Jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn
Pirmojoje knygoje, Teofiliui, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis jiems pateikė daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo Karalystę. Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“. Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jis atsakė: „Ne jums žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo nuožiūra. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano ¬liudytojai Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“. Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai, galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate matę jį žengiant į dangų“. (Apd 1, 1–11)
Kai Dievas žengė aukštyn – linksmybė aidėjo, gaudė trimitai, Viešpačiui žengiant
Plokite delnais, visos tautos,
džiaugsmo šauksmais šlovinkit Dievą!
Vai, šiurpulinga Dievo didybė –
tai visos žemės aukščiausias Valdovas. –
Kai žengė Dievas aukštyn – linksmybė aidėjo,
gaudė trimitai, Viešpačiui žengiant.
Vai, skambinkit Dievui, giedokit!
Skambinkit… skambinkit… mūsų Valdovui! –
Dievas – visos žemės Valdovas!
Giedokit, kaip tik išmanot!
Dievas – tai tautų Viešpats,
jis sėdi savo šventajame soste. – (Ps 46, 2–3. 6–9)
Kristaus pilnatvės amžiaus saikas
Broliai! Aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas Krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose. Kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą.
[Todėl sakoma: „Kildamas aukštyn, nusivedė belaisvius ir davė žmonėms dovanų“. Ką reiškia „jis pakilo“, jeigu ne tai, kad jis ir nusileido į žemesnes sritis žemėje. O tasai, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo aukščiau už visą dangų, kad visa užpildytų.]
Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus tobulą pažinimą – vyrišką subrendimą ir Kristaus pilnatvės amžiaus saiką. (Ef 4, 1–13)
Jis buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje
Pasirodęs Vienuolikai, Jėzus tarė:
„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.
Kurie įtikės, tuos lydės stebuklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“.
Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.
O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant stebuklais, kurie juos lydėjo. (Mk 16, 15–20)
Tedžiūgauja visas pasaulis: Jėzus Kristus, garbės Karalius, mirties ir nuodėmės Nugalėtojas, angelų sveikinamas, šiandien pakilo į dangų ir įžengė į Tėvo garbę su savimi išsivesdamas ir išvaduotuosius iš nuodėmės nelaisvės.
Viešpatie, savo kančia ir mirtimi ant Kryžiaus visiems atvėręs kelią į dangų, Tu ir mums suteikei viltį. Tad kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: teatsiunčia Jis mums Išminties ir Tiesos Dvasią, kad ir mes taptume Jėzaus Kristaus liudytojais iki pat žemės pakraščių, ir tesuteikia mums malonę laikų pabaigoje be baimės Jį pasitikti.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Arnoldas Valkauskas. Jėzus Kristus yra pergalės Dievas
Skaitydami šios dienos evangeliją pagal Morkų randame tokius žodžius: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės stebuklai“, – tai yra prisikėlusio Viešpaties žodžiai, kuriuos Jis ištarė vienuolikai.
Taigi Dievo karalystė yra čia, ir ji yra su galia. Ta galia labai konkreti ir reali, paliečianti žmogaus gyvenimo realybę. Mes dažnai gyvenime galvojame: tikėjimas gerai, gražu, mes ateiname į bažnyčią, atliekame pareigą, išeiname ir vėl įsisukame į kasdienybės ratą, ir tikėjimas pasilieka kažkur šone. Jis lieka kaip graži etiketė, na, gal gyvenimo įforminimas, gyvenimo apipavidalinimas, bet nesuvokiame pačios svarbiausios esmės, kad tai yra tikras gyvenimas – tikėjimas į Jėzų Kristų yra pats tikriausias gyvenimas. Tai iš tiesų yra gyvenimas. Tai, kas vyksta aplink mus, tas pasaulis yra kintantis dydis. Tikėjimas į Jėzų Kristų, į Jėzaus Kristaus asmenį – tai yra gyvenimas Juo. Jei atidžiau pavartytume Naująjį Testamentą, pamatytume, kad per tikėjimą mumyse gyvena Jėzus Kristus – apaštalas Paulius aiškiai tai kalba. Juo labiau per Krikšto sakramentą, kai esame krikštijame vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, mes realiai gauname Šventąją Dvasią, tą Dvasią, kuri mumyse realizuojasi į Jėzų Kristų. Ir už tai ta dvasinė realybė tikra, ir ji turi tapti mūsų kasdienybėje apčiuopiama. Niekas nepasikeičia, kaip gražiai sako Karlas Raneris, gyvenimo ordinarinė, paprasta kasdienybė išlieka ta pati, tačiau mes, atpažinę Dievą savyje, tampame sakytume lyg ir apsvaigę dvasia, nes Dievo jėga mus neša ir pakeičia gyvenimus. Ji pripildo mus savo jėgos, savo galios, savo vilties atlikti tuos darbus. Taigi kalbėkime apie dvi realybes – Dievo realybę ir Dievo priešininko realybę. Ir todėl apaštalas Petras savo pirmajame laiške, šios dienos skaitinyje, kalba, kad piktoji dvasia kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, ieškodama, ką praryti. Tai nėra iliuzija. Tačiau Jėzus Kristus yra nugalėtojas, ir mes turime atpažinti Dievą savyje, atpažinti, jog Jis yra čia, ir kad Jis yra tikrai realus pergalės Dievas. Juk Jis prisikėlė ne šiaip sau ir paliudijo savo prisikėlimą ne šiaip sau, bet tam, kad eitume ir skelbtume Evangeliją, Dievo Gerąją Naujieną, galutinės Dievo pergalės visoje kūrinijoje Gerąją Naujieną visai kūrinijai.
Taigi kas įtiki, kad Jėzus Kristus yra pergalės Dievas, tas iš tikrųjų priima Jį, priima Jo realybę ir realiai tampa išgelbėtas. Lieka tie patys darbai, tie patys uždaviniai, lieka tos pačios problemos, bet aš esu kitas, nes Dievas gyvena manyje, ir Jis mane veda. Jis padeda išspręsti daugelį dalykų, kurie iki šiol man atrodė neišsprendžiami. Kviesčiau kiekvieną klausytoją, kuris girdi šios dienos Evangeliją, pakviesti Viešpatį Jėzų Kristų, kad Jis paliestų šią dieną, kasdienybę taip, kad aš pažinčiau Jį asmeniškai ir kad galėčiau patirti Jo gydančią jėgą, Jo stiprinančią švelnią meilę, kad galėčiau įvykdyti jo valią ir būčiau Jo realybės dalyvis. Aš negaliu būti tik lūpomis išpažįstantis. Tikėjimą reikia priimti širdimi, lūpomis išpažinti ir, savo gyvenimą atidavus Jėzui, savo tikėjimą realizuoti gyvenimu.
„Mažoji studija“, laida „Dievo žodis, kasdieniai skaitymai“, 2005