Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.)
Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“
Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“
Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“.
Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“. Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia“. Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro“. Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei“. Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“.
Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“.
Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Dievo Pateptasis – Kristus). Atėjęs jis mums viską paskelbs“. Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“
Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote“. Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“
Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: ‘Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis’? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: ‘Vienas pasėja, kitas nupjauna’. Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą“.
Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“. Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“. (Jn 4,5–42)
Trečiąjį Gavėnios sekmadienį melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje asmeniškai ar bendruomeniškai, su pasitikėjimu maldaukime neregimąjį Tėvą: teišklauso Jis mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą už visus tuos, kurie yra persekiojami ir nevilties kamuojami, skurdo ir vienatvės slegiami, piktojo puolami ir supriešinami.
Viešpatie, esame Tavo vaikai, su viltimi ir atgaila prašome Tavo pagalbos ir užtarimo – be Tavęs mes juk nieko negalime. Todėl ir šioje Gavėnios dykumoje meldžiame už kiekvieną piktojo gundomą žmogų: Viešpatie, laimink mūsų pastangas ir neleisk mūsų sugundyti, kad nevergautume stabams, ir suteik mums išganymui reikalingų malonių.
Viešpatie, tu iš tiesų esi pasaulio Išganytojas: duok mums gyvojo vandens, kad nebetrokštume. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Morisas Ziundelis († 1975). Tikroji Dievo šventykla
Jėzus jai tarė: „Nei ant šio Garizimo kalno ir ne Jeruzalėje, nes Dievas yra Dvasia, jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“. Tikroji Dievo šventykla, kaip Jis pasakė šiai moteriai, tikroji ir vienintelė Dievo šventykla yra mūsų siela, mūsų dvasia, mūsų širdis, pagaliau mes patys, ir Tikrasis Dievas, kuris yra Dvasia ir Tiesa, ten laukia mūsų.
Samarietė suprato, ką galėjo, bet ji taip susijaudina, kad palieka ąsotį ant šulinio krašto ir bėga papasakoti draugėms apie ką tik įvykusį susitikimą. Tada aplink šulinį iš visų pusių pradėjo rinktis žmonės, kad pamatytų šį ypatingą žmogų ir išgirstų jį kalbant. Jėzus pasiliko kelias dienas su jais, ir galiausiai jie pasakė moteriai, kad ne dėl jos ir ne dėl jos žodžių jie įtikėjo Juo, bet kad patys Jį pamatė ir išgirdo.
Ši nuostabi scena, taip gražiai papasakota Evangelijoje pagal Joną, tokiu ritmu, kurį randame kitose tos pačios Evangelijos vietose, yra viena svarbiausių datų istorijoje, nes ryžtingai pažymima riba tarp tikros Dvasios ir Tiesos religijos ir įvairių prietarų, kurie apgyvendina Dievą išorėje, kurie užkelia Jį ant kalno ir kurie teigia, jog negalime turėti su Juo jokių kitų ryšių kaip tik prisirišdami prie konkrečios vietos.
Tačiau labiausiai jaudina šioje Evangelijoje tai, kas iš tiesų gavo šį esminį apreiškimą? Atskalūnė, moteris, kurią Jeruzalės fariziejus būtų laikęs nešvaria, maža to – palaidai gyvenanti nusidėjėlė. Būtent jai mūsų Viešpats atskleidė šį didingą slėpinį: Dievas yra Dvasia ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa… Būtent jai jis apreiškė, kad Dievas yra versmė, slypinti mumyse, versmė vandens, trykštančio į Amžinąjį Gyvenimą.
Būtent mes saugome šį didingą ir nuostabų slėpinį. Ir mūsų Viešpats neprilygstamu, unikaliu ir nepalyginamu būdu per dialogą su samariete mus veda prie šio esminio atradimo: dangus nėra aukštai, už žvaigždžių, dangus yra mūsų viduje.