Dievo tauta, įžengusi į pažadėtąją žemę, švenčia Paschą
Viešpats kalbėjo Jozuei: „Šiandien nustūmiau nuo jūsų Egipto gėdą“. Izraelitai stovyklavo Gilgale. Į mėnesio keturioliktosios dienos vakarą Jericho lygumoje jie šventė Paschą (Velykas). Dieną po Paschos jie valgė to krašto derliaus neraugintą duoną ir spirgintus grūdus. Tą dieną nustojo kristi mana, ir nuo tada izraelitai jos nebegavo. Jie mito iš derliaus, kurį tais metais išaugino Kanaano žemė. (Joz 5, 9a. 10–12)
Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras
Aš visuomet Viešpatį gerbsiu,
mano burna šlovins jį nuolat.
Tuo mano siela didžiuojas.
Tegu nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias. –
Su manimi visi šlovinkit Dievą,
aukštinkim Viešpaties vardą kaip vienas.
Viešpaties ieškau, jis atsiliepia
ir išvaduoja mane iš baisybių. –
Žvelkit į jį, ir jums nušvis veidas,
nebeteks rausti iš gėdos.
Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo,
iš visų bėdų išvadavo. – (Ps 33, 2–7)
Dievas mus per Kristų sutaikino su savimi
Broliai! Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę. Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones, nebeįskaito jiems nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. Taigi Kristaus vietoje mes einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu mes maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų padarė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.“ (2 Kor 5, 17–21)
Tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo
Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“.
Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:
„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, pasiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.
Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.
Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi’…
Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su bloga draugija, tu bematant jam papjovei peniukšlį’.
Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“ (Lk 15, 1–3. 11–32)
Viešpatie, šį džiaugsmo sekmadienį meldžiame Tave atsivertimo malonės: tesusimąsto visi šio pasaulio sūnūs palaidūnai apie Tėvo namus, tesuranda savy nuolankumo ir ryžto išsižadėti to, kas skiria juos nuo Jo gailestingumo, ir grįžti į Jo džiaugsmą. Duok, Viešpatie, kad ir ištikimieji sūnūs atvertų širdį Tėvo džiaugsmui dėl pilnų namų, kad juo dalydamiesi liudytų Dievo gailestingumą.
Dėkodami už visada laukiančius namus ir už dosnumą, su kuriuo dangiškasis Tėvas su mumis viskuo dalijasi, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Jėzau, per savo Auką ant Kryžiaus sutaikinęs mus su Tėvu, duok Jį geriau pažinti, Juo visur ir visada viltis, kad ir mes surastume ramybę Jo glėby. Prašome per Jėzų, mūsų Viešpatį. Amen.
Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: didžiausias džiaugsmas – sugrįžti pas Dangiškąjį Tėvą
Šv. Petras Auksažodis († apie 450). Susitikimas
Jis pakilo ir iškeliavo pas tėvą (Lk 15, 20). Pakilo jis iš sielos ir kūno griuvėsių; pakilo iš pragaro gelmės ir siekė dangaus aukštybių; sūnus pakilo keliauti pas dangiškąjį tėvą veikiau dėl atleidimo negu dėl kaltės, kuri jį buvo pražudžiusi. Jis pakilo ir iškeliavo pas tėvą. Ne kojų žingsniais keliavo, o sielos eigastimi; ilgos žemės kelionės nereikėjo, nes atrado trumpą išganymo kelią. Nemoka ieškoti dangiškojo tėvo traukdamas [žemės] keliais, bet greitai jį randa esant čia pat tas, kuris ima ieškoti tikėjimu. Jis pakilo ir iškeliavo pas tėvą, nors buvo toli. Kodėl keliauninkas esti toli? Todėl, kad jis dar nėra atkeliavęs. Keliauninkas keliauja atgailos link, bet dar nėra atkeliavęs iki malonės; keliauja į tėvo namus, bet dar nėra atėjęs į ankstesniojo gyvenimo arba šlovės garbę.
Nors buvo toli, tėvas jį pažino. Pažino jį tėvas, kuris turi sostą aukštybėse ir nuleidžia akis žemyn į dangų ir žemę (Ps 112 (113), 5, 6). Tėvas jį pažino, kad ir jis galėtų pažinti tėvą; tėvo veidas apšvietė keliaujančio sūnaus žvilgsnį, idant išsisklaidytų visa tamsuma, gaubianti jį dėl kaltės. […] Taigi jei dangiškasis tėvas nebūtų savo spinduliais nušvietęs parkeliaujančio sūnaus veido, jei nebūtų savo šviesa išsklaidęs visos sūnaus žvilgsnį temdančios miglos, tai šis niekada nebūtų išvydęs dieviškojo veido šviesos. Pažino jį iš tolo, ir labai susijaudino. Susijaudino iš gailesčio, tas, kurio negalima išjudinti; pribėgo prisiartindamas ne kūnu, o meilės jausmu.
Puolė jam ant kaklo. Ne kūnu puolė, o užuojauta. Puolė jam ant kaklo, kad pakeltų jį, šitaip nupuolusį. Puolė jam ant kaklo, kad meilės našta panaikintų kaltybių naštą. Ateikite pas mane, – sako, – visi, kurie vargstate ir esate prislėgti. Imkite ant savo pečių mano naštą, nes mano našta lengva (Mt 11, 28.29.30). Matote, kad sūnų tėvo našta džiugina, o ne slegia. Puolė jam ant kaklo ir pabučiavo. Taip teisia tėvas, taip jis taiso, taip jis nusidėjėlį sūnų bučiuoja, o ne rykštėmis plaka. Meilės galia nemato nusižengimų, todėl tėvas sūnaus nuodėmes išpirko pabučiuodamas, uždengė apkabindamas, idant neapnuogintų sūnaus nuodėmių, sūnaus nepaniekintų. Tėvas taip gydo sūnaus žaizdas, kad nepaliktų sūnui rando, kad nepaliktų jam dėmės. Palaiminti tie, kurių neteisybės atleistos ir kurių nuodėmės uždengtos (Ps 31(32), 1).