Apaštalai prašė Viešpatį: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’, – tai jis paklausytų jūsų.
Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: ‘Tuojau sėsk prie stalo’? Argi nesako: ‘Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi…’? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’“. (Lk 17, 5–10)
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime Jėzų sustiprinti mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą, kad vykdydami Dievo valią sugrįžtume į savo dangiškojo Tėvo namus. Kasdienėje maldoje kartodami TEESIE TAVO VALIA priimkime Jo meilę ir vadovavimą – teišrauna Jis mūsų baimę bei nerimą, tepakeičia juos ryžtu ir viltimi.
Mons. Artūras Jagelavičius. Ko reikia Dangaus karalystei pasiekti
Dažnai tenka girdėti sakant: „Argi svarbu tikėti ar netikėti? Užtenka būti tauriu, garbingu, žodžio besilaikančiu žmogumi.“ Į tai vienas prancūzų rašytojas atsakė: „Žinoma, to užtenka, kad išvengtum mirties bausmės ar kalėjimo, bet neužtenka Dangaus Karalystei pasiekti.“ Labai dažnai tie, kurie nėra ištikimi savo religinėms pareigoms, negyvena tikėjimu, teisinasi sakydami: aš esu tikintis, bet nepraktikuojantis. Toks atsakymas išduoda asmenį, kurio tikėjimas yra labai neaiškus – toks žmogus vapalioja, jog anapus kas nors turėtų būti, ką reikėtų tikėti; kažkokia energija, didžioji išmintis… Tačiau dažnai tokie aiškinimai neturi nieko bendra su krikščionybe. Mes, krikščionys, tikime ne kažkokiomis už mus aukštesnėmis energijomis, bet į gyvąjį Dievą, jo Sūnų Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią.
Kartais atsiranda iliuzija, jog turime tikėjimą, jeigu reguliariai einame sakramentų ir dalyvaujame šv. Mišiose. Tačiau, mano brangieji, krikščioniškas tikėjimas yra visiškai kitas dalykas: tai asmeniškas susitikimas su Kristumi. Tikėti – tai liautis pasitikėti pačiu savimi ir leisti Dievui veikti. Tuomet užtenka garstyčios grūdelio dydžio tikėjimo, nes su mumis yra visas visagalis Dievas. Kalbėdamas apie garstyčios grūdelio dydžio tikėjimą, Jėzus tuo parodo, jog jam svarbiau ne tikėjimo dydis, bet tikėjimo tikrumas. O tikrojo tikėjimo požymis – visiškas pasitikėjimas Dievu. Tas, kas pasitiki Dievu, leidžia Dievui veikti per save. Jėzus iš mokinių trokšta visiško pasitikėjimo Dievu: tai leidžia veikti Dievo visagalybei. Toks tikėjimas nėra šventųjų privilegija. Tai kiekvienam tikinčiajam įmanomas dalykas ir kiekvieno iš mūsų pareiga.
Tikėjimas nėra priemonė, idant taptume išskirtiniai ir privilegijuoti. Tikėjimas yra Dievo dovana. Tikėjimas jau pats savaime yra tikslas. Už tikėjimą nėra atlyginimo, kaip niekas neprašo iš Dievo atlyginimo už gerą sveikatą ar gerą regėjimą. Jau pati sveikata, pats regėjimas yra didelis turtas. Nėra abejonės, kad tikėjimas, kaip ir kiekviena kita dorybė, gali būti mažas ar didelis. Pats Išganytojas vienus gyrė už jų didelį tikėjimą, kitus peikė už mažą. Štai moterį kanaanietę, prašančią, kad Jėzus išgydytų jos dukrą, Kristus pagiria dėl jos tikėjimo. Didelis tikėjimas buvo ir romėnų šimtininko, kuris atėjo prašyti Išganytojo pagydyti jo tarną. Išganytojui pasirengus eiti į jo namus ir išpildyti jo prašymą, šimtininkas pareiškė, kad nesąs vertas tokios malonės, pakaks, jei Išganytojas teiksis tarti žodį čia, iš šios vietos, ir jo tarnas pasveiks. Priešingai, apaštalų tikėjimas buvo peikiamas, kad jie išsigando užklupti audros ežere ir manė, jog jau žūva, nors Jėzus buvo su jais. Įspėdamas apaštalą Simoną Petrą Jėzus sako: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiausi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius“ (Lk 22, 31).
Kadangi be tikėjimo negalima patikti Dievui, o tikėjimas yra būtina išganymo sąlyga, kai tikėjimas menkas, gresia pavojus būti gyvenimo audrų ir įvairių pagundų sunaikintam. Turime rūpintis sustiprinti savo tikėjimą, kad atlaikytų gyvenimo išbandymus. „Abejoti tikėjimo svarba yra tarsi abejoti reikalingumu šaknų, kurios lyg be reikalo žemę užima: jų nematyti ir jos neneša vaisių…“ (šv. Augustinas). Todėl kartu su izraeliečiu, prašančiu Jėzaus pagalbos, tarkime: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9, 24). Jei mus ar mūsų artimuosius ištinka didelis skausmas, baisi nelaimė, tuojau kyla pagunda murmėti, jog Dievas negailestingas, neteisingas. Akivaizdu, tuomet mūsų tikėjimas būna dar mažesnis už garstyčios grūdelį. Tad kas augina tikėjimą? Dievo žodžio klausymas. Apaštalas Paulius sako: „Tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17). Kaip mokslininkai domisi naujausiais mokslo laimėjimais, bando išsiaiškinti gamtos paslaptis, taip ir tas, kuris nori padidinti savo tikėjimą, privalo uoliai klausytis Dievo žodžio, domėtis, norėti pažinti ir, svarbiausia, pagal Dievo žodį gyventi. Kas to nedaro, tas panašus į sodininką, kuris nori išauginti gražias gėles tamsiame rūsyje.
„Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės“ (Jn 14, 23). „Be meilės tikėjimas yra tuščias. Sujungtas su meile – krikščioniškas“ (šv. Augustinas). „Prie Dievo skrendama ne tiek genijaus ar mokslo sparnais, kiek – meilės. Kas nori įeiti į tikėjimo šventovę, tas turi sakyti ne: „Noriu matyti“, bet tarti: „Noriu mylėti“. Meilės kelias visada veda į tikėjimą“ (Bougaud). Kadangi dieviškosios tiesos viršija mūsų proto jėgas, Dievas savo malone apšviečia protą, veikia valią, sukeldamas dieviškųjų tiesų meilę. Kas nori padaryti tikėjimo pažangą, turi rūpintis visomis jėgomis didinti savyje Dievo malonę. Ją didina malda, geri darbai, ypač gailestingumo darbai ir sakramentai. Gyvas tikėjimas yra tas, kuris veikia išvien su Dievo meile, jis verčia žmogų vykdyti Dievo valią ir gyventi taip, kaip Dievui patinka. Dažnai kartokime apaštalų žodžius: „Viešpatie, padidink mūsų tikėjimą.“