai ne Dievo, bet žmonių mintimis!“ (Mk 8, 33).
Pasinaudodamas šia proga Jėzus pasakė keletą labai svarbių minčių, kurias reiktų įsidėmėti kiekvienam, norinčiam rimtai sekti paskui Kristų: būtinumą išsižadėti savimeilės ir nebijoti kryžiaus.
Išsižadėjimas ir kryžius gąsdina išlepusį savimylą, kuris siekia iš šio gyvenimo pasiimti tik tai, kas malonu ir lengva, ir nusimesti bent kiek sunkesnę naštą. Prieš trisdešimt metų ne visi žmonės ėjo ginti Lietuvos parlamento, nes tai buvo pavojinga. Save mylintys žmonės visuomet elgiasi priešingai, nei ragina Viešpats. Jie nori tik imti, bet nenori duoti. Jie nori gero gyvenimo, bet baidosi pareigų ir sunkesnio darbo. Jie nori mylėti, bet tik save. Jie bijo kryžiaus ir nori, kad jų gyvenime nebūtų nieko sunkaus. Tačiau sekti paskui Jėzų galima tik mylint Dievą ir žmones, o tai įmanoma tik išsižadant savimeilės. Jėzus aiškia kalbėjo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 34–35).
Kas visiškai įsileidžia Jėzų į savo gyvenimą, tas neverkšlena dėl patiriamų sunkumų, pavyzdžiui, kad laisvė neduoda to, ko geidžia širdis. Laisvė niekuomet neužtikrina ramaus ir sotaus gyvenimo. Kasdien reikės pakelti kokią nors naštą, kasdien reikės nepraeiti pro šalį matant, kai vargas beldžiasi į kieno nors duris.
Laisvė yra didysis mūsų dienų iššūkis. Mes nepakeisime tų, kuriems laisvė yra tik galimybė ką nors pasiglemžti, užvaldyti ar paminti kitų teises. Tačiau mes galime sekti paskui Jėzų, kuris parodė tikrą kelią į laisvę. Jis ne tik pakvietė savo sekėjus išsižadėti savęs, bet pats išsižadėjo net savo gyvybės, kad mes galėtume būti laimingi per visą amžinybę. Jis ne tik ragino kitus nešti savo kryžių, bet pats ryžtingai keliavo į Jeruzalę, nors žinojo, kad tenai jo laukia kryžius ir mirtis.
Gyvenimas išsižadant ir nešant kryžių iš pirmo žvilgsnio daug kam gali atrodyti per daug kietas ir sunkiai priimtinas. Tai netiesa. Šis kelias yra kur kas lengvesnis už tą, kuriuo eina savimylos ir savanaudžiai. Įsižiūrėkime į juos: jie neturi tikro džiaugsmo ir jo ieško ne ten, kur jį galima patirti. Tai ne džiaugsmas, jei jam patirti reikia degtinės ar narkotikų.
Apaštalas Jokūbas rašė pirmiesiems Jėzaus sekėjams: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?!“ (Jok 2, 14). Melskime Viešpatį, kad mūsų gyvenimas būtų pilnas tų gerų tikėjimo darbų, kurie padaromi išsižadant savęs ir pakeliant sutinkamus sunkumus.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
Šv. Cezarijus Arlietis († apie 543). Nusižeminimo kelias
„Jei kas nori eiti paskui mane, tepasiima savo kryžių.“ Rūsčiai skamba, mylimieji broliai, ir sunkiai įvykdoma atrodo tai, ką paliepė Viešpats Evangelijoje, tardamas: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs.“ Tačiau rūstu tai nėra, nes liepiantysis pats padeda įvykdyti tai, ko reikalauja. „Teišsižada pats savęs“ mokinys, „tepasiima savo kryžių ir teseka“ Kristų (Mt 16, 24).
Ir kur reikia sekti Kristų, jei ne ten, kur jis išėjo? Juk žinome, kad jis prisikėlė, kad įžengė į dangų: todėl čia reikia jį sekti. Visiškai nereikia prarasti vilties, nes jis pats pažadėjo, bet ne dėl to, kad žmogus ką nors pajėgia. Toli nuo mūsų buvo dangus iki tada, kai mūsų galva pakilo į dangų. Kodėl prarandame viltį, jog ir mes tenai būsime, jei esame jo kūno nariai? Taigi kodėl? Todėl, kad žemėje vargina daugybė baimių ir kančių; tad sekime Kristų tenlink, kur yra aukščiausioji laimė, didžiausia taika, amžinoji ramybė. Tačiau trokštantis sekti Kristų teišgirsta Apaštalo žodžius: „Kas tvirtina esąs jame, tas turi taip vaikščioti, kaip ir jis vaikščiojo“ (1 Jn 2, 6). Nori sekti Kristų? Būk nusižeminęs, nes ir jis buvo nusižeminęs; nepaniekink jo nusižeminimo, jei nori pasiekti jo aukštį.
Išties sunkus tapo kelias, kai žmogus nusidėjo; tačiau jis yra lygus dabar, kai Kristus prisikeldamas juo žengė ir siaurutėlį takelį pavertė karališku vieškeliu. Šiuo keliu skubama dviem kojomis, tai yra nusižeminimo ir gailestingumo. Čia visus džiugina aukštis; tačiau pirmas žingsnis yra nusižeminimas. Kodėl bandai koja siekti toliau nei esi pats? Nukristi panorai, o ne užkopti. Pradėk nuo pirmo žingsnio, tai yra nuo nusižeminimo, ir užkopsi. Todėl mūsų Viešpats ir Gelbėtojas ne tik sako: „teišsižada pats savęs“, bet dar priduria: „tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“. Ką reiškia „tepasiima savo kryžių“? Tegu neša viską, kas sunku; taip teseka manimi.
Mąstymas Prašyti malonės giliai suvokti tiesą, kad Jėzus yra mano vienintelis Išgelbėtojas Žvelgsiu į mokinius, kurie keliauja su Jėzumi. Jie eina su Juo ten, kur Jis nori mokyti žmones. Prisijungsiu prie jų, kad pasiklausyčiau jų pokalbio. * Daug kartų mokiniai matė, kaip Jėzus susitikdavo su gausiomis miniomis. Mokiniai klausėsi, ką žmonės kalbėjo apie jų Mokytoją. Jėzus klausia apie jų pastebėjimus: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ Atkreipsiu dėmesį, kokios skirtingos yra žmonių nuomonės. * Jėzus žvelgia į mano šeimą, bendruomenę, darbo vietą ir klausia mane apie žmones, su kuriais susitinku kasdienybėje. Kuo jie laiko Jėzų? Ar apie tai pagalvoju? Ar nesu tam abejingas? Ar sugebu su jais kalbėtis apie Jėzų? * Antras klausimas yra dar sunkesnis. Jėzus nori, kad aš atskleisčiau… Skaityti daugiau »
II TIKĖJIMO KELIAS Mūsų visų bendru balsu tampa Simonas Petras: „Tu esi Mesijas“. Petro išpažinimas nėra tikėjimo patvirtinimas, bet išeities taškas. Nuo jo prasideda viskas, ir pats Jėzus kalba toliau, žengdamas lemtingą žingsnį savo žemiškoje istorijoje: „Reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“. Čia slypi daugiausiai problemų kelianti tikėjimo akimirka: gyvenimas, per tikėjimą atsiveriantis išbandymui arba bailiam pabėgimui. Petras dar vieną kartą prabyla visų vardu, labai žmogiškai ir labai prieštaringai, taip, kaip prabiltų kiekvienas iš mūsų. Jis pasivedėja Jėzų nuošaliau, kad Jam papriekaištautų, tarsi norėdamas Dievą pamokyti ir paaiškinti Mokytojui, koks yra mūsų tikėjimas. Mūsų nuomone kenčiantis, mirštantis ir prisikeliantis Mesijas yra negirdėtas, neįmanomas papiktinimas. Tai girdėdamas… Skaityti daugiau »
I II TIKĖJIMO KELIAS Tikėjimas atpažįstamas iš darbų. Jei pristinga tokio konkretaus liudijimo, jis tampa paprasčiausiais žodžiais, nenaudingai virpinančiais orą. Tikėjimo gyvybingumas priklauso nuo darbų, kuriais kasdien kuriama kitų labui skirta gerovė. Tie darbai gali būti labai paprasti: parodytas solidarumas, uždengiant nuogumą, pasidalijimas maistu, nuoširdžių padrąsinimo žodžių, bylojančių apie gyvenimo vertę, dovana. Tokie darbai yra artumas, dėmesys, pastabumas, parodytas draugiškumas, mokėjimas išklausyti. Tai laikas, kurį skiriame kitam žmogui, prašančiam bent šiek – tiek dėmesio, giedras žvilgsnis, ištverminga kantrybė… Antrajame šio sekmadienio Žodžio liturgijos skaitinyje girdime apaštalo Jokūbo pateikiamus pavyzdžius. Pirmasis kalba apie niekuomet negirdėtą ir žiaurų įžūlumą. Susitinkame ko nors mūsų prašantį žmogų ir, galbūt nutaisę apgaulingą pamaldžią šypseną, klausiame: „Esi alkanas? Tai eik ir pavalgyk. Esi nuogas? Eik ir… Skaityti daugiau »
Gyvenimas išsižadant ir nešant kryžių iš pirmo žvilgsnio daug kam gali atrodyti per daug kietas ir sunkiai priimtinas.
Tai netiesa.
Šis kelias yra kur kas lengvesnis už tą, kuriuo eina savimylos ir savanaudžiai.
Įsižiūrėkime į juos: jie neturi tikro džiaugsmo ir jo ieško ne ten, kur jį galima patirti.
Tai ne džiaugsmas, jei jam patirti reikia degtinės ar narkotikų.
Laisvė yra didysis mūsų dienų iššūkis.
Mes nepakeisime tų, kuriems laisvė yra tik galimybė ką nors pasiglemžti, užvaldyti ar paminti kitų teises.
Tačiau mes galime sekti paskui Jėzų, kuris parodė tikrą kelią į laisvę.
Jis ne tik pakvietė savo sekėjus išsižadėti savęs, bet pats išsižadėjo net savo gyvybės, kad mes galėtume būti laimingi per visą amžinybę.
Jis ne tik ragino kitus nešti savo kryžių, bet pats ryžtingai keliavo į Jeruzalę, nors žinojo, kad tenai jo laukia kryžius ir mirtis.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje –
Viešpatie, sustiptink savo kryžių su Tavo vardu lūpose nešančius, pasotink savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo ieškančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus, suteik uolumo Tavo Žodį skelbiantiems ir drąsos Tave liudijantiems, kad įsišaknydinę Tavo Tiesoje ryžtumės priešintis blogiui ir augtume artimo meilės darbais.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.
Kas visiškai įsileidžia Jėzų į savo gyvenimą, tas neverkšlena dėl patiriamų sunkumų, pavyzdžiui, kad laisvė neduoda to, ko geidžia širdis.
Laisvė niekuomet neužtikrina ramaus ir sotaus gyvenimo.
Kasdien reikės pakelti kokią nors naštą, kasdien reikės nepraeiti pro šalį matant, kai vargas beldžiasi į kieno nors duris.
Tikėjimas be gerų darbų yra nematomas, nes tai yra vidinė žmogaus ramybė, susiklosčius netgi nepalankiausioms jo gyvenimo sąlygoms. Apmaudu, kad šiandien tą dvasinę ramybę mažai kas iš visuomenės pastebi ir vertina.
Be to, manau, kad materialinė labdara artimui turi būti dalinama labai apgalvotai, nes negalvojimas, šiuo atveju, neretai praktiškai gali neduoti jokios dvasinės naudos tam, kuris gauna tą materialinę paramą. Kita vertus, apmaudu, kad šiandien visuomenė gyvenimo laimę supranta tik kaip materialinį gerbūvį ir….kūniškus malonumus, kas reiškia šiandieninės dvasinės labdaros didelį deficitą.
Pamąstymui: o gal vietoje materialinės labdaros geriau būtų dvasinė labdara, o materialinė labdara tik tiek, kad nepiktinti dvasiškai silpnų žmonių abejingumu jų tikram materialiniam nepritekliui…
Yra suvokti ir savo gyvenimu perprasti šv. Pranciškaus Asyžiečio teiginį, kas yra „tobulas džiaugsmas”. „Kartą, Pranciškus kalbėjo su broliu Leonu, ir pasakė: Klausyk, koks tikras džiaugsmas. Jeigu visi Paryžiaus universiteto mokytojai įstotų į ordiną, tai nebūtų tobulas džiaugsmas. Jeigu visi kunigai ir vyskupai, taip pat ir Anglijos ar Prancūzijos karaliai įstotų į ordiną, nebūtų tobulas džiaugsmas. Jei visi mano broliai taip gerai mokėtų sakyti pamokslus, kad net atsiverstų visi netikintys į Kristaus tikėjimą, jei gydyčiau ligonius, jei daryčiau stebuklus, tai dar nebūtų tobulas džiaugsmas. O tobulas džiaugsmas, tai kai žiemą grįžtu iš Perudžos ir man labai trukdo didelis šaltis. Atsistoju prie vienuolyno, sušlapęs, sušalęs, beldžiu į duris, o brolis išeina piktas ir taria: „Kas tu toks?” – o aš atsakau:… Skaityti daugiau »
Tik kantriai iškentus įžeidimus, nuoskaudas, neteisybę, visas negandas, vėliau imi suvokti, kad tai padėjo man atsikratyti puikybės, kad mano širdis tapo minkštesnė,joje atsirado meilės artimui, teisybės pajutimas, pranyko savęs aukštinimas ir t.t. Vadinasi, mano širdyje atsirado vietos Jėzui, o pasišalimo mano AŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠ. Nėra kito kelio, kaip tik kryžiaus kelias, kad pasišalintu puikybė, kuri neleidžia ateiti Jėzui į mūsų širdį. Dievas duoda mums tai ko reikia ir po ne daug, kad galėtume nepalūžti, bet įsikabinti į Jį ir iškentę, pajusime Jo artumą. Kadangi Jėzus yra Tiesa, tad būtina, pastoviai siekti ir būti tik tiesoje. Nenutylėti, o liudyti ir stoti tiesos pusėn, kad ir kaip tai man, šiuo metu būtų neparanku. Jei sugebame ramiai, be pykčio, visada išsakykime tai, kas yra teisu.Aišku,… Skaityti daugiau »
Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (1Tim 2, 1–8)
Brangusis!
Visų pirma prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. Tai gera ir priimtina akyse mūsų Dievo ir Gelbėtojo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.
Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirkimą už visus, pateikdamas liudijimą nustatytu laiku. Tam aš esu paskirtasis šauklys ir apaštalas,– sakau tiesą, nemeluoju,– pagonių mokytojas tikėjimo ir tiesos reikaluose.
Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur melsis, keltų aukštyn tyras rankas, be pykčio ir nesantaikos.
Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 27, 2. 7–9)
P. Viešpatį garbinkim, nes jis išgirdo mano maldaujantį balsą.
Išgirski mano maldavimo balsą, kai tavęs šaukiuosi,
kai tiesiu aš savo rankas
į tavo šventų švenčiausiąjį būstą. – P.
Dievas – mano stiprybė ir skydas,
širdis mano Viešpačiu kliaujas, o jis mane remia.
Širdis mano džiaugias,
aš jį šlovinsiu giesme. – P.
Dievas – savo tautos tikroji stiprybė,
savo Pateptajam – išganinga tvirtovė.
Viešpatie, padėk savo tautai, paveldą savo palaimink,
ganyki ir amžiais globoki. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Jn 3, 16)
P. Aleliuja. – Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų,
kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų,
bet turėtų amžinąjį gyvenimą. – P. Aleliuja.
Evangelija (Lk 7, 1–10) Baigęs savo pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą. Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties. Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas jį kelis žydų kilminguosius, prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną. Atėję pas Jėzų, jie labai prašė ir sakė: „Jis vertas, kad jam tai padarytum, nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą“. Jėzus nuėjo su jais. Prisiartinus prie namų, šimtininkas atsiuntė savo draugus jam pasakyti: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad tu užeitum po mano stogu. Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas! Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau kuriam nors iš jų: ‘Eik’,… Skaityti daugiau »
Evangelijos Mąstymas Prašyti besąlyginio atsidavimo Jėzui krizių ir kančių metu Atkreipsiu dėmesį į meilės ir pagarbos atmosferą, kuri yra tarp romėnų šimtininko, jo tarno bei žydų kilmingųjų. Šimtininkas prašo už savo sergantį tarną, o kilmingieji prašo už šimtininką. Tarno kančia priartina juos prie Jėzaus ir sustiprina jų tarpusavio ryšį. * Ką galiu pasakyti apie savo santykius šeimoje, bendruomenėje, savo darbovietėje? Apie juos pasakysiu Jėzui. Už ką šiandien labiausiai norėčiau prašyti? * Kontempliuosiu Jėzų, kuris, girdėdamas prašančius, kartu su jais eina į šimtininko namus. Įsisąmoninsiu, kad Jėzus nori būti pakviestas ir į mano namus, į mano kasdienybę. Jis yra pasiruošęs eiti ten, kur kenčiu aš pats ir kur kenčia brangūs mano širdžiai žmonės. * Jėzaus akivaizdoje paklausiu savęs, kas mano namuose… Skaityti daugiau »
Evangelijos Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičus Jėzaus nuostaba. Dievo Sūnus šios dienos Evangelijos ištraukoje yra pagautas nuostabos – to jausmo, kuris turėtų būti svetimas Įsikūnijusiai Išminčiai. Dievas stebisi, galima sakyti, gėrisi žmogaus širdies slėpiningumu. Pasirodo, ji platesnė už beribę Visatą ir gilesnė už bedugnį vandenyną. Joje gimsta ir aklas nuožmumas, ir visa viršijantis nuolankumas. Romėnų šimtininkas, tas, svetimos ir nekenčiamos Imperijos statytinis, – okupantas, tai jis nustebina Jėzų. Kuo ? Ne savo karine galia ar galbūt romėniška filosofija, bet nuolankiu gestu, tuo pranokdamas net geriausius išrinktosios tautos sūnus. „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad tu užeitum po mano stogu. Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas! Juk ir aš, pats… Skaityti daugiau »
Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Sk 21, 4–9) Izraelitams kelionėje pradėjo kristi nuotaika. Jie ėmė bruzdėti prieš Dievą ir Mozę, murmėdami: „Kam gi jūs išvedėte mus iš Egipto? Kad mes išmirtume toje dykynėje, kur nėra nei duonos, nei vandens? Mes šleikštuojame nuo to prėsko valgio“. Tada Viešpats užleido tautą nuodingomis gyvatėmis. Jos ėmė gelti žmones, ir daug izraelitų išmirė. Žmonės ėjo pas Mozę ir prašė: „Mes nusidėjome, kildami prieš Viešpatį ir tave. Melski Viešpatį, kad jis išgelbėtų mus nuo gyvačių“. Ir Mozė meldėsi už tautą. Viešpats atsiliepė Mozei: „Pasidirbink gyvatę ir iškelk ant vėliavos koto. Kiekvienas įgeltasis, pažvelgęs į ją, išliks gyvas“. Taigi Mozė padirbino iš vario gyvatę ir iškėlė ant vėliavos koto. Dabar, kas, gyvatės įgeltas, pažvelgdavo į varinę gyvatę,–… Skaityti daugiau »
Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 77, 1–2. 34–38)
P. Neužmirškime Dievo stebuklų!
Klausyk, mano tauta, ko tave aš mokinsiu,
ką ims burna mano byloti,– dėmėkis.
Mano lūpos aiškins pavaizdais,
paslaptis senųjų amžių atskleisiu. – P.
Galabijami imdavo Dievo ieškoti,
grįždavo glaustis prie jojo.
Atsimindavo, kad uola jiems yra Dievas
ir vaduotojas – Dievas, Aukščiausiasis. – P.
Jie gerindavosi jam savo burna,
meluodavo savo liežuviais.
Netiesios jam jų būdavo širdys,
jo Sandorai nebūdavo klusnūs. – P.
Tačiau Dievas pasigailėdavo, dovanodavo kaltę,
nenorėdavo jų sunaikinti.
Kaskart sulaikydavo savo rūstybę,
nebaigdavo viso apmaudo lieti. – P.
Dievo Žodis
Antrasis skaitinys (Fil 2, 6–11)
Kristus Jėzus, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones.
Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“
Posmelis prieš evangeliją
P. Aleliuja. – Garbiname tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį. – P. Aleliuja.
Evangelija (Jn 3, 13–17)
Jėzus pasakė Nikodemui:
„Niekas nebuvo pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.
Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“.
Katalikai.lt
Evangelijos Mąstymas Prašyti gailesčio už savo nuodėmes ir malonės gyventi tiesoje Pasistengsiu šią maldą atlikti prieš Nukryžiuotąjį Jėzų. Jeigu tai man duotų didesnės dvasinės naudos, šią meditaciją galiu atlikti naktį. * Bandysiu pajusti Jėzaus ir Nikodemo naktinio pokalbio aplinką. Nikodemo troškimas išsipildė: jis gali vienas pats asmeniškai susitikti su Mokytoju. Nuo mano troškimų gilumo priklauso mano susitikimo gelmė su Jėzumi. Ką galiu šiandien pasakyti apie savo troškimus? * „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį…“. Ant kryžiaus mirštantis Jėzus turi galią kasdien išgelbėti mano gyvybę. Jam reikalingas tik mano tikėjimas. Jėzus merdės „šalia mano gyvenimo“, jeigu nepastebėsiu ir su tikėjimu nepriimsiu Jo meilės. * „Dievas taip pamilo pasaulį…“. Žvelgdamas į kryžių apmąstysiu kiekvieną šio sakinio žodį. Įsisąmoninsiu, kad ant kryžiaus kybo vienatinis… Skaityti daugiau »
Evangelijos skaitinį komentuoja s. Juta Edita Kunickaitė SSC 335-ųjų metų rugsėjo 13-ąją dieną Elena ir imperatorius Konstantinas Jeruzalėje surengė Prisikėlimo bazilikos pašventinimo šventę. Mums, vakariečiams, ši šventovė tapo Šventojo Kapo bazilika. Rugsėjo keturioliktosios šventės kilmė – kitą dieną po šventyklos pašventinimo pradėtas garbinti Kristaus kryžius. Kryžiaus „šlovinimas“ pirmiausia sietinas su esmine teologine tema, kuri perteikta Evangelijoje pagal Joną ir Pauliaus laiškuose. Kristaus Velykos — tai Prisikėlusiojo „pašlovinimas“, Žmogaus Sūnaus misijos įvykdymo triumfas. Ši tema skamba šiandienos Evangelijos ištraukoje: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžiną gyvenimą“ (Jn 4, 14–15). Ką reiškia turėti Amžinąjį gyvenimą? Evangelistai sako, Amžinasis gyvenimas — tai Kristus. Vadinasi, turėti Gyvenimą, „turėti“ Kristų. Draugystei ir… Skaityti daugiau »
Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Žyd 5, 7–9) Kristus savo kūno dienomis siuntė savo prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasiekęs tobulumą, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi, Dievo pavadintas vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu. Atliepiamoji psalmė (Ps 30, 2–6. 15–16. 20) P. Viešpatie, gelbėk mane, esi gailestingas! Tavim pasitikiu, Dieve, ir amžiais nebūsiu apviltas. Mane dėl savo ištikimybės vaduoki. Atkreipk į mane savo ausį, skubėk mane gelbėt. – P. Būk man uola slėptis pavojuj, gelbėtis – galinga tvirtovė. Tikrai tu uola ir tvirtovė, todėl savo garbei mane vesi, ganysi. – P. Išpainiosi tu iš pinklių,… Skaityti daugiau »
Dievo Žodis Sekvencija Stovi Motina skausminga, į Sūnaus kančias siaubingas žvelgia verkiančiom akim. Aimaną nuo kryžiaus girdi, baisus skausmas varsto širdį kalavijo ašmenim. Kiek tai kenčia išrinktoji Jėzaus Motina mieloji, jam kovojant su mirtim. Siaubas, sielvartas ir baimė atėmė Marijai laimę, Sūnų jai atimdami. Koks žmogus nesudrebėtų, koks akmuo nesuminkštėtų nuo šios Motinos skausmų? Kas galėtų neliūdėti ir į ją ramiai žiūrėti, kai ji kenčia su Sūnum? Už visos žmonijos kaltę leido sūnų ji prikalti ir atidavė kančioms. Matė mielą savo Sūnų, kenčiantį dvasia ir kūnu, mirštantį už mus visus. Meilės Motina, Mergele, duok pajusti skausmo galią, kad liūdėčiau su Tavim. Kad širdis manoji degtų, kad nuo šiol vien Dievui plaktų, kad mylėčiau vien tik jį. Kristaus Motina šventoji, spausk… Skaityti daugiau »
Evangelija (Jn 19, 25–27)
Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Kleopienė, ir Marija Magdalietė.
Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.
Katalikai.lt
Evangelijos Mąstymas Prašyti malonės mylėti Jėzų taip, kaip Jį mylėjo Marija Jonas, vienas iš evangelistų, aprašo ypatingą Jėzaus susitikimą su Marija Golgotoje. Atsistosiu kartu su Sopulingąja Motina ir mylimuoju mokiniu po kryžiumi. Melsiu šv. Joną, kad išprašytų man šio įvykio kontempliacijos malonę. * Jonas pirmiausia atkreipia mano dėmesį į Jėzaus žvilgsnį. Įsivaizduosiu Jo kruviną, iškankintą veidą ir Jo meilės kupiną, iki gelmių perveriantį žvilgsnį. Jis žvelgia į savo Motiną ir į mokinį. Taip pat žvelgia ir į mane. Savo žvilgsniu Jėzus apima visus be išimties. * Kontempliuosiu Jėzaus žvilgsnį. Kiek kartų žvelgiu į Nukryžiuotąjį, tiek kartų galiu pasakyti, kad Jis žvelgia į mane. Esu Jo mylimasis mokinys. Jis nori, kad patikėčiau, jog Jis miršta už mane ir dėl manęs. Ar… Skaityti daugiau »
Evangelijos Komentaro autorius – kun. Jacek Paszenda, SDB Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo… Tiksliai kas? Jėzaus motina, jo motinos sesuo Marija Klopienė ir Marija Magdalietė, apaštalas Jonas, kiti Jėzaus mokiniai, kareiviai, fariziejai, aukštieji kunigai, stebėtojai, praeiviai, gatvės pardavėjai, piligrimai, užsieniečiai, suaugusieji ir vaikai. Sunku visus išvardinti. Tačiau verta susimąstyti, kodėl šv. Jonas savo Evangelijoje pamini tik tris moteris ir nieko daugiau? Tiesa, jis kukliai paminėjo ir save, rašydamas apie ‘mylimąjį mokinį’. Derėtų užduoti kitokį klausimą: kodėl jie visi ten stovėjo? Arba: ką reiškia stovėti šalia kieno nors kryžiaus? Kareiviai atliko savo įprastą užduotį, Jėzus nebuvo jų pirmoji auka. Nors stebėdami Jėzų jie suprato, kad jis nėra eilinis nukryžiuotas plėšikas. Po Jėzaus mirties šimtininkas, tai yra pagonis, išpažino: Iš tiesų šitas žmogus… Skaityti daugiau »