Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo.
Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“.
Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“
Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“
Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.
Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. (Mt 17, 1–9)
Antrąjį Gavėnios sekmadienį melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje asmeniškai ar bendruomeniškai, su pasitikėjimu maldaukime neregimąjį Tėvą: teišklauso Jis mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą už visus tuos, kurie yra persekiojami ir nevilties kamuojami, skurdo ir vienatvės slegiami, piktojo puolami ir supriešinami.
Viešpatie, esame Tavo vaikai, su viltimi ir atgaila prašome Tavo pagalbos ir užtarimo – be Tavęs mes juk nieko negalime. Todėl ir šioje Gavėnios dykumoje meldžiame už kiekvieną piktojo gundomą žmogų: Viešpatie, laimink mūsų pastangas ir neleisk mūsų sugundyti, kad nevergautume stabams, ir suteik mums išganymui reikalingų malonių. Tegul Taboro kalno šviesa lydi visus tuos, kurie ryžtasi ieškoti Jo tiesos, o Viešpaties paraginimas „Kelkitės, nebijokite!“ tegul drąsina ir mus šiame kelyje per tamsybių laiką laukiant Prisikėlimo aušros. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Šv. Anastazas Sinajietis († apie 700). Šiandien ant Taboro kalno
Šiandien ant Taboro kalno Kristus atkūrė žemiško grožio paveikslą ir jį pavertė dangiško grožio ikona. Todėl yra teisinga ir gera sakyti: „Kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita, kaip Dievo namai ir dangaus vartai“ (Pr 28, 17). Šiandien Taboras ir Hermonas drauge džiūgavo (plg. Ps 88 (89), 13); jie kvietė visatą džiaugtis. Zabulono ir Neftalio kraštai prisijungė prie šventės ir šoko po saule. Šiandien Galilėja ir Nazaretas ėmė šokti ir chorais pagyvino šventimą. Taboro kalnas džiaugiasi švente ir, atkurdamas kūriniją, patraukia ją Dievo link.
Nes šiandien Viešpats tikrai pasirodė ant kalno. Šiandien žmogiškoji prigimtis, kitados sukurta panaši į Dievą, tačiau aptemdyta bjaurių stabų figūrų, buvo atmainyta į ankstesnį grožį žmogaus, sukurto „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26–27). Šiandien ant kalno prigimtis, kuri buvo nuklydusi į stabmeldystę ant kalnų, buvo perdaryta, bet išliko savimi ir nušvito spindinčia dievybės šviesa. Šiandien ant kalno tasai, kuris buvo aprengtas tamsiu ir niūriu odos apdaru, apie kurį kalbama Pradžios knygoje (Pr 3, 21), užsivilko dievišką drabužį ir apsigaubė šviesa lyg apsiaustu (Ps 103 (104), 2).
Šiandien ant Taboro kalno slėpiningai pasirodė būsimojo gyvenimo ir džiaugsmo Karalystės būsena. Šiandien nuostabiu būdu Senosios ir Naujosios Sandoros skelbėjai susirinko apie Dievą ant kalno, nešini paradokso kupinu slėpiniu. Šiandien ant Taboro kalno išryškėja slėpinys kryžiaus, kuris per mirtį teikia gyvybę: lygiai kaip Kristus buvo nukryžiuotas tarp dviejų žmonių ant Kalvarijos kalno, taip šiandien jis stoja dieviškoje didybėje tarp Mozės ir Elijo ant Taboro kalno.
Ir šios dienos šventė mums parodo kitą Sinajų, kalną, daug brangesnį nei Sinajus savo stebuklais ir įvykiais: savo teofanija – Dievo apsireiškimu – jis pranoksta įvaizdžius ir miglotus Dievo regėjimus. Kaip ant Sinajaus simboliai vaizdavo būsimus dalykus, taip ant Taboro suspindi šviesa. Ten – tamsuma, čia – saulė; tenai – tamsybės, čia – šviesus debesis. Iš vienos pusės – dešimties žodžių Įstatymas; iš kitos – amžinasis Žodis, esantis pirma bet kokio žodžio. Sinajaus kalnas Mozei neatvėrė pažadėtosios žemės, o Taboras jį įvedė į Pažado žemę.