Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.
O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.
Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa.
Iš to pažįstame, kad pasiliekame jame ir jis mumyse: jis yra davęs mums savo Dvasios. Taigi mes matėme ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją. Kas išpažįsta, jog Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir tas Dieve pasilieka.
Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame.
Tuo meilė pasiekia mumyse tobulumą, kad mes turime tvirtą pasitikėjimą teismo dieną, nes koks jis yra, tokie ir mes esame šiame pasaulyje.
Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė bijo bausmės, ir kas bijo, tas dar netobulai myli. Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo.
Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato. Taigi mes turime jo įsakymą, kad kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį. (1 Jn 4, 7–21)
Jėzus bylojo savo mokiniams:
„Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.
Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“. (Jn 16, 12–15)
Minėdami Švenčiausiosios Trejybės iškilmę prisiminkime – esame mylimi ir pašaukti keliauti į Tiesos pilnatvę.
Pasitikėdami Dievo pažadu vesti mus į Tiesos bendrystę, melskimės – kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai – už Lietuvą Tiesoje: kad būtume atviri priimti Jo dovanojamą meilę ir gailestingumą, kad leistume Tiesos Dvasiai veikti mumyse, kad Jo Tiesa taptų vieninteliu mūsų keliu.
Mons. Artūras Jagelavičius. „Ką Dievas visą dieną veikia?“
Kartą per tikybos pamoką vienas vaikas paklausė: „Ką Dievas visą dieną veikia?“ – „Dievas myli, – atsakė katechetas. – Dievas yra meilė.“ O meilė apima viską: meilė yra slėpinys, pranokstantis žmogaus protą, bet jam neprieštaraujantis; priešingai, meilė dar labiau išaukština žmogaus išmintį. Ir įsimylėję jaunuoliai labiau džiaugiasi ir gyvena savo meile nei visišku vienas kito charakterio ir būdo pažinimu.
Meilė visada pranoksta žinojimą. Meilė sujungia visus tris asmenis – Dangaus Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią į vieną visumą. Dievas yra meilė, štai kodėl egzistuoja Trejybė. Žmonės, kurie tiki tik į vieną Dievo asmenį, neretai įsivaizduoja Dievą kaip žiaurų ir despotišką. Tačiau jeigu Dievas būtų vienišas, iš kur Jame atsirastų meilė? Meilė yra ten, kur yra kam ir ką mylėti. Meilė tuo tampa tobulesnė, kuo tobulesnis yra tas, kuris myli. Švenčiausiąją Trejybę galima pavadinti tobuliausia meile arba meilės sąjunga, kadangi tobuli Mylintieji, tobula ir Jų meilė.
Dievas negyvena kažkokioje nuostabioje vienatvėje. Jis neišsemiamas gyvybės šaltinis, nepaliaujamai save duodantis ir apie save pranešantis. Dievas nėra vienatvė, bet tobulas bendravimas. Dėl tos priežasties žmogiškoji asmenybė, sukurta kaip Dievo paveikslas, yra pripildyta meilės. Pats tvirčiausias įrodymas, kad esame sukurti kaip Triasmenio Dievo paveikslas, yra tai, jog tik meilė mus daro laimingus. Mes gyvename bendraudami ir gyvename tam, kad mylėtume ir būtume mylimi. Mes gėrimės Dieviškosios meilės žmogui slėpiniu tiesiogiai dalyvaudami Eucharistijos aukoje, Kristaus Kūno ir Kraujo slėpinyje, prisimindami Viešpaties auką už nusidėjusį žmogų. Šventoji Dvasia mums padeda suprasti Jėzaus žodžius ir veda į tiesos pilnatvę. Jos dėka tikintieji gali pažinti nuostabią tiesą, kad Dievas ne begalinė vienatvė, bet amžinas meilės, šviesos, gyvenimo dialogas tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.
Šv. Augustinas yra pasakęs: „Dievas Mylintis, Mylimas ir pati Meilė.“ Juk Dievas pirmas parodė iniciatyvą dėl žmogaus išganymo: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Dievo Sūnus Jėzus atėjo į žemę ne savo garbės ieškodamas, bet apreikšdamas Dievo begalinę meilę žmogui. Štai Mozei Viešpats apie save pasakė: „Jahvė yra palankus ir atjaučiantis Dievas, kantrus, maloningas, teisingas.“ Dievas atėjo pas žmogų, kad apsireikštų kaip Viešpats, kupinas meilės ir gailestingumo, iš- tikimybės ir malonės. Šv. Augustinas sako: „Žmogus myli, kuomet jaučia esąs mylimas; todėl ir aš myliu Dievą, kadangi Jis pirmas mane pamilo.“
Pasaulyje niekas negali matyti Dievo, tačiau pats Dievas leidžia mums jį pažinti, ir su apaštalu Jonu galime tvirtinti, jog Dievas yra meilė: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 8. 16). Šie apaštalo Jono žodžiai reiškia, jog kas susidraugauja su Jėzumi, tas įsileidžia į savo širdį Triasmenį Dievą, nes Jėzus pažadėjo: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). Tai reiškia, kad mylinčiuose Dievą žmonėse apsigyvena pats Dievas. Jis yra nematomas, tačiau paliečiamas mylinčia širdimi.
Žvelgdami į planetas, žvaigždes, į protu sunkiai suvokiamas begalines kosmoso galaktikų erdves ir į mažas ląsteles, atomo neutronus bei protonus, jaučiame visatos Kūrėjo didingą simfoniją, kurioje visos būtybės susietos tobulos darnos. Mes jaučiame, kad visas pasaulis turi kažkokį tikslą ir prasmę. Tikintis žmogus jaučia, jog visatoje atvaizduota Švenčiausiosios Trejybės didybė. Visur jaučiama kuriančioji Dievo meilė. Tik žmogaus asmenybėje – protingoje ir laisvoje – ši dinamiška visatos harmonija tampa dvasinga, tampa atsakinga meile, atsaku Dievui ir artimui. Dievo ir artimo meilėje žmogus randa savo laimę ir tiesą. Viskas kyla iš meilės, siekia meilės ir tegali egzistuoti tik meilėje. Dieve visi kūriniai, kiekviena būtybė pačiu savo egzistavimu kreipiasi į antgamtinę Pradžią, į amžinąjį ir nesibaigiantį Gyvenimą, į dieviškąją Meilę. „Viešpatie, mūsų Dieve, koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje! Savo didingumu apklojai dangaus aukštybes“, – sakoma (Ps 8, 2).
Žvelgdami į Vieną ir Triasmenį Dievą, Jo atspindį matome šeimoje. Nes šeima yra pašaukta būti meilės ir gyvybės bendruomene, kurioje skirtingi žmonės tampa meilės harmonija. Kiekviename iš mūsų gyvena Viešpats, kadangi mes buvome pakrikštyti Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – vardu. Ženklas, jog Dievas gyvena mumyse, yra mūsų tarpusavio meilė, pagalba, atlaidumas vienas kitam. Būdami Dievo atspindžiai mes, krikščionys, šioje žemėje kuriame ne kažkokią utopiją, bet Dievo meilės karalystę.