Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai apsireikš Kristus – mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi.
Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat ir godumą, kuris yra stabmeldystė. Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą. Čia jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo, bet visa ir visuose – Kristus. (Kol 3, 1–5. 9–11)
Vienas iš minios jam tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“.
Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“.
Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: ‘Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus’. Galop jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes.
Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’
O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’
Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“. (Lk 12, 13–21)
Pasitikėdami Jėzaus pažadu – tai, kas yra iš Dievo, bus prikelta amžinajam gyvenimui – ir laukdami Jo sugrįžtant melskimės už Lietuvą Tiesoje. Prašykime Jėzų apvalyti mūsų širdis nuo godumo ir suteikti ramybę, kad taptume kupini Jo vilties ir meilės ir ja dalytumės, kad keltume savo žvilgsnį į aukštybes, kad rinktumės tuos kelius, kurie veda pas dangiškąjį Tėvą.
Kun. Wilfrid Harrington OP. Tušti planai
Koheleto knyga toliau rutulioja Jobo knygoje pradėtą atpildo temą. Mokymas apie atpildą pačia paprasčiausia forma reiškia, jog geriesiems turi būti atlyginta, o blogieji nubausti šiame gyvenime. Negana to, tarp kančios ir nuodėmės yra tiesioginis ryšys: jei žmogus kenčia, vadinasi, jis yra nusidėjėlis. Jobas parodė, jog kentėjimas nebūtinai suponuoja kenčiančiojo kaltę. Kentėjimai gali visiškai nepriklausyti nuo kaltės. Tačiau kaip tokiu atveju su atlygiu už teisingą ir dorybingą gyvenimą? Būtent tai ir yra antroji paveikslo pusė, ir čia Koheletas kelia klausimą. Jis pastebi, jog žmogus, netgi teisusis, turėdamas visa, ko geidžia širdis, nėra patenkintas. Koheletas atsisako mechaniško Apvaizdos įvaizdžio. Jo manymu, Dievas nėra griežtas buhalteris, seikėjantis gyvenimą ir mirtį, vargą ir laimę tiksliai pagal žmogaus dorybės ar kaltės laipsnį. Dievas jokiu būdu neprivalo atsiskaityti žmogui. „Tuštybių tuštybė“ (anot A. Rubšio vertimo, „Rūkų rūkas“ – baznycioszinios.lt red. past.) yra raktinė šios galvosenos išraiška. Tai, kas atrodo ciniška, iš tikrųjų yra pats tikriausias realizmas. Koheletas meta šaltakraujišką ir skvarbų žvilgsnį į žmogaus gyvenimą ir nesirengia nuslėpti to, ką įžvelgia. Jis turi drąsos pripažinti, jog dalykai, kurie turėtų patenkinti žmogų, jo nepatenkina. Išmėginęs įprastines vertybes, suvokia, kad jos nepakankamos: malonumai (Koh 2, 1–11); išmintis (2, 12–17); darbas (2, 18–23). „Tuštybės“ pavyzdys – taip pat tas triūsas ir vargas, kurį žmogus patiria, kaupdamas savo palikuonims turtą, – ir šiuo požiūriu nėra skirtumo tarp kvailo ir išmintingo žmogaus, nes nė vienas nežino savo ateities. Koheletas turi drąsos kelti šiuos klausimus ir mesti iššūkį, nes turi tikėjimo privalumą. Jis klausia ne todėl, kad abejotų, bet todėl, kad tikėjimas yra kelias per tamsą. Žmogus nežino Dievo planų. Galų gale žmogus patenkintas tai pripažindamas, nes Dievas yra danguje, o pasaulyje visa yra gera (plg. Koh 3, 11–14; 5, 2; 8, 12; 9, 7).
Antrajame skaitinyje iškeliama tai, kas ženklina per krikštą gautą naująjį krikščionio gyvenimą. Kadangi krikščionis drauge su Kristumi dvasiškai išgyvena mirtį ir prisikėlimą (plg. Kol 2, 12–13), jo tikrieji namai nuo šiol yra „aukštybėse“ (3, 1). Erdviniu įvaizdžiu pabrėžiama naujo gyvenimo kokybė. „Rūpintis tuo, kas aukštybėse“, vadinasi, gerai gyventi šiame pasaulyje. Gyvenimas „žemėje“ čia reiškia nedorybę. Tuo Paulius anaiptol neskelbia abejingumo nuostatos pasaulio reikalams. Jis pabrėžia mintį, kad tikintysis turėtų orientuotis ne pagal pasaulio elgseną (plg. Rom 12, 2), bet pagal Kristų, kurio gyvenime dalyvauja. Gyvendamas šį naują moralinį gyvenimą krikščionis nusirengia senąją prigimtį ir apsivelka Kristumi, kuris yra tikrasis Dievo atvaizdas (Kol 1, 15), ir panašiai kaip Kristus tampa Kūrėjo paveikslu (Kol 3, 9–10). Galiausiai Dievo atvaizdas pasirodo kaip Bažnyčia, tai yra bendrija tų, kurie leidžiasi keisti savo gyvenimą Kristaus pavyzdžiu.
Evangelija prasideda vieno iš minios prašymu padėti pasidalyti palikimą (Lk 12, 13). Šis prašymas – proga įspėti saugotis godumo (15) ir palyginimo apie turtingąjį kvailį įžanga. Palyginimas parodo pavojų, kurį kiekvienam gali sukelti godumas. Pabaigoje Lukas pateikia nuosprendį: „Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“. Užuot krovęs turtus žemėje, turtuolis privalėjo rūpintis „tapti turtingas pas Dievą“, krauti „nenykstantį lobį danguje“ (33).
Luko akimis, turtuolio klaida buvo tai, kad jis tegalvojo tik apie savo „sielą“ – Biblijos kalboje tai reiškia gyvybės pradmenį, troškimų ir pasitenkinimo židinį (19). Jis sukaupė derlių, norėdamas juo džiaugtis čia ir dabar. Panašiai galvoja žmogus, nepatenkintas palikimo pasidalijimu (13), taip pat besirūpinantieji valgiu bei apranga (22). Tokia yra pagonių laikysena.
Nesakoma, kad turtuolis būtų įgijęs turtą nesąžiningai; jo planai nėra amoralūs. Jo lemtinga klaida yra tai, kad jis tegalvojo tik apie šį gyvenimą. Kadangi kvailasis turtuolis nepaisė būsimojo amžino gyvenimo, jis nepagalvojo, kaip galėtų savo turtu patarnauti vargšams. Būtent dėl šios priežasties Lukas laiko jį smerktinu. Turtuolio kaltė susideda iš trijų tarpusavyje susijusių dalykų: jis pamiršo ir nepaisė Dievo, amžinojo gyvenimo ir pareigos vargšų atžvilgiu. Jis iš tikro „kvailys“, nes nemokėjo išmintingai naudotis įgytu turtu.
Šv. Silvanas († 1938). Kvailys arba aklas
Aklas tas, kuris kaupia turtus šiame pasaulyje. Tai reiškia, kad jo siela nepažįsta Šventosios Dvasios, nežino, kokia ji saldi, ir todėl žavisi žemiškais dalykais. O tas, kuris pažino Šventosios Dvasios saldumą, žino, kad jis su niekuo nesulyginamas ir jau negali niekuo gėrėtis žemėje, bet gėrisi tik Viešpaties meile. Jis yra ramus Dieve, ir džiaugiasi, ir verkia dėl žmonių, kad ne visi pažino Viešpatį, ir gailisi jų. Kada siela yra pilna Viešpaties meilės, tai dėl neapsakomo džiaugsmo sielojasi ir su ašaromis meldžiasi už visą pasaulį, kad visi žmonės pažintų savo Valdovą ir Dangiškąjį Tėvą. Siela neturi ramybės, tačiau ji ir nenori ramybės, kol visi patirs Jo meilės malonės džiaugsmo.
Sergėkite Dievo malonę: su ja lengva gyventi, viskas vyksta gerai pagal Dievą, viskas miela ir džiaugsminga, siela rami Dieve ir tarsi vaikšto po nuostabų sodą, kuriame gyvena Viešpats ir Dievo Motina. Be malonės žmogus – nuodėminga žemė, o su Dievo malone žmogus protu panašus į angelą. Angelai protu tarnauja Dievui ir myli Jį, taigi ir žmogus protu – kaip angelas. Kova atkakli, bet tokia ji yra tik išdidiems. Romiems yra lengva, nes jie pamilo Viešpatį, ir Jis suteikia jiems savo galingą ginklą – Šventosios Dvasios malonę, kurios bijo mūsų priešai, nes ji juos nudegina. Štai pats trumpiausias ir lengviausias kelias į išgelbėjimą. Būk paklusnus, susivaldantis, neteisk ir saugok savo protą ir širdį nuo blogų minčių, tačiau galvok, kad visi žmonės yra geri, ir Viešpats juos myli.