Jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn

Pirmojoje knygoje, Teofiliui, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis jiems pateikė daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo Karalystę. Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“. Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jis atsakė: „Ne jums žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo nuožiūra. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano ¬liudytojai Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“. Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai, galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate matę jį žengiant į dangų“. (Apd 1, 1–11)

Kai Dievas žengė aukštyn – linksmybė aidėjo, gaudė trimitai, Viešpačiui žengiant

Plokite delnais, visos tautos,
džiaugsmo šauksmais šlovinkit Dievą!
Vai, šiurpulinga Dievo didybė –
tai visos žemės aukščiausias Valdovas. –

Kai žengė Dievas aukštyn – linksmybė aidėjo,
gaudė trimitai, Viešpačiui žengiant.
Vai, skambinkit Dievui, giedokit!
Skambinkit… skambinkit… mūsų Valdovui! –

Dievas – visos žemės Valdovas!
Giedokit, kaip tik išmanot!
Dievas – tai tautų Viešpats,
jis sėdi savo šventajame soste. – (Ps 46, 2–3. 6–9)

Kristaus pilnatvės amžiaus saikas

Broliai! Aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas Krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose. Kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą.

[Todėl sakoma: „Kildamas aukštyn, nusivedė belaisvius ir davė žmonėms dovanų“. Ką reiškia „jis pakilo“, jeigu ne tai, kad jis ir nusileido į žemesnes sritis žemėje. O tasai, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo aukščiau už visą dangų, kad visa užpildytų.]

Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus tobulą pažinimą – vyrišką subrendimą ir Kristaus pilnatvės amžiaus saiką. (Ef 4, 1–13)

Jis buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje

Pasirodęs Vienuolikai, Jėzus tarė:

„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.

Kurie įtikės, tuos lydės stebuklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“.

Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.

O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant stebuklais, kurie juos lydėjo. (Mk 16, 15–20)

Tedžiūgauja visas pasaulis: Jėzus Kristus, garbės Karalius, mirties ir nuodėmės Nugalėtojas, angelų sveikinamas, šiandien pakilo į dangų ir įžengė į Tėvo garbę su savimi išsivesdamas ir išvaduotuosius iš nuodėmės nelaisvės.
Viešpatie, savo kančia ir mirtimi ant Kryžiaus visiems atvėręs kelią į dangų, Tu ir mums suteikei viltį. Tad kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: teatsiunčia Jis mums Išminties ir Tiesos Dvasią, kad ir mes taptume Jėzaus Kristaus liudytojais iki pat žemės pakraščių, ir tesuteikia mums malonę laikų pabaigoje be baimės Jį pasitikti.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Arnoldas Valkauskas. Jėzus Kristus yra pergalės Dievas

Skaitydami šios dienos evangeliją pagal Morkų randame tokius žodžius: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės stebuklai“, – tai yra prisikėlusio Viešpaties žodžiai, kuriuos Jis ištarė vienuolikai.

Taigi Dievo karalystė yra čia, ir ji yra su galia. Ta galia labai konkreti ir reali, paliečianti žmogaus gyvenimo realybę. Mes dažnai gyvenime galvojame: tikėjimas gerai, gražu, mes ateiname į bažnyčią, atliekame pareigą, išeiname ir vėl įsisukame į kasdienybės ratą, ir tikėjimas pasilieka kažkur šone. Jis lieka kaip graži etiketė, na, gal gyvenimo įforminimas, gyvenimo apipavidalinimas, bet nesuvokiame pačios svarbiausios esmės, kad tai yra tikras gyvenimas – tikėjimas į Jėzų Kristų yra pats tikriausias gyvenimas. Tai iš tiesų yra gyvenimas. Tai, kas vyksta aplink mus, tas pasaulis yra kintantis dydis. Tikėjimas į Jėzų Kristų, į Jėzaus Kristaus asmenį – tai yra gyvenimas Juo. Jei atidžiau pavartytume Naująjį Testamentą, pamatytume, kad per tikėjimą mumyse gyvena Jėzus Kristus – apaštalas Paulius aiškiai tai kalba. Juo labiau per Krikšto sakramentą, kai esame krikštijame vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, mes realiai gauname Šventąją Dvasią, tą Dvasią, kuri mumyse realizuojasi į Jėzų Kristų. Ir už tai ta dvasinė realybė tikra, ir ji turi tapti mūsų kasdienybėje apčiuopiama. Niekas nepasikeičia, kaip gražiai sako Karlas Raneris, gyvenimo ordinarinė, paprasta kasdienybė išlieka ta pati, tačiau mes, atpažinę Dievą savyje, tampame sakytume lyg ir apsvaigę dvasia, nes Dievo jėga mus neša ir pakeičia gyvenimus. Ji pripildo mus savo jėgos, savo galios, savo vilties atlikti tuos darbus. Taigi kalbėkime apie dvi realybes – Dievo realybę ir Dievo priešininko realybę. Ir todėl apaštalas Petras savo pirmajame laiške, šios dienos skaitinyje, kalba, kad piktoji dvasia kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, ieškodama, ką praryti. Tai nėra iliuzija. Tačiau Jėzus Kristus yra nugalėtojas, ir mes turime atpažinti Dievą savyje, atpažinti, jog Jis yra čia, ir kad Jis yra tikrai realus pergalės Dievas. Juk Jis prisikėlė ne šiaip sau ir paliudijo savo prisikėlimą ne šiaip sau, bet tam, kad eitume ir skelbtume Evangeliją, Dievo Gerąją Naujieną, galutinės Dievo pergalės visoje kūrinijoje Gerąją Naujieną visai kūrinijai.

Taigi kas įtiki, kad Jėzus Kristus yra pergalės Dievas, tas iš tikrųjų priima Jį, priima Jo realybę ir realiai tampa išgelbėtas. Lieka tie patys darbai, tie patys uždaviniai, lieka tos pačios problemos, bet aš esu kitas, nes Dievas gyvena manyje, ir Jis mane veda. Jis padeda išspręsti daugelį dalykų, kurie iki šiol man atrodė neišsprendžiami. Kviesčiau kiekvieną klausytoją, kuris girdi šios dienos Evangeliją, pakviesti Viešpatį Jėzų Kristų, kad Jis paliestų šią dieną, kasdienybę taip, kad aš pažinčiau Jį asmeniškai ir kad galėčiau patirti Jo gydančią jėgą, Jo stiprinančią švelnią meilę, kad galėčiau įvykdyti jo valią ir būčiau Jo realybės dalyvis. Aš negaliu būti tik lūpomis išpažįstantis. Tikėjimą reikia priimti širdimi, lūpomis išpažinti ir, savo gyvenimą atidavus Jėzui, savo tikėjimą realizuoti gyvenimu.

„Mažoji studija“, laida „Dievo žodis, kasdieniai skaitymai“, 2005

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus.

Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. (Mt 28, 16–20)

Minėdami Kristaus žengimą į dangų ir dalydamiesi su bendruomene Gerąja Naujiena – Žmogus, kuriame Dievas tapo kūnu, kad visas mūsų gyvenimas būtų persmelktas Jo meilės ir esmingai perkeistas, sugrįžo pas Tėvą. Davęs pažadą „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ ir pašaukęs veikti išvien „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“, Jėzus kviečia mus įsišaknyti į Jo viltį – savo mirtimi ir prisikėlimu Jis kiekvienam Dangaus vartus atvėrė.

Tad asmeniškai ar bendruomenėje melskimės už Lietuvą Tiesoje, kad laukdami Globėjo – Tiesos Dvasios, gyventume tiesia sąžine, kad matydami nuodėmės sužeistą mūsų bendruomenę – praradusią Dievo vaikų orumą ir savigarbą, nuo Jo ir artimo nusigręžusią, net nesikalbančią ir išsivaikščiojančią – atsilieptume veiklia artimo meile, kad kaskart, kai esame gundomi nusivilti, remtumės Jo artumu ir išliktume tikėjimo žmonėmis.

Viešpatie, išaugink iš mūsų bendruomenės išmintingų lyderių – kad vadovautųsi jie ne šio pasaulio galios logika ir neatmestų Kristaus, kertinio akmens, kad nepristigtų jie drąsos priimti Dievo žodį, kad šis, nužengęs į jų širdis, liktų veiksmingas.

Išklausyk ir mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą už visus tuos, kurie yra persekiojami dėl savo įsitikinimų, sloginami nevilties, vienatvės ar skurdo, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – Viešpatie, duok, kad mūsų širdys užsidegtų, kad savo gyvenimais liudytume, jog esame Jo mokiniai. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Br. Ramūnas Mizgiris OFM. Susitikimas Galilėjoje

Šiandien švenčiame Kristaus žengimo į dangų iškilmę (Šeštines). Praėjus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo, Kristus sugrįžo pas savo Tėvą (plg. Apd 1, 3), iš kurio buvo atėjęs ir įsikūnijęs Mergelės Marijos įsčiose. Šiais metais skaitome Mato evangelijos ištrauką, kurioje, skirtingai negu Luko evangelijoje (24, 50–53), kalbama ne apie žengimą į dangų, bet apie naują buvimą. Tarp Prisikėlusiojo ir jo liudytojų užsimezgė nauji santykiai. Baigiasi tiesioginio Jėzaus veikimo žemėje laikas, prasideda Bažnyčios veiklos laikotarpis. Nuo šiol Jėzaus esamybė neapsiriboja laiko ir erdvės apibrėžtu kūnu. Jėzus būna per visatą apimančią Dvasią.

Evangelijos skaitinyje pateikiamas paskutinis prisikėlusio Jėzaus pasirodymas savo mokiniams. Susitikimas įvyksta Galilėjoje. Jėzus pats nurodė šią vietą per Paskutinę vakarienę: „O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“ (Mt 26, 32). Apie šį pasimatymą primena angelas prie tuščio kapo: „Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite“ (Mt 28, 7). Taip pat ir prisikėlęs Jėzus pakartoja šį kvietimą kelyje sutiktoms moterims: „Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“ (Mt 28, 10). Evangelistas Matas pabrėžia šios vietovės svarbą nuo pat Jėzaus viešosios tarnystės pradžios: „Pagonių Galilėja! gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Mt 4, 15). Mokiniams, atvykusiems į Galilėją, teko kopti į kalną. Biblijoje kalno simbolis primena Sinajaus kalną, kur buvo sudaryta pirmoji sandora ir kur Mozė gavo dešimt Dievo įsakymų (plg. Iš 19 ir 24; 34, 1–35). Ten pat pranašas Elijas buvo pasitraukęs į vienumą, kad atrastų savo misijos prasmę (plg. 1 Kar 19, 1–18). Kalnas primena ir Atsimainymo kalną, kur Mozė ir Elijas, tai yra Įstatymas ir Pranašai, pasirodo kartu su Jėzumi, taip patvirtindami, kad jis yra pažadėtasis Mesijas (plg. Mt 17, 1–18). Pagaliau kalnas simbolizuoja ne tik išorinio, bet ir vidinio – tikėjimo – kopimo vietą.

Mokiniai, pamatę Jėzų, pagarbino jį parpuolę ant žemės (plg. Mt 28, 17). Tą patį veiksmažodį evangelistas Matas pavartoja, kai Jėzų pagarbina išminčiai (2, 11), raupsuotieji (8, 2), mokiniai valtyje (14, 33), moteris kanaanietė (15, 25). Tačiau ir užkopus ant kalno atsiranda vietos šiai neabejotinai tikrovei – abejonei: „Kai kurie dar abejojo“ (Mt 28, 17). Pirmiesiems krikščionims buvo sunku patikėti Prisikėlimo žinia. Apie tai ne kartą užsimena visi keturi evangelistai. Tikėjimas Prisikėlimu brendo pamažu, kol pagaliau tapo esminiu krikščionių įsitikinimu (plg. 1 Kor 15, 3–34).

„Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo“ (Mt 28, 18). Vienintelį kartą Matas pažymi Jėzaus prisiartinimo gestą – tai buvo po Atsimainymo ant Taboro kalno (plg. Mt 17, 7). Žmogui reikia, kad Dievas prisiartintų prie jo, nes žmogus jaučia atstumą, skiriantį jį nuo dieviš- kumo. Savyje neturime gebėjimo tikėti. Dievui reikia imtis iniciatyvos. Mes esame laisvi atsiliepti pagarba arba prisiartinimu. Jėzus drąsina savo mokinius: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Šis teiginys patvirtina Jėzaus lygybę su Dievu. Per visą Senąjį Testamentą vien tik Dievas yra dangaus ir žemės Viešpats. Kokia šios valdžios esmė? Apreiškimo knygoje Avinėlis – prisikėlęs Jėzus – gauna iš Dievo rankų knygą su septyniais antspaudais (plg. Apr 5, 7) ir tampa istorijos Viešpačiu. Jis savo galia ir valdžia nugali slibiną, blogio jėgą (plg. Apr 12, 1–9), o žvėrį ir netikrą pranašą – Romos imperijos simbolius – sugauna (plg. Apr 19, 20). Ir išpažindami savo tikėjimą sakome, o šiandien liturgiškai ir švenčiame, kad Jėzus įžengė į dangų ir atsisėdo Dievo Tėvo dešinėje, taip tapdamas gyvųjų ir mirusiųjų Teisėju.

Prisikėlimo žinia negali būti užvožta indu, bet turi būti įstatyta į žibintuvą, kad apšviestų visas tautas (plg. Mt 5, 15). „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Ši valanda ženklina ne tiek Jėzaus, kiek mokinių išėjimą. Pirmojo amžiaus pabaigoje įvairūs sunkumai ir persekiojimai galėjo pastūmėti krikščionių Bendriją užsidaryti savyje. Tokios tendencijos jau aptinkamos Morkaus evangelijoje (parašyta apie 45 m.), kur apaštalas Jonas įsivaizduoja, kad Jėzus skirtas tik nedidelei išrinktųjų grupei. Tačiau Jėzus jį tuoj pat pataiso: „Kas ne prieš mus, tas už mus!“ (Mk 9, 40). Todėl Mato evangelija (parašyta apie 60 m.), būdama visiškai ištikima Jėzaus atvirumui, aiškiai pabrėžia, kad bendruomenė negali likti uždara, negali prisiskirti Dievo veikimo pasaulyje monopolio. Dievas nėra Bažnyčios nuosavybė, bet Bažnyčia yra Dievo nuosavybė (plg. Iš 19, 5). Krikščionių bendruomenės svarbiausia misija – būti druska ir raugu pasaulyje (plg. Mt 5, 13; 13, 33).

Evangelija pagal Matą baigiasi Jėzaus žodžiais: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (28, 20). Jėzus kalba ne apie atsiskyrimą, bet apie visur esamybę. Kai Mozė buvo pašauktas išlaisvinti tautos iš Egipto nelaisvės, iš Dievo jis gavo vienintelę garantiją: „Aš būsiu su tavimi!“ (Iš 19, 5). Tas pat pažadėta pranašams ir kitiems Dievo pasiųstiems žmonėms, kad atliktų svarbią misiją. Taip pat ir Mergelė Marija išgirdo iš angelo tuos pačius žodžius: „Viešpats su tavimi!“ (Lk 1, 28). Jėzuje evangelisto Mato bendruomenė, kuri iš pradžių buvo stipri žydų krikščionių grupuotė, aptinka tokį patį pažado tikrumą: jo vardas – Emanuelis, Dievas su mumis (plg. Mt 1, 23). Tik ši gyva Dievo artumos patirtis galėjo suteikti pirmojo amžiaus krikščionims paramą, stiprinti jų tikėjimą, teikti jiems viltį ir subrandinti jų meilę bei savęs dovanojimą kitiems. Iš tiesų išaukštintas Jėzus dieviškoje šviesoje yra ne „paimtas iš pasaulio“, o jį viršijantis ir taip su juo susijęs. Šiapus ir anapus priartėjo, nes Jėzuje Kristuje galutinai susivienijo amžinasis Dievas ir laikinasis žmogus. Šiandien, kaip ir vakar (plg. Žyd 13, 8), Kristus nėra toli nuo mūsų, nebent mes esame toli nuo jo; bet kelias suartėti atviras.

baznycioszinios.lt