Geroji Žolinės Naujiena: Jis visa gali: ir galiūnus numeta nuo sostų, ir išaukština mažuosius

Moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis

Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia, ir sušvytravo žaibai, nuskambėjo balsai ir griaustiniai, kilo žemės drebėjimas, ir pabiro baisi kruša.

Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn.

Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.

Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį:

„Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas,
galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia,
nes išmestas mūsų brolių kaltintojas,
skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį.“ (Apr 11, 19a; 12, 1–6a. 10ab)

* * *

Tau iš dešinės karalienė, padabintoji auksu Ofyro

Tarp tavo dvaro didžiūnių yra karalaičių,
tavo sosto dešinėje stovi karalienė,
papuošta auksu Ofyro.
Klausykis, dukra, įsiklausyk ir įsidėmėk –
užmiršk savo tautą ir tėvo namus.
Karalius trokš tavo grožio,
nes jis yra tavo viešpats, –
jam tad turi paklusti.
Aidint džiūgavimams ir krykštavimams,
įeina į karaliaus rūmus. (Ps 45, 10bc. 11. 12ab. 16. P.)

* * *

Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui

Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis.
Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu. Paskui bus galas, kai jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas.Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis. Nes jis visa pajungė ir paklojo jam po kojų. Kai sakoma, jog visa pajungta, tai savaime suprantama, kad išskyrus tą, kuris jam visa pajungė. (1 Kor 15, 20–27)

* * *

Didžių dalykų padarė man Visagalis: jis išaukština mažuosius

Anomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą.

Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos pasveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.

O Marija prabilo:
Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,
nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę.
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,
nes didžių dalykų padarė man Visagalis,
ir šventas yra jo vardas!
Jis parodo savo rankos galybę
ir išsklaido išdidžios širdies žmones.
Jis numeta galiūnus nuo sostų
ir išaukština mažuosius.
Alkstančius gėrybėmis apdovanoja,
turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui,
kad minėtų jo gailestingumą,
kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams –
Abraomui ir jo palikuonims per amžius
“.

Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus. (Lk 1, 39–56)

* * *

Švęsdami Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo iškilmę kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad įsikūnijusio Dievo Žodžio Motina išmokytų mus priimti išganingąją Dievo valią, kad apmąstydami Dangun Paimtosios paslaptis ir vis geriau pažindami Marijos asmenį, atmestume nuodėmę ir šlovintume Dievą tardami „taip“ viskam, ko tik Jis mūsų prašytų, kad pažinę tikrąją dalykų vertę visa širdimi ieškotume amžinojo džiaugsmo – Tavęs, mūsų Dievo.

Viešpatie, duok, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, brangintume savo, Dievo vaikų, laisvę ir augtume Tikėjimo, Vilties ir Meilės darbais. Švenčiausiosios Mergelės užtarimu, suteik ir mums malonę išganingai naudotis atpirkimo vaisiais ir susilaukti išaukštinimo amžinybėje. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Marijos garbė. Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimas (Žolinė)

Švenčiame Švč. Mergelės Marijos ėmimą į Dangų taip pažymėdami nuostabų Dievo padarytą dalyką: Dievo Motina, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui buvo su kūnu ir siela paimta į Viešpaties šlovę.

Marijos paėmimas į Dangų kyla iš jos dieviškos motinystės: Dievas jai neleido kape sunykti, nes ji stebuklingai pagimdė Žmogumi tapusį Jo Sūnų. Kaip Marijos motinystė buvo malonė visam pasauliui, taip ir jos paėmimas į Dangų davė pradžią žmonijos ėmimui pas Dievą.

Apie Marijos gyvenimą po Kristaus mirties Evangelijose nebeužsimenama. Tačiau, koks buvo jos gyvenimas ir mirtis, aprašymų vis dėlto išliko. Tai evangelistui Jonui priskiriama apokrifinė knygelė apie Marijos dangun ėmimą, taip pat kai kurios kitos pirmaisiais krikščionybės amžiais užrašytos istorijos. Visas jas į vieną pasakojimą surinko ir užrašė Jokūbas Voraginietis savo „Aukso legendoje“. Ši knyga, iki mūsų atėjusi iš viduramžių epochos, pasižymi kritiškumo stoka ir naivumu, vis dėlto legendose daug faktų ir detalių apie šventųjų gyvenimus. Taip pat Jokūbas Voraginietis, remdamasis tuo metu egzistavusiais tekstais, aprašė ir Švč. Mergelės Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigą ir dangun ėmimą. Taigi šiek tiek sutrumpinta legenda apie tai pagal Jokūbą Voraginietį:

„Pasakojama, kad tuo metu, kai skelbdami evangeliją, apaštalai lankėsi įvairiuose pasaulio kraštuose, Švenčiausioji Mergelė liko gyventi namuose prie Siono kalno ir, kol buvo gyva, su uoliu pamaldumu lankė visas savo Sūnaus vietas, o būtent, kur Jį krikštijo, kur Jis pasninkavo, kentėjo, buvo palaidotas, kur Jis prisikėlė ir įžengė į Dangų.

Ji gyveno dvylika metų ilgiau už Sūnų, o tada buvo paimta į Dangų, būdama šešiasdešimties metų, nes, kaip nurodoma Bažnyčios istorijoje, šitiek metų apaštalai skelbė tikėjimą Judėjoje ir jos apylinkėse.

Vieną dieną, kai Mergelės širdis smarkiai užsidegė Sūnaus ilgesiu, kunkuliuojanti jos dvasia taip susijaudino, kad jaudulys išsiveržė ašarų upeliais. Kadangi ji, netekusi paguodos, nebegalėjo ramiai pakelti laiko, kurį jai teko gyventi, praradus Sūnų, prie jos atsirado didžios šviesos apgaubtas angelas ir ją, savo Viešpaties Motiną, pagarbiai pasveikino: „Sveika, palaimintoji, palaiminimą priėmusi iš to, kuris suteikė išganymą Jokūbui! Štai aš tau, valdove, atnešiau iš rojaus palmės šakelę. Liepk ją nešti priešais laidotuvių neštuvus, kai tave trečią dieną paims iš kūno, kadangi tavęs, Garbingos Motinos, jau laukia tavo Sūnus!“ Tai pasakęs, angelas įžengė į dangų. Na, o ta palmė spindėjo kuo ryškiausiai, nors savo žaluma buvo panaši į šakelę.

Mergelei užmiegant, susirinko apaštalai. Kai Švenčiausioji Marija pamatė susirinkusius visus apaštalus, pašlovino Viešpatį ir atsisėdo jų viduryje, kur degė žibintai ir deglai. Apie trečią valandą nakties atėjo Jėzus su angelų gretomis, patriarchų būriais, kankinių pulkais, išpažinėjų virtine ir mergelių choru. Gretos išsirikiavo priešais mergelės guolį ir ėmė giedoti malonias giesmes.

Patsai Kristus jai tarė: „Ateik, mano išrinktoji, ir pasodinsiu tave į savo sostą, kadangi trokštu tave matyti“. Ji atsakė: „Pasirengusi, Viešpatie, mano širdis – mano širdis pasirengusi!“ ir „Štai aš ateinu, kadangi knygos rietime yra parašyta apie mane. Aš turiu vykdyti tavo valią, mano Dieve, kadangi mano dvasia džiaugiasi tavyje – Dievuje, mano išganytojuje.“

Tada Marijos siela išėjo iš kūno ir atskrido į Sūnaus glėbį. Jai buvo svetimas kūniškasis skausmas ir nepažįstamas kūniškasis suirimas. Viešpats tarė apaštalams: „Neškite Mergelės Motinos kūną į Juozapato slėnį, palaidokite jį naujame kape, kurį tenai rasite, ir manęs tris dienas palaukite, kos pas jus grįšiu.“ Ir ją tuoj pat apsupo rausvi rožių žiedai, tai yra kankinių būriai, ir slėnių lelijos, tai yra pulkai angelų, išpažinėjų ir mergelių. Apaštalai šaukė jai pavymui: „Kur iškeliauji, protingiausioji Mergele? Atmink mus, valdove!“

Būriai tų, kurie buvo likę Danguje, sparčiai žengė jų pasitikti. Pamatę savo Karalių, nešantį glėbyje moters sielą, parimusią ant Jo, sukrėsti garsiai ėmė šaukti: „Kas yra toji, kuri ateina iš dykumos, paskendusi gėrybėse, pasirėmusi ant mylimojo?“. Palyda jiems tarė: „Ji – gražuolė tarp Jeruzalės dukterų, kaip išvydote ją, kupiną prieraišumo ir meilės!“ – Ir ji džiaugsmingai priimama į dangų ir pasodinama į Šlovės sostą Sūnaus dešinėje. Apaštalai tada pamatė, kad jos siela yra tokio skaistumo, kad apsakyti nebūtų įmanoma jokiais mirtingųjų liežuviais.

Ten buvo trys mergelės. Kai jos nurengė Mergelės kūną kad jį numazgotų, jis taip ryškiai suspindo, kad buvo galima jį tik liesti, o matyti – ne.

Numazgojus apaštalai pagarbiai pakėlė jos kūną ir padėjo ant neštuvų. Petras ir Paulius pakėlė neštuvus, o Joną Petras paskyrė nešti šviesos palmę prieš neštuvus. Kiti apaštalai, apsupę neštuvus, šlovino Dievą. Viešpats neštuvus ir apaštalus pridengė debesimi, tad jų nebuvo matyti, tik girdėjosi jų balsas.

Atnešę Mariją, apaštalai padėjo ją į kapą ir susėdo šalia, kaip Viešpats buvo nurodęs. Trečią dieną Jėzus atėjo su gausybe angelų ir pasveikino juos, sakydamas: „Ramybė jums!“ Ir Viešpats tarė: „Kaip jums atrodo, kiek malonės ir garbės turėčiau dabar suteikti savo gimdytojai?“ Tie atsakė: „Tavo tarnams atrodo teisinga, Viešpatie, kad, kaip tu, nugalėjęs mirtį, viešpatauji per amžius, taip ir savo Motinos kūną prikeltum ir ją amžiams pasodintum savo dešinėje“.

Viešpačiui sutikus, išsyk pasirodė arkangelas Mykolas ir atvedė Jo akivaizdon Marijos sielą. Tada Išganytojas prabilo, sakydamas: „Kelkis, mano artimiausioji, mano balande, šlovės palapine, gyvenimo taure, dangiškoji šventove, idant taip, kaip per pradėjimą nepatyrei nuodėmės užkrato, ir kape nepatirtum kūno irimo!“ – tuojau pat siela įžengė į Marijos kūną, ir jis išėjo šlovingas iš kapo. Ir štai, lydima gausybės angelų, Marija buvo paimta į Dangaus buveinę.

Šv. Elzbietos Apreiškimuose skaitome, kaip sykį Elzbietą užvaldė aiškiaregiška dvasia, ir ji, labai tolimoje vietoje išvydo kapą, skendintį ryškioje šviesoje, o jame – moters siluetą. Aplinkui stovėjo daugybė angelų. Po akimirkos ta moteris iš kapo buvo pastatyta tiesiai ir pakelta į aukštybes kartu su visa šalia stovinčiųjų gausybe.

Reikia pažymėti, kad šlovingoji Mergelė Marija buvo paimta į Dangų ir išaukštinta pilnai, pagarbiai, linksmai ir pakiliai.“

Taip tad mums pasakoja Jokūbas Voraginietis. Jis perspėja, kad „visa tai, kas papasakota yra apokrifinis skaitinys, todėl abejotinų dalykų nepriimkite kaip tikrų, išskyrus kai kuriuos pasitikėjimo vertus dalykus, kurie buvo patvirtinti šventųjų. Pasitikėjimo nusipelno devyni dalykai, būtent, Mergelei buvo pažadėta ir pareikšta visokeriopa paguoda, taip pat visų apaštalų susirinkimas, mirtis be skausmo, laidojimo vietos Juozapato slėnyje įrengimas, iškilmingos egzekvijos, Kristaus ir visos dangaus svitos sutikimas, žydų persekiojimas, stebuklai, sužibėję visomis tinkamomis progomis, ir ėmimas į dangų kartu su siela ir kūnu.

Taigi Kristus padarė, kad Marija siela ir kūnu džiaugtųsi savo Sūnumi, su savo Sūnumi ir per savo Sūnų ir kad jokia irimo bėda nepasiektų, […] idant amžiais išliktų nepažeista toji, kurią Jis užliejo šitokia didžia malone.“

Malda (iš vigilijos):

Dieve, pamėgęs Švenčiausiosios Mergelės Marijos nuolankumą, Tu jai suteikei malonę būti Žmogumi tapusio vienatinio Tavo Sūnaus Gimdytoja, o šiandien ją apvainikavai aukščiausia garbe. Jos užtarimu duok mums gerai naudotis atpirkimo vaisiais ir susilaukti išaukštinimo amžinybėje. Amen.

vievioparapija.eu

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
33 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Katalikai

Melskimės už Lietuvą Tiesoje!
Amen.

Dzeikas

Kada cia lietuviai buvo „mazieji”? Kada stebuklingai zlugus Sovietijai uzsimane mokyti Europa „moralios politikos”?
Jo, pamenu norejo diplomatiskai pripazinti Kinijos respublika (Taivani), tai pakako tik KLR rustaus zvilgsnio – tautine diplomatija istiko viduriu nelaikymas.
O paskui „moraio politikos” mokytojai leido saviems vagims milijonieriams organizuot savo imonese tokia vergija, kad vergas , atsip.,darbininkas, turedavo nuolankiai prasyt rakto i tualeta. Ir siukstu ne daugoau 2 kartu per pamaina.
Pamokslas teisingas, bet durniai netaiko jo SAU. Cia tik apie kitus atseit kalbama.

Melskimes

Malda už šeimą – visuomenės ir valstybės pagrindą

Visagali amžinasis Tėve, nuolankiai meldžiame Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, atleisk mums mūsų tautos nuodėmes, duok jėgų priimti Tave atmetančius, padėk išsaugoti Tėvynės laisvę ir apginti šeimą – visuomenės ir valstybės pagrindą.

Tėve, savo gailestingosios meilės jėga sustabdyk blogį ir apšviesk žmonių protus bei širdis pasirinkti gėrį.
Amen.

Rimtuolis

Ką gi. Pasirodo, Žolinė yra ne tik Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventė, bet ir deivės Žemynos šventė. Nesu didelis specialistas, nesiimu komentuoti, kas nuo ko šventę nusikopijavo – katalikai nuo prigimtinio tikėjimo atstovų ar šie nuo katalikų. Ar tiesiog rugpjūčio vidurys yra toks ypatingas, kad jį švenčia tiek katalikai, tiek romuviečiai. O nuo savęs pridėsiu: pasirodo Mergelė Marija su kūnu ir siela į dangų paimta nebuvo. Jinai buvo paimta į kūno perkeitimo ,,dirbtuves”. Ir tik paskui – jau su perkeistu kūnu pateko į dangų. Principinis skirtumas.

Mons.Adolfas Grušas

TŪKSTANČIAI VARDŲ Ant kryžiaus mirštantis Sūnus pavadins ją „moterimi“… Ne motina… Moterimi… Taip Marijos asmenyje buvo ypatingai išaukštintas moteriškumas, kaip dovana, kurią reikia vertinti ir išsaugoti amžinai. Šiandien švenčiame didingą ir aukščiau visko iškylančią Moterį. Prisimename, kad jos kūnas, išvengęs sunykimo kape, buvo paimtas į Dievo artumą. Paprastai, vartodami šį terminą, galvojame apie tai, kad paimtojo nebėra su mumis, tačiau taip neatsitiko su Marija. Priešingai: kasdien ji dovanojama kiekvienam iš mūsų. Marija priklauso kiekvienam iš mūsų, kiekvienam iš jos vaikų, kuriuos Išganytojas jai patikėjo tą lemtingą akimirką, ant kryžiaus aukodamasis už visą žmoniją. Mes visuomet liekame jos vaikais: tada, kai jau esame suaugę, tada, kai klystame, ir netgi tada, kai atitolstame, ieškodami savo pašaukimo kelių. Dangun paimtoji Mergelė Marija išaukština… Skaityti daugiau »

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

Moteris, apsisiautusi saule – Žolinė „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12,1) – šie Apreiškimo knygos žodžiai skiriami į dangų paimtajai ir išaukštintajai Švč. Mergelei Marijai. Bažnyčia džiūgauja, švęsdama Nekaltai Pradėtosios žemiškos kelionės pabaigą ir pergalę. Bažnyčia su šv. Pauliumi dėkoja: „Ačiū Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (1 Kor 15, 57). Apreiškimo Jonui knygoje pasakojama ir apie kitą ženklą danguje: „Štai milžiniškas ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad jai pagimdžius, prarytų kūdikį“ (Apr 12, 3.4). Apreiškimo Jonui knyga, dramatiškai sugretindama du danguje pasirodžiusius ženklus, kviečia apsispręsti, kieno… Skaityti daugiau »

Popiežius Pranciškus

nuolankumas – kelias į dangų „Marijos paslaptis yra nuolankumas. Būtent nuolankumas patraukė į ją Dievo žvilgsnį. Žmogaus akis ieško didybės. Ją patraukia tai, kas puošnu. O Dievas žiūri ne į išorę, bet į širdį, jį žavi nuolankumas. Šiandien, žvelgdami į dangun paimtą Mariją, galime sakyti, kad nuolankumas yra kelias į dangų.“ Popiežius paaiškino, kad žodis „nuolankumas“ (lot. humilitas) yra kilęs iš lotyniško žodžio „humus“, kuris reiškia žemę. „Paradoksalu“, – sakė Pranciškus, –„kad pasiektum viršūnę, dangų, turi būti žemas, pasilikti ant žemės. Jėzus mus moko, kad kas nusižemina, tas bus išaukštintas (plg. Lk 14, 11). Dievas žmogų išaukština ne dėl mūsų savybių, turtų ar sugebėjimų, bet dėl nuolankumo. Dievas iškelia tuos, kurie nusižemina, kurie tarnauja. Iš tiesų Marija sau priskiria tik… Skaityti daugiau »

XX eilinės savaitės pirmadienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Ts 2, 11-19) Izraelitai pradėjo daryti, kas Viešpaties akyse buvo bloga: jie ėmė tarnauti baalams. Jie pametė Viešpatį, sentėvių Dievą, kuris juos išvedė iš Egipto šalies, ir ėmė vaikytis visokių dievaičių. Pradėjo lankstytis aplinkinių tautų dievaičiams ir pykdyti Viešpatį. Jie pametė Viešpatį tam, kad tarnautų Baalui ir Astartai! Tad paėmė Viešpatį pyktis ant Izraelio. Todėl jis apleido plėšikais, kurie juos plėšė; jis įdavė juos į aplinkinių priešų rankas, ir atsilaikyti prieš juos jie neįstengė. Ko tik jie imdavosi, viską jiems Viešpats paversdavo neganda, kaip ir jiems buvo pasakęs, kaip jiems ir buvo prisiekęs. Tokiu būdu jis įstūmė juos į didelį vargą. Tada jiems skirdavo Viešpats teisėjus, kurie juos gelbėdavo iš plėšikautojų rankų. Bet izraelitai ir savo… Skaityti daugiau »

XX eilinės savaitės pirmadienio

Dievo Žodis Atliepiamoji psalmė (Ps 105, 34-35. 36-37. 39-40. 43ab ir 44) P. Viešpatie, mus atsiminki, mylėdamas tautą. Jie nesunaikino pagonių, kaip jiems Viešpats buvo įsakęs. Jie su pagonimis ėmė maišytis ir jųjų darbus išmoko daryti. – P. Jie jų padirbtus stabus ėmė garbint, kilpą tuo sau užsinėrė. Jie ėmė savo sūnus aukoti ir savo dukras nelabajam. – P. Savo darbais jie susiterliojo, savo išdaigom elgėsi kaip paleistuviai. Viešpaties rūstis įsiliepsnojo prieš savo tautą, bjaurūs tapo jam savi žmonės. – P. Juos Viešpats vadavo daug kartų, bet jie savo įgeidžiais vėl prieštaravo. Viešpats pažvelgdavo vėl į jų skurdą, išgirdęs jų raudas. – P. Posmelis prieš evangeliją (Mt 5, 3) P. Aleliuja. – Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė. –… Skaityti daugiau »

XX eilinės savaitės pirmadienio

Evangelija (Mt 19, 16-22)

Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“
Jis atsakė: „Kam manęs klausi apie gera? Vienas tėra Gerasis! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“.
Tas paklausė: „Kokių?“
Jėzus atsakė: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį.“
Jaunuolis tarė: „Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?“
Jėzus atsakė: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“.
Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto.
Katalikai.lt

Evangelijos

Mąstymas Prašyti gilaus tobulybės ir amžinojo gyvenimo troškimo Pabandysiu nurimti ir pažvelgti į savo troškimus, kurie dabar vyrauja mano širdyje. Ar įsileidžiu į juos Jėzų? * Jaunuolis Jėzų pavadina Mokytoju ir klausia apie tai, kas gera. Jėzus ragina jį, kad giliau susimąstytų apie savo santykį su Dievu. * Ką galiu pasakyti apie savo asmeninį santykį su Jėzumi? Kodėl į Jį tikiu? Ko Jo prašau? Koks Jėzus man yra artimiausias? Kas yra Jėzus mano dvasinio gyvenimo patirtyje? * „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“. Jėzus parodo man kelią, kuriuo eidamas galiu gyventi tikrą gyvenimą. Mintimis pereisiu visus dešimt Dievo įsakymų, ištardamas juos kaip prašymo maldą. Prieš kiekvieną įsakymą pasakysiu žodį „trokštu“. * Kuriuos „trokštu“ prie atskirų įsakymų man buvo sunkiausia… Skaityti daugiau »

Evangelijos

skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ Šiandienos Evangelijos ištraukoje pateikta situacija rodo, kaip Jėzus savo žodžiais veda žmogų į gelmę. Štai vienas prieina prie Jėzaus. Kai Evangelijos kalba apie kokį asmenį, neįvardindama kas tai per žmogus, dažniausiai vyksta piktojo gundymas. Gundytojas čia kreipia žmogų laikyti Jėzų tik geru mokytoju, kaip ir visi kiti „kilnūs“ visokiausių religijų ir srovių mokytojai bei išrinktieji asmenys. Visai nesvarbu, iš kur tas gerumas ir mokytojo autoritetas ateina. Jėzus pajuto gundytojo klastą ir atrodo griežtai atsako tam, kad gundytoją atmestų ir atitrauktų nuo jaunuolio. Jis kelią žvilgsnį į Dievą – tik Jis yra Gerasis, ir tuo būdu atskiria dvasias, išlaisvindamas jaunuolį nuo noro pasitesinti ir nedaryti pažangos. Tada Jėzus ima liesti esminius dalykus: Dievo įsakymų laikymasis,… Skaityti daugiau »

Taip!

Tepadeda mums Dangun Paimtoji visuomet eiti tuo keliu, kuriuo ji ėjo per visą savo gyvenimą, kasdien Dievo valiai sakydama „taip“.
Amen.

XX eilinės savaitės antradienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Ts 6, 11–24a) Atėjo Viešpaties angelas ir atsisėdo po ąžuolu Ofros, kuri priklausė abyseritui Joašui. Tuomet jo sūnus Gideonas valė kviečius kaip tik spaustuve, norėdamas juos išsaugoti nuo midianitų. Tad jam pasirodęs Viešpaties angelas tarė: „Viešpats su tavimi, stiprusis didvyri!“ Gideonas atsiliepė: „Atleisk, gerbiamasis: jei Viešpats yra su mumis,– kodėl visa tai mus ištiko? Kurgi visi jo didieji darbai, apie kuriuos mums pasakojo mūsų tėvai? Jie sakė: ‘Ar Viešpats neišvedė mūsų iš Egipto?’ Dabar gi apleido mus Viešpats, mus įdavė į Midiano rankas!“ Tuomet pasisuko Viešpats į jį ir pasakė: „Eik su šita savo jėga ir tu išvaduosi Izraelį iš Midiano rankų; tam aš tave siunčiu!“ Gideonas atsiliepė: „Atleisk, mano Viešpatie: o kuo aš vaduosiu Izraelį?… Skaityti daugiau »

XX eilinės savaitės antradienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 84, 9. 11–12. 13–14)

P. Viešpats savo žmonėms skelbia ramybę.

Noriu išgirsti, ką Viešpats Dievas byloja:
jis skelbia ramybę savo žmonėms – savo bičiuliams.
Tikrai jis tuos netrukus išgelbės, kurie jo šventai bijo.
Ir Dievo garbė sugrįš į mūs šalį. – P.

Susitiks ten Gailestingumas ir Ištikimybė,
pasibučiuos Taika su Teisybe.
Žemėje dygs Ištikimybė,
iš dangaus pažvelgs meiliai Teisybė. – P.

Visokių gėrybių duos Viešpats,
derlinga bus mūsų žemė.
Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
o josios pėdom seks Dievo palaima. – P.

Posmelis prieš evangeliją (2 Kor 8, 9)

P. Aleliuja. – Jėzus Kristus, būdamas turtingas,
tapo vargdieniu,
kad jūs taptumėte turtingi
per jo neturtą. – P. Aleliuja.

XX eilinės savaitės antradienio

Evangelija (Mt 19, 23–30) Tada Jėzus tarė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums: turtuoliui nelengva patekti į dangaus karalystę. Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“. Tai išgirdę, mokiniai labai sumišo ir klausė: „Tai kas galės būti išgelbėtas?“ Pažvelgęs į juos, Jėzus tarė: „Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima“. Tada Petras jį paklausė: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“ O Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių. Ir kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus… Skaityti daugiau »

XX eilinės savaitės antradienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti širdies, kuri labiau už viską trokštų ir ieškotų Jėzaus Atsistosiu tarp mokinių arti Jėzaus, kuris du kartus pakartoja, kad sunku turtuoliui įeiti į dangaus karalystę. Kokius jausmus mano širdyje sužadina šie Jėzaus žodžiai? * Paklausiu savęs apie savo turtus. Prie ko labiausiai esu prisirišęs? Atkreipsiu dėmesį į savo prisirišimus prie didelių ir mažų dalykų. Kas mane daro nelaisvą? Ar yra tokių vertybių, kurias iškeliu aukščiau už Jėzų? * Kreipsiuosi į Jėzų kaip mokiniai, su nuoširdžiu klausimu: „Kaip galiu išsilaisvinti iš savo priklausomybių?“ Ką man sunkiausia atiduoti Jėzui? Iš ko negaliu išsilaisvinti? Apie tai pasikalbėsiu su Jėzumi. * Pažvelgsiu į Jėzų, kuris man sako: „Kas tau yra neįmanoma, tai įmanoma Dievui“. Įsisąmoninsiu, kad nėra manyje tokios priklausomybės, iš kurios… Skaityti daugiau »

XX eilinės savaitės antradienio Evangelijos

Skaitinį komentuoja kun. Gintaras Blužas, OFS Posakis apie kupranugarį ir adatos ausį būdavo vartojamas norint nusakyti, kad koks nors dalykas yra neįmanomas. „Tai kas galės būti išgelbėtas?“ Niekas. Vien tik savo pastangomis – niekas! Išsigelbėti žmogui pačiam yra neįmanoma. Nei turtingam, nei vargšui. Išgelbėti gali tik Dievas, tapęs Žmogumi, ir, kaip sako Bažnyčios Tėvai, savo kūnu nunuodijęs mirtį, kuri jį buvo prarijusi. Tai ar turtuolis gali būti išgelbėtas taip, kaip ir vargšas? Skirtumas tarp jų nėra turimų daiktų ar pinigų kiekis. Vargšas visko tikisi iš Dievo, jam reikia Dievo, jis be Jo nieko negali, nes „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). O turtuolis manosi galįs viską pats, jis viską žino (ir nesvarbu, kokio storio jo piniginė,… Skaityti daugiau »

XX eilinės savaitės trečiadienio

Susirinko visi Sichemo vyresnieji bei visas Bet-Milas ir, nuėję prie akmeniu paženklinto ąžuolo, stovinčio Sicheme paskelbė savo karaliumi Abimelechą.
Tatai sužinojęs, Jotanas nuėjo ir, atsistojęs ant Gerizimo kalno viršūnės, garsingu balsu jiems ėmė šaukti:

„Sechemo piliečiai manęs paklausykit,
kaip norit, kad Dievas klausytųsi jūsų!
Kadaise į būrį susitelkė medžiai
patepti karaliaus, kuris juos valdytų.
Jie siūlė alyvai: ‘Būk tu mums karalius!’
Tačiau jiems alyvmedis štai ką pasakė:
‘Nejaugi aš atsižadėčiau aliejaus,
kuris ir dievams, ir žmonės reikalingas,
ir eičiau iškilęs virš medžių siūbuoti?’
Tad kreipėsi medžiai į figą ir siūlė:
‘Ateik, ir tave mes patepsim karalium!’
Bet figmedis šitaip jiems pabylojo:
‘Nejaugi aš atsižadėčiau savo saldumo –
turėčiau netekti puikių savo vaisių,
kad eičiau iškilęs virš medžių siūbuoti?’
Tad medžiai į vynmedį nutarė kreiptis:
‘Ateik, ir tave mes patepsim karalium!’
Bet vynmedis jiems panašiai atsisakė:
‘Ar atsižadėti galiu savo vyno,
kuris ir dievams, ir žmonėms teikia džiaugsmą,
kad eičiau iškilęs virš medžių siūbuoti?’
Tada visi medžiai paprašė erškėtį:
‘Ateik, ir tave mes patepsim karalium!’
Erškėtis va šitaip atsiliepė medžiams:
‘Ar jūs iš tiesų mane norit patepti
ir savo karalium mane padaryti?
Tai eikit ilsėtis į mano paunksnę!
Bet jeigu nenorit, – ugnis iš erškėčio
pakilus Libano kedrus tesuryja!

XX eilinės savaitės trečiadienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 20, 2–3. 4–5. 6–7)

P. Viešpatie, džiaugiasi valdovas tavo galybe.

Viešpatie, džiaugiasi valdovas tavo galybe,
džiūgaute džiūgauja, dėl tavo pagalbos.
Suteikei jam, ko širdis pageidavo,
neatsakei, ko maldavo jo lūpos. – P.

Jį ypatinga palaima apdovanojai,
ant galvos jam uždėjai gryno aukso vainiką.
Prašė tave, kad gyvenimą duotum, ir tu davei jam,
davei gyvenimą ilgą per amžius, per amžius. – P.

Didi jam garbė dėlei tavo pagalbos,
padarei jį garsų, didingą.
Tu jį padarei amžių palaima,
Savo veido šviesa jam pažėrei laimę. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Žyd 4, 12)

P. Aleliuja. – Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas;
jis teisia širdies sumanymus bei mintis. – P. Aleliuja.

XX eilinės savaitės trečiadienio

Dievo Žodis Evangelija (Mt 20, 1–16) Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą: „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’ Tie atsako: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis taria jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną’. Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus… Skaityti daugiau »

XX eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti dėkingumo ir sugebėjimo džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka Prašysiu Jėzaus šviesos ir išminties suprasti istoriją, kurią Jis man pasakoja. Atiduosiu Jam savo širdį, kad būtų jautri kiekvienam Jo žodžiui. * Jėzus pasakoja istoriją, paimtą iš gyvenimo. Klausydamasis Jėzaus pasakojimo, mąstysiu apie save. Kokius įvykius iš savo gyvenimo randu evangelinėje scenoje? Kokiai darbininkų grupei aš priklausau? * Šeimininkas kviečia į savo vynuogyną. „Susitarė su darbininkais…“ Kas yra mano vynuogynas? Ar savo darbe, tarnystėse randu savo pašaukimą? Ar priėmiau jį? Ar savo darbe jaučiuosi vidiniai laisvas? * Šeimininkas rūpinasi tais, kurie stovi be darbo, kurių niekas nepasamdė. Dag žmonių šiandien kenčia dėl bedarbystės. Ar turiu darbą? Ar sugebu už jį padėkoti Dievui? Kaip atrodo mano gyvenimas? * Atkreipsiu dėmesį į pirmųjų… Skaityti daugiau »

Mons. Adolfas Grušas

Belaukiant Viešpaties Belaukiant Viešpaties Ypač Artimųjų Rytų gyventojų vaizduotėje vynuogynas – tai mylimiausia dirva, laukas, į kurį žemdirbys sudeda daugiausia darbo ir aistros. Vynuogynui tenka daugiausiai pastangų ir poetinių jausmų, nes be tokios poezijos ir jausmų, vynas, išspaustas iš tų vynuogių būtų beskonis. Neveltui ir mes esame vadinami Viešpaties vynuogynu, o pastangos, puoselėjant šį vynuogyną, visuomet bus neįkainojamos. Apie tai kalba ir palyginimas apie vynuogyno savininką, kuris nuo pat ankstaus ryto eina ieškoti darbininkų savo vynuogynui, vėl sugrįždamas kas kelias valandas, kol dar šviesu ir įmanoma darbuotis. Paskutiniai darbininkai pasamdomi, likus vienai valandai… Šioje vietoje susidaro įspūdis, kad visame šeimininko elgesyje nėra logikos: kokia prasmė samdyti darbininkus, likus valandai iki saulės laidos? Kol jie atvyks į vynuogyną, pasiims įrankius, gaus… Skaityti daugiau »

XX eilinės savaitės ketvirtadienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Ts 11, 29–39a) Ant Jiftacho nužengė Viešpaties dvasia, ir Jiftachas traukė per Gileadą ir Manasę, perėjo per Micpę Gileade, iš ten užėjo už amonitų. Jiftachas padarė įžadą Viešpačiui: „Jei tu įduosi man į rankas amonitus, tai tas, kuris pro mano namų duris išeis pirmutinis manęs pasitikti, kada nugalėtoju grįšiu iš mūšio su amonitais, turės priklausyti Viešpačiui, aš paaukosiu jį kaip deginamąją auką“. Jiftachas patraukė prieš amonitus, kad juos užpultų, ir Viešpats juos įdavė į jojo rankas. Jis sumušė juos nuo Aroero iki Minito (paėmė dvidešimt miestų) iki pat Abel-Keramino. Tai buvo didelis jų pralaimėjimas: amonitų pasipriešinimą izraelitai palaužė. Kai grįžo Jiftachas į Micpę, į savo namus, štai jo duktė išėjo jam priešais ir ėmė šokti mušant… Skaityti daugiau »

XX eilinės savaitės ketvirtadienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 39, 5. 7–8a. 8b–9. 10)

P. Dieve, aš trokštu įvykdyti tavąją valią.

Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu tiki,
nekrypsta prie išdidžiųjų,
melo klystkeliais neina. – P.

Tau nepatiko nei kruvinosios aukos, nei atnašos vaisių;
bet atvėrei mano ausis, kad klausytų.
Nenorėjai nei deginamų, nei atgailos atnašų.
Tuomet aš tariau: „Ateinu!“ – P.

Knygoje apie mane yra parašyta:
„Dieve, aš trokštu įvykdyti tavąją valią;
tavo Teisynas meilus mano širdžiai!“ – P.

Tavo teisumą paskelbiau susirinkimui,
Viešpatie, tu gi žinai, kad aš netylėjau,
lūpas sučiaupęs. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 94, 8ab)

P. Aleliuja. – O kad išgirstumėt šiandien,
ką jums Viešpats byloja:
„Tegu jūsų širdys nebūna storžievės!“ – P. Aleliuja.

XX eilinės savaitės ketvirtadienio

Evangelija (Mt 22, 1–14) Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais: „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’. Tie tarnai išėjo į kelius ir… Skaityti daugiau »

XX eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti gilios patirties, kad Jėzus mane išsirinko ir pamilo Su meile ir dėmesiu klausysiuosi Jėzaus, kuris pasakoja man apie puotą Jo karalystėje. Jis labai trokšta, kad kada nors galėčiau su Juo kartu atsisėsti už vieno stalo Tėvo karalystėje. Ar dabartiniuose mano troškimuose yra kokia mintis apie amžinybę? * Atkreipsiu dėmesį į Karaliaus laikyseną: jis du kartus kviečia pakviestuosius į puotą, pranešdamas, kad viskas rūpestingai paruošta, ir laukia jų. Ar tikiu, kad Jėzus nuolat apie mane galvoja, kad laukia manęs, kad trokšta kartu su manimi amžinybėje puotauti? * Stipriam, du kartus pakartojamam karaliaus kvietimui visiškai priešingas didelis nenoras iš pakviestųjų pusės. Jie yra užsiėmę savimi. Laukai ir pirkiniai atrodo tokie banalūs dalykai, lyginant su karaliaus dosnumu. Dar didesnis kontrastas kantriai… Skaityti daugiau »

XX eilinės savaitės ketvirtadienio

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rytis Baltrušaitis Pripažinkime, kad šiandien Evangelijos ištrauka sudėtinga. Karalius lyg ir geranoriškas, surenka visus iš kryžkelių, galėtume suprasti, kad ir vargšus, ir namų neturinčius, bet štai vienas iš atėjusiųjų neturi vestuvių drabužio ir yra išmetamas laukan. Tačiau laimė, jog tai – karaliaus elgesys, kur nepaisant minimos Dievo karalystės įvaizdžio, Dievas taip nepasielgtų. Jis neišmestų neturinčiojo vestuvinio apdaro. Vestuvinis pokylis yra tam tikra aliuzija į Eucharistiją. Į ją kviečiami visi, nors gerai žinome Bažnyčios istorinę praeitį, kai patys skurdžiausieji ir mažiausiai parapijai naudingi žmonės, būdavo kažkur bažnyčios gale ar net prieangyje, o priekyje įsitaisydavo kilmingieji, kurie žibėdavo savo brangakmeniais nusagstytais rūbais, bet ne širdies atvirumu Dievui, nors taip pat privalome pripažinti, kad tarp jų tikrai buvo šventų… Skaityti daugiau »

XX eilinės savaitės penktadienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Rut 1, 1. 3–6. 14b–16. 22) Teisėjų laikais krašte buvo kilęs badas. Tad vienas žmogus, Elimelechas, su savo žmona Noeme ir dviem sūnumis – Machlonu ir Kiljonu – iškeliavo iš Judo Bietliejaus, kad kaip ateivis gyventų Moabo žalienose. Noemės vyrui Elimelechui mirus, ši pasiliko su dviem sūnumis. Tie vedė moabites (viena jų vadinosi Orpa, kita – Ruta) ir ten išgyveno apie dešimt metų. Mirė paskui Machlonas ir Kiljonas, tad Noemė liko viena – be savo vyro ir sūnų. Tad ji ėmė ruoštis su savo marčiomis grįžti iš Moabo žalienų tėvynėn, nes buvo girdėjusi, kad Viešpats aplankęs savo tautą, kad davęs jai duonos. Opra atsibučiavo su savo anyta ir grįžo prie savo tautos; tuo tarpu Ruta pasiliko… Skaityti daugiau »

XX eilinės savaitės penktadienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 145, 5-10)

P. Mano siela, Viešpatį garbink!

Laimingas, kurį Jokūbo Dievas palaiko,
kas deda viltį į Viešpatį Dievą.
Jis dangų, žemę, jūrą sutvėrė
ir juose esančius daiktus. – P.

Amžiais jis laikos teisybės,
gina reikmes nekaltų prispaustųjų,
alkaniems parūpina duonos.
Kalinius iš pančių Viešpats vaduoja. – P.

Akliesiems šviesą Viešpats grąžina,
klumpantiems padeda Viešpats vėl atsistoti,
myli Viešpats žmones teisingus.
Viešpats sergi svetimšalio žingsnį. – P.

Našlaitį, našlę globoja,
o nedoriesiems užkerta kelią.
Viešpats yra amžių Valdovas, –
jis tavo Dievas, Sione!
Jis kartų kartoms viešpatauja. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 24, 4c. 5a.)

P. Aleliuja. – Parodyk man Viešpatie, savąjį kelią,
vesk mane savo tiesa. – P. Aleliuja.

XX eilinės savaitės penktadienio

Evangelija (Mt 22, 34–40)

Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?”
Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai”.
Katalikai.lt

XX eilinės savaitės penktadienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti širdies teisumo ir drąsos mylėti visu savimi Žvelgsiu į nesąžiningą fariziejų elgesį. Pastebėsiu, kaip vienas iš Rašto aiškintojų nori manipuliuoti, išbandydamas Jėzų. Tai liūdnas „religingų žmonių“ veidmainystės ir apgaulės vaizdelis. * Atkreipsiu dėmesį į savo pokalbius, į santykius su žmonėmis, į savo maldą. Ką galiu pasakyti apie savo laikysenos paprastumą ir teisingumą? Kaip atrodo mano kasdieninė sąžinės peržvalga? * Priglusiu prie Jėzaus Širdies ir paklausiu savęs, ar galvoju apie tai, kas mano gyvenime yra svarbiausia. Paprašysiu Jėzaus, kad parodytų manyje mano drungnumo, dviveidiškumo ir vidutiniškumo laikyseną. * Pažvelgsiu į savo gyvenimą ir pašaukimą. Pastebėsiu, kokią įtaką jiems turėjo ištikimybė ar neištikimybė Dievo įsakymams, padarytai priesaikai, įžadams. Kokie jausmai ir troškimai dabar gimsta mano širdyje? * Įsiklausysiu į Jėzų,… Skaityti daugiau »

XX eilinės savaitės penktadienio Evangelijos

Komentaro autorė – Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF Sunku mylėti visu savimi – ne tik Dievą, bet ir žmones. Sunku nepasilikti sau rezervo, saugumo garanto. Sunku nesitikėti atsako, nereikalauti rezultatų, nesiekti naudos. Sunku tapti meile. Esame kviečiami mokytis mylėti iš paties Dievo – mylėti kaip Jis, mylėti tada, kai yra atmetamas, mylėti nepaliaujamai, ištikimai, kantriai. Esame kviečiami mylėti visu savo gyvenimu, kiekviena akimirka. Kita vertus, gražūs mūsų pasiryžimai mylėti ir būti kitiems meile neretai sudūžta susidūrus su kasdienėmis kliūtimis. Kaip Jėzus yra mėginamas fariziejų, keliančių provokuojančius klausimus, taip mūsų meilė yra išbandoma kiekvienos dienos netikėtumais, nepatogumais, nesėkmėmis. Kartais norisi pasiduoti ir pasitraukti – nebedėti pastangų, nebesistengti mylėti nepatogių, tų, kurie neatsako į mūsų meilę. Bet mokydamiesi ko nors nesitenkiname minimaliais įgūdžiais… Skaityti daugiau »

33
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top