Matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo:
„Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Po manęs ateis vyras, anksčiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane. Aš jo nepažinojau, bet tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštijau vandeniu“.
Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pleveno virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir plevenančią dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia’. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“ (Jn 1, 29–34).
Paminėję Sausio 13-ąją – dieną, kai buvo paliudyta: Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15,13), šiandien prisimename Jono Krikštytojo liudijimą: Jėzus yra Dievo Avinėlis – Tas, kuris prisiima ir mano kaltybes ir, užnešęs ant Kryžiaus, jas sunaikina, kad iš nuodėmės vergijos išvaduoti gyventum Jo pažadu Laimingi pakviesti į Avinėlio puotą!
Dėkodami už šią brangią dovaną melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Tegul Dvasia, nužengusi ant mylimojo Tėvo Sūnaus, apgobia šią bendriją ir tesaugo ją ramybėje. Tegu meilės Dvasia atveria mūsų širdis, kad priimtume Tą, kuris Pirmasis mus pamilo, ir savo gyvenimu liudytume Jo meilę – žymę, jog esame Dievo vaikai, pašaukti amžinajam gyvenimui. Ir tegul Jonas Krikštytojas, vedęs žmones pas Jėzų, tampa mums pavyzdžiu, kaip tapti kitiems kelrodžiu.
Mons. Artūras Jagelavičius. Jėzaus pašaukimas būti Dievo Avinėliu
Šis sekmadienis mums pateikia Kristaus dieviškumo ir kilniausios jo misijos žinią. Šiandien Evangelijoje Jonas Krikštytojas Jėzų pristato kaip nekaltą Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Jėzus nėra Izraelio lauktas politinis Mesijas, pilnas galybės ir žemiškos garbės, anot pranašo Izaijo, tai tarnas, kuris aukojasi. Per atpirkimo auką Jėzus tampa šviesa ir išganymu ne tik Izraeliui, bet ir visai žmonijai. Ar mes turime tokį tikėjimą, kad apšviestume kitus? Tokią degančią meilę, kuri sušildytų atšalusias ir viskam abejingas širdis?
Štai vėl Kristus pasirodo Jono Krikštytojo akivaizdoje. Jis nori, kad Jonas pristatytų jį liaudžiai. Tarp tūkstančių žmonių, ateinančių pas Joną, buvo tokių, kurie, patraukti didžio vyro šventumo, pasidavė ypatingai jo įtakai. Iš jų turėjo rastis Jėzaus mokinių užuomazga. Kai Jonas pamatė Išganytoją, tarė savo mokiniams ir liaudžiai: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“ To liudijimo ypatingumas ir reikšmingumas tas, kad Jonas nusako Jėzaus pašaukimą – būti pasaulio atpirkėju per mirties auką. Jėzaus kaip pasaulio Atpirkėjo pašaukimas yra vaizdžiai, trumpai nurodytas aukos avinėlio įvaizdžiu. Toks Mesijas yra pavaizduotas pranašų. Vietoje deginamųjų gyvulių aukų ateina pats Dievo Sūnus kaip auka, kaip mūsų išpirkimas iš nuodėmės vergijos. Iš Dievo Avinėlio paveikslo mums spindi skaistumas, paprastumas, švelnumas ir kantrumas, o labiausiai – Dievybė. Dievo Avinėlis reiškia Dievo siųstąjį, Dievo nuosavybę ir patį Dievą. Juk tik dieviška auka gali atpirkti žmoniją. Viešpats siunčia Šventąją Dvasią balandžio pavidalu, ir balsas iš dangaus vadina jį savo Sūnumi. Tas Jono Krikštytojo liudijimas ir tikėjimo į Kristų išpažinimas yra toks gražus ir turiningas, jog Bažnyčia nuolat jį vartoja Mišių liturgijoje.
Tas Krikštytojo liudijimas buvo taip pat labai svarbus žydams, kurie manė esą reikalingi ne nuodėmių Atpirkėjo, o tik išvadavimo iš svetimųjų viešpatavimo. Žydai Mesijo laukė tik sau ir dėl savęs ir negalėjo įsivaizduoti jo kenčiančio. O Jonas skelbia visų nuodėmių Atpirkėją per kančią ir mirtį.
Fariziejai ir Rašto žinovai priekaištavo Kristui, kam jis su nusidėjėliais valgo ir bendrauja. Jie nematė gero Kristaus pavyzdžio – gelbėti sielas. Jie nejautė sielų meilės, kuria degė Kristus. Jie net nematė ir tų nusidėjėlių atgailos. Buvo raidės saugotojai, o ne širdies stebėtojai, todėl jie nesekė Kristaus geru pavyzdžiu, o juo piktinosi. Tokių fariziejų visais laikais netrūksta. Jie ras priekaištų ir Bažnyčiai, ir jos tarnams, ir jos nariams; jei gyventų Kristus žemėje žmogaus pavidalu, tikriausiai ir jis nebūtų laisvas nuo naujųjų fariziejų priekaištų. Tokie fariziejiškos dvasios žmonės nuolat knaisiosis, – bene pamatys kur dėmę, dumblo ir purvo, kuriuos galėtų ir kitiems parodyti, tačiau nekreips dėmesio į Bažnyčios dideles švietimo pastangas, labdaros veiklą, nematys vienuolių ir kunigų, dirbančių kartais sunkiausiomis sąlygomis. Jie prikaišios dėl suklupusių, bet nematys šventųjų, kurie šviečia kaip žvaigždės. Tokių fariziejų žvilgsnis per daug nukreiptas į purviną žemę, kad jie pastebėtų šviesias žvaigždes.
Kita vertus, Evangelija, kurią skelbė Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmes, pabrėžia džiaugsmą dėl atgailojančio nusidėjėlio. Ir yra ko džiaugtis. Vysk. Keppleris savo raštuose pabrėžė, kad net jeigu mus kas įskaudina teisdamas, nieko geresnio negalime padaryti, kaip muštis į krūtinę ir sakyti: Mea culpa, mano kaltybė. Ir tai tūkstantį kartų geriau, negu ambicingai vaizduoti įžeistą nekaltybę ir murmėti dėl iškentėtos neteisybės. „Kaip raudona lempelė gatvėje nesukuria važiuojantiems pavojaus, bet tik perspėja, nurodo, taip ir Bažnyčia savo kokiu nors draudimu ar leidimu dorybių ar nuodėmių nesukuria, bet tik atkreipia žmonių dėmesį, kur jos yra“ (A. Maceina).
Jėzaus pašaukimas būti Dievo Avinėliu giliai įsispaudė evangelisto Jono širdyje. Tai išryškėja ypač Apreiškimo knygoje.
Mūsų tikėjimas ir meilė privalo pajėgti liudyti tiesą ir Dievo meilę ne tik malda ir apeigomis, bet ir pirmiausia mūsų krikščionišku gyvenimu. Tai įmanoma tik tada, kai mes ieškome Dievo valios kiekviename savo veikime. Kuomet esame susivieniję su Kristumi. Šis susivienijimas su Kristumi reikalauja Jėzų priimti savo vidumi. Jėzus vadovauja mums ne primestinai, ne išoriškai, bet iš vidaus, iš mūsų širdies. Tai pasiekti galime per atgailą, auką, apsimarinimus, kuomet mūsų širdis atsigręžia į Dievą. Mes turime labai gerai suprasti, jog krikščionio užduotis – sutapatinti tikėjimą su gyvenimu. Kad mes gyventume taip, kaip tikime, o ne, neduok Dieve, atvirkščiai.
Melskimės, mieli tikintieji, kad mums užtektų valios tvirtumo išlikti ištikimiems Kristui, nepaisant sunkumų, nelaimių, persekiojimų ar paniekinimų.