Aš surinksiu savo kaimenės išlikusias avis ir paskirsiu joms ganytojus
„Vargas ganovams, kurie pražudo ir išblaško mano kaimenės avis! – Viešpaties žodis“.
Todėl štai ką sako Viešpats, Izraelio Dievas, ganovams, sergintiems manąją tautą: „Jūs išblaškėte mano avis, išvaikėte jas, jų neprižiūrėjote. Dabar jus nubausiu už jūsų nedorą elgesį – Viešpaties žodis. Bet aš surinksiu išlikusias savo kaimenės avis iš visų kraštų, į kuriuos jas buvau išblaškęs, ir sugrąžinsiu į jų ganyklą; jos bus vaisingos ir pasidaugins. Paskirsiu joms ganytojus, kurie jas sergės, kad jos niekuomet nebijotų ir nenuogąstautų, ir kad nė viena nepradingtų. Viešpaties žodis. Ateis štai dienos – Viešpaties žodis – ir aš pažadinsiu Dovydui teisią atžalą. Jisai viešpataus kaip karalius ir bus išmintingas, įkurs šalyje teisę ir teisybę. Jo dienomis bus išgelbėtas Judas, ir saugiai gyvens Izraelis. Jisai bus vadinamas tokiu vardu: ‘Viešpats – mūsų teisybė’“ (Jer 23, 1–6).
Mane Viešpats gano: man nieko nestinga
Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
leidžia man atilsėti paversmy;
manąją sielą gaivina.
Veda mane teisingais takais savo garbei.
Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,
aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.
Tavo lazda, vėzdas galingas,
drąsą man duoda.
Tu man keli vaišes,
o priešai sugėdinti žiūri.
Kvepalais man patepi galvą,
pili man sklidiną taurę.
Tavoji malonė ir meilė palydi
kiekvieną mano gyvenimo dieną.
Aš Viešpaties būste gyvensiu
per amžius ilgiausius (Ps 22, 1–6).
Jis yra mūsų sutaikinimas, iš pagonių ir žydų padaręs viena
Broliai! Dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo. Jis yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę. Jis sunaikino įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais, kad iš dviejų jame būtų sutvertas naujas žmogus. Jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą. Atėjęs jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti, nes per jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje (Ef 2, 13–18).
Jie buvo tarsi avys be piemens
Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę.
O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“.
Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.
Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius.
Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens.
Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų (Mk 6, 30–34).
Švęsdami eilinio laiko šešioliktąjį sekmadienį, melskimės už Bažnyčias, kurioms trūksta kunigų ir kurių žmonės yra tarsi kaimenė be piemens – tepaskiria Dievas savo tautai ganytojų pagal savo širdį, kad nė viena avis nekentėtų ar nenuklystų. Melskimės ir už tautų vadovus: tevaldo jas išmintingai, teužtikrina joms teisingumą ir saugumą. Tegu Kristaus kraujas, sutaikinantis žmones su Dievu, panaikina susiskaldymus ir neapykantą tarp tautų.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Dieve, savo tiesa tu apšvieti klystančius – tesugrįžta jie į tikrąjį kelią, padėk Bažnyčios vaikams atmesti visa, kas žemina krikščionio vardą, ir laikytis to, kas jam pritinka. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Kun. Rolandas Karpavičius. Poilsis Viešpatyje
Neretai klaidingai manoma, kad dorybingi veiksmai yra tik darbas, malda ar dvasingi pokalbiai. Tačiau šio sekmadienio Evangelijos ištrauka paneigia mūsų įsivaizdavimus – ilsėtis žmogui yra ne vien būtinybė, bet ir pareiga. Jėzus primygtinai ragina mokinius pailsėti.
Atsikvėpę nuo kasdienių darbų, galime ramiai pažvelgti į save, savo dvasinį gyvenimą, mylimus žmones, pailsėti ne tik kūnu, bet ir dvasia.
Žinoma, tai nereiškia, kad ryšį su Dievu turėtume išmesti iš dienotvarkės. Popiežius Pranciškus kalba apie „poilsį Viešpatyje“. Tai reiškia, kad turime visą laiką būti su Viešpačiu, su juo bendrauti malda, suvokti ir jausti, kad visą laiką esame jo akivaizdoje.
Tai, pasak popiežiaus, žmogų saugo nuo buvimo tik „darbo jėga“. „Šiame kontekste esmiškai svarbi šeima, nes ji yra pirmoji maldos mokykla. Šeimoje žmogus mokosi gyventi ne vien dėl savęs. Mokosi iš savęs išeiti ir dalytis gyvenimu su kitais. Per savo šeimą tikintis žmogus save suvokia ir kaip didžiosios mūsų šeimos Bažnyčios narį,“ – primena Šventasis Tėvas.
Žmogus yra daugiau, nei dirbanti būtybė, tačiau poilsis nėra savitikslis ar tuščias laiko švaistymas. Ilsimės, kad galėtume labiau mylėti. Tikras poilsis Viešpatyje ir suteikia jėgų gyventi meile.
Sigitas Tamkevičius. Geroji Dievo naujiena
16 eilinis sekmadienis
Evangelistas Morkus pasakoja apie viešąją Jėzaus veiklą: „Jėzus su mokiniais pasitraukė prie ežero. Įkandin sekė didelė minia iš Galilėjos. Taip pat iš Judėjos, Jeruzalės ir Idumėjos, iš anapus Jordano bei iš Tyro ir Sidono šalies atvyko daugybė žmonių, kurie buvo girdėję apie jo darbus“ (Mk 3, 7–8). Šitiems žmonėms Jėzus skelbė Gerąją Dievo naujieną apie prisiartinusią dangaus karalystę.
Ar galėtume įsivaizduoti kažką panašaus vykstant mūsų laikais? Kokią žinią reikėtų skelbti, kad jos pasiklausyti suplauktų tūkstančiai žmonių? Šiandien minios žmonių užpildo sporto stadionus per krepšinio ir futbolo rungtynes; užpildo visai panašiai, kaip Romoje per gladiatorių rungtynes minios užpildydavo Koliziejų.
Jėzaus mokyme skambėjo kažkas visiškai naujo, ko iki šiolei žmonės nebuvo girdėję. Jis kalbėjo apie Dievą, ne kaip grūmojantį už nuodėmes, bet kaip gailestingąjį Tėvą, kuris myli žmogų, ir, kai jis klysta, laukia jo sugrįžtančio; jis kalbėjo apie ateinančią Dievo karalystę, kurioje bus vertinamas ne turtas, ne patiriami malonumai ar žmonių teikiama garbė, bet širdies tyrumas, neturtas, nuolankumas ir net patiriami persekiojimai. Jėzus skelbė: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 5, 19–21).
Žmones traukė ne tik naujas Jėzaus mokymas, bet ir jo daromi darbai. Tarp klausytojų buvo žmonių su įvairiomis negalėmis, iš kurių jie norėjo išsivaduoti, ir daugelis išsivaduodavo. Tik reikia atkreipti dėmesį, kad Jėzus negydė vien tam, kad žmogus būtų sveikas, bet visuomet atkreipdavo dėmesį į esminį dalyką: „Eik ir daugiau nenusidėk!“ (Jn 8, 11), „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Mk 10,52). Galutinis pagydymo tikslas buvo ne fizinė, bet dvasinė sveikata.
Minioje tarp Jėzaus klausytojų visuomet buvo ir prieštaraujančiųjų, kuriems netiko Jėzaus kalbos bei darbai. Tai buvo ano meto gerai Įstatymą pažįstantys fariziejai ir Rašto aiškintojai. Jie klausėsi Jėzaus kalbų ne todėl, kad pasikeistų į gera – atsikratytų savo puikybės bei nuodėmių, bet kad Jėzų galėtų apkaltinti. Net matydami aiškiausią Dievo veikimą, jie sakė, kad Jėzus tai daro su demono pagalba: „Demonui išėjus, nebylys prakalbėjo, ir minia stebėjosi. Kai kurie žmonės sakė: „Jis išvaro demonus su demonų valdovo Belzebubo pagalba“ (Lk 11, 14).
Atgavę Nepriklausomybę mes per daug susikoncentravome į gerą gyvenimą, tarsi žmogaus gyvenimo pilnatvei pakaktų „duonos ir žaidimų“ – turėti daug pinigų, pramogų bei malonumų. Dvasiniai dalykai: tikėjimas, moralinis švarumas, pagarba žmogui, buvo palikti dėmesio pakraštyje. Nejučiomis mūsų dvasia nuskurdo, tik nelengva tai pripažinti. Jėzus, jei jo žodžių klausytume, pasakytų: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15).
Jėzaus žodžiai bei darbai bylojo apie jo didelę meilę silpnam, klystančiam, bet prisikelti norinčiam žmogui. Tačiau meilė neatskiriama nuo tiesos, todėl kai kurie Jėzaus žodžiai skambėdavo gana rūsčiai: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate“ (Mt 23, 13).
Jeigu šiandien Jėzus kalbėtų moralinėse vertybėse pasimetusiam žmogui, vadinamieji pažangieji apkaltintų jį neapykantos kalba, seksizmu, žmogaus teisių pažeidimu ir kitomis kaltėmis, kurias sugalvoja genderizmo skleidėjai.
Kaip anuomet Jėzus siuntė savo mokinius skelbti gerosios Dievo naujienos, taip šiandien šią pasiuntinybę atlieka apaštalo Petro įpėdinio – popiežiaus Pranciškaus vadovaujama Bažnyčia.
Dėkojame Dievui, kad turime uolą, į kurią galime atsiremti. Ji yra vilties ženklas geros valios žmonėms, labiau už viską branginantiems dvasines bei moralines vertybes.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius