Geroji Naujiena: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“

Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu. Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“

O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“.

Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“

„Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?

Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“.

Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“.

Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“.

O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“.

Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“

O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Lk 7, 36–8, 3)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje – asmeniškai ar bendruomenėje – prašykime Jėzaus malonės, kuri perkeistų mūsų širdis ir leistų sutikti gyvąjį Dievą, Jo gailestingąją, išganingąją meilę.

Mons. Artūras Jagelavičius. Kas gelbsti žmogų?

„Bažnyčios žinios“ | 2016 (5)

Šiais laikais vis labiau prarandama nuodėmės sąvoka. Žmogus vis labiau suprimityvina blogio sampratą, norėdamas įgyti kuo daugiau laisvių, jis pamažu praranda ir atsakomybės jausmą. Žydų Talmudas sako: „Dažnas du kartus padaręs nuodėmę pradeda jos nebelaikyti nuodėme.“

Nuodėmė nugali tą, kuris su ja pradeda derybas. Ne vienas žmogus pasiduoda apgaulingam savęs pateisinimui. Taip atsitinka, nes nuodėmė iš pradžių yra maloni, paskui darosi vis lengviau ją padaryti, nuodėmė tampa miela, dažna ir įprasta. Tada žmogus ima nebeatgailoti ir užkietėja prarasdamas norą taisytis. Toks žmogus yra labai arti pražūties. Nuodėmė yra panaši į bedugnę: kuo giliau, tuo tamsiau. Ji padaro žmogaus širdį nedorą, bejausmę, užsispyrusią. Kur žmogus nuodėmės nelaiko nuodėme, ten jam nereikia nei Dievo, nei Jo teikiamo gailestingumo. Viena iš siaubingiausių žmogaus gyvenimo situacijų yra Dievo gailestingumo atmetimas. Štai kodėl Dievas nuolat siuntė žmonijai pranašus, tuos tikrosios tiesos apie žmonių širdžių būklę skelbėjus. Jėzų kaltino, kad jis yra nusidėjėlių bičiulis. Kokia prasme bičiulis? Gelbėjimo iš nuodėmės prasme.

Žmogų išgelbėja meilės Dievui atgaivinimas, kai apkabiname nukryžiuoto Kristaus kojas ir laistome jas atgailos bei meilės ašaromis, nušluostydami pasitaisymo iš nuodėmės plaukais. Pagarsėjusi mieste nusidėjėlė, nekreipdama į nieką dėmesio, verkdama apkabino Jėzaus kojas. Kažkas pasikeitė: Jėzus jai padėjo suprasti jos nuodėmingumą, Dievo gailestingumą ir begalinę meilę nusidėjėliui. Susitikimas su Jėzumi pakeitė jos gyvenimą, ją išgelbėjo iš nuodėmių liūno.

Tačiau šią nuostabiai jaudinančią sceną stebėjo vienas kietaširdis fariziejus. Štai kodėl Jėzus jam pasakė trumputį palyginimą apie du prasiskolinusius skolininkus, kurių vienas buvo dešimt kartų už kitą labiau įsiskolinęs. Čia būtina atkreipti dėmesį į tai, kad jiems neturint iš ko atiduoti, skolintojas dovanoja skolą abiem. Tačiau daugiau prasiskolinęs supranta, jog šeimininkas padarė jam didelę malonę: dovanojo didžiulę skolą. Skolintojas pirmas parodė meilę ir gailestį pasiskolinusiems žmonėms. Taip ir Dievas, jis pirmas parodo meilę ir gailestingumą nusidėjėliui. „Katras labiau jį mylės?“ – ši atliepiamoji meilė ateina jau po to, kai žmogus įsisąmonina begalinę Dievo meilę ir gailestingumą nusidėjėliui. Mūsų nuodėmingumo supratimas neturi sukelti nusiminimo ir vilties netekimo, bet priešingai: paskatinti mus su didžiule meile ir viltimi kreiptis į Dievo meilę ir gailestingumą. Nusidėjėlė moteris savo nuodėmingumo supratimą išreiškė dviem būdais: skausmu ir meile. Kančia, savo nuodėmingumo supratimas, Kristaus šventumo pajautimas atsispindi šios nelaimingos nusidėjėlės ašarose. Atgailos kančia pastūmėjo ją ne į neviltį, bet į Jėzaus meilę. Kelyje pas Viešpatį ji nekreipė jokio dėmesio nei į fariziejų, nei į apkalbas, nei į pasmerkimus – tematė Jėzaus šventumą ir gailestingumą. Ašaros, kvepalai, kojų bučiniai, kojų šluostymas plaukais – visa tai išreiškė jos išpažintį, jos kelią į Dievo gailestingumą, kad atsirastų nepertraukiamas meilės ryšys su Dievu. Labiau Dievą mylės tas, kuriam daugiau dovanota.

Tačiau šioje dramatiškoje scenoje Kristus nepamiršta pamokyti fariziejų kilniaširdiškumo. Fariziejus elgėsi kaip teisėjas: jis pirmiausia teisia nusidėjėlę moterį, o paskiau ir Jėzų. „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė.“ Fariziejaus akimis žiūrint, ši moteris jau yra amžiams surišta su nuodėme. Ji gali daryti kokius tik nori atgailos darbus, tačiau jam ji liks amžiams nusidėjėlė. Fariziejui atrodo, jog ryšys tarp asmens ir nuodėmės yra nepertraukiamas. Toks fariziejaus nusiteikimas atmeta bet kokią nusidėjėlių meilę. Net duotis nusidėjėlio paliečiamam jam atrodo nuodėmė. Širdyje atsiranda atsiskyrimas ir nuo Dievo gailestingumo. Dėl tokio fariziejaus nusistatymo Jėzus priekaištauja: Simonai, tu man kojų nenuplovei, nenušluostei, nepabučiavai, aliejumi galvos nepatepei. Nes tu esi tas skolininkas, kuris buvo dešimt kartų mažiau prasiskolinęs, todėl ir mažiau myli mane. Jėzus pastato fariziejų į jo vietą: mažiau mane myli, negu ši mieste žinoma nusidėjėlė, nes išpuikėliškai laikai save mažu nusidėjėliu. Štai kur yra povandeninis pavojingas rifas mūsų gyvenime: laikyti save be nuodėmės, manyti, kad esi teisus. Tuomet nereikia Dievo gailestingumo, nereikia atgailos, nereikia išpažinties. Fariziejus užmiršo, ką sako Rytų išmintis: „Kovok su nuodėme, taikykis su nusidėjėliais. Neapkęsk blogio žmoguje, bet mylėk patį žmogų.“ Deja, fariziejui buvo sunku tą padaryti: jis neatskiriamai sutapatino nuodėmę su žmogumi. „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite ir jums bus atleista“ (Lk 6, 36–37). Jeigu norime patirti Dievo meilę ir gailestingumą, turime nusižeminusia širdimi prisipažinti esą nusidėjėliai.

Vyskupas šv. Ambraziejus Milanietis (+397), padaręs didelę įtaką šventojo Augustino atsivertimui, parašė nuostabią maldą, kuri gali mums padėti geriau suprasti Dievo meilę ir gailestingumą. „Ateik, Viešpatie Jėzau, ieškok savo tarno, ieškok išsekusios avies. Ateik, ganytojau! Palik kitas devyniasdešimt devynias ir ateik ieškoti vienintelės pražuvėlės. Ieškok manęs, nes aš ieškau tavęs. Ieškok manęs, raski mane. Teikis priimti, kurį randi. Užsimesk ant pečių tą, kurį priimi… Tad ateik, Viešpatie, ieškoki savosios avies, ateiki Tu pats! Ateiki, klaidžiojančių išgelbėjime, pavargusių poilsi, mirštančiųjų gyvybe.“

Baznycioszinios.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
8 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
8
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top