Žurnalas „Miškai“
„Mano mintys dabar yra kartu su visais katalikais ir visais prancūzais. Kaip ir visi tautiečiai sielojuosi matydamas, kaip dega dalis mūsų visų“, – užsiliepsnojus Paryžiaus Dievo Motinos katedrai Twiteryje rašė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Į „progresą“ neišvengiamai žygiuojančios Europos numylėtinis staiga pamiršo visas kalbas apie tautų susiliejimą, priekaištus nacionalistams ir religiniams fanatikams. Nenuostabu, kad net viešųjų ryšių produktai krizės akimirką prisimena tris pamatinius žodžius: Dievas, Tėvynė, Artimas. Šių žodžių neturėtume pamiršti ir mes, eidami balsuoti gegužę mūsų laukiančiuose rinkimuose ir referendumuose.
Svarbiausias sprendimas laukia dvigubos pilietybės klausimu. Nesvarbu, kad rinkimų technologų rankose referendumas paverstas žaisliuku, kuriuo siekiama tik privilioti daugiau neapsisprendusių rinkėjų ir bandyti daryti įtaką prezidento rinkimų rezultatams. Tik niekas negalėtų pasakyti, kokia ta įtaka bus. 2008 m. Kazimiera Prunskienė ir Artūras Paulauskas vylėsi, kad už Ignalinos jėgainę referendume balsuojantys neturės kito pasirinkimo ir išrinks juos, skelbiančius, kad nusipelnėme gyventi geriau. Neišsipildžiusios viltys tapo jų partijų laidotuvėmis: referendumas atliko sanitarinę funkciją. Tiesa, būta ir šalutinio poveikio – tie, kurie nežinojo už ką balsuoti, rinkosi ne Prunskienę ar Paulauską, bet Valinską.
Abu gegužės referendumus vienija didelė yda: keisti Konstituciją reiktų kiek įmanoma rečiau, jos pastovumas yra savaiminė vertybė. Du šimtus trisdešimt metų galiojanti Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija turi tik dvidešimt septynias pataisas, kurių pirmosios dešimt priimtos drauge su Konstitucija. Kasmet JAV Kongreso nariai bent šimtą kartų pasiūlo taisyti pamatinį valstybės įstatymą. Paskutiniosios, 1992 m. įsigaliojusios JAV Konstitucijos pataisos patvirtinimas prasidėjo 1789 m. rugsėjį ir užtruko du šimtus dvejus metus ir du šimtus dvidešimt tris dienas.
Dvigubą pilietybę siekiantis įteisinti referendumas grindžiamas nuostata, esą Lietuvoje įtvirtinta pilietybės samprata yra labai senoviška, ji nebetinka dvidešimt pirmajam amžiui, kai žmonės daug keliauja, maišosi tarpusavyje. Tuomet prisirišimas prie vienos pilietybės esą nebetenka prasmės.
Iš tiesų pilietybė, pasai yra dvidešimtojo amžiaus kūriniai. Iki Pirmojo pasaulinio karo po Europą buvo galima keliauti be paso ir be vizų… Dar didesnė svarba pasams buvo suteikta Šaltojo karo metais. Sovietų Sąjungoje didžiausia bausmė buvo pilietybės atėmimas ir išsiuntimas į kapitalistinius Vakarus. Tiesa, valdžia buvo „atlaidi“ – dažniausiai kitaminčių pasigailėdavo, pilietybės neatimdavo ir išsiųsdavo į komunizmą statančius Rytus. Ten neturintys paso ir registracijos iš tiesų buvo beteisiai. Kaip šiandien milijonai iš kaimų į miestus atsikėlusių darbininkų Kinijoje.
Vakaruose žmogus galėjo drąsiai gyventi ir be paso ar su senu okupuotos Lietuvos pasu. Režisierius Andrius Oleka-Žilinskas daugiau nei trylika metų pragyveno JAV, didžiąją to laiko dalį Lietuvos valstybės vardas jau buvo ištrintas iš žemėlapio. Tačiau jis vis užeidavo į Lietuvos konsulatą ir pratęsdavo savo seno paso galiojimą. Šviesios atminties monsinjoras Vincentas Mincevičius beveik pusę šimtmečio pragyveno Romoje, atsisakydamas įtakingų bičiulių tarpininkavimo gauti Italijos pilietybę, ir išsaugojo lietuvišką pasą. Žinoma, tai ypatingi pavyzdžiai. Priimti svetimos šalies pilietybę dažnai yra patogu. Ir nereiktų dėl to smerkti. Tačiau jeigu šalia pilietybės teisių ar privilegijų rastųsi ir, tarkim, pareiga deklaruoti ir mokėti mokesčius Lietuvai (kaip daro po visą pasaulį pasklidę amerikiečiai), norinčiųjų atgauti Lietuvos pilietybę sąrašas iš karto sutrumpėtų. Tai būtų išbandymas, kiek nesavanaudiškas yra siekis turėti dvigubą pilietybę.
Pilietybės referendumas griauna trapų pasitikėjimą valdžia. Pažvelkime, kaip Vyriausybės kanceliarijos užsakymu ir mūsų visų mokesčių mokėtojų lėšomis bandoma performuluoti klausimą, kurti įspūdį, kad balsuojama ne už teisę turėti dvigubą ar dauginę pilietybę, bet už teisę išsaugoti pilietybę, kurios niekas neatima. Kai kuriems teisininkams net kyla abejonių, kad taip bandoma klastoti Tautos valią. Esą net reikėtų galvoti apie kitą, „teisingą“ referendumą su „teisinga“ klausimo formuluote. Perdėtas atsargumas. Jeigu per rinkimų vajų žarstytus pažadus lygintume su politine tikrove, balsavimų rezultatus tektų anuliuoti praėjus pusmečiui po rinkimų. Visi, net ir politikai, turi teisę meluoti. Bet mūsų pareiga tai pastebėti ir įvertinti.
Dvigubos pilietybės referendumo manipuliatyvumą atskleidžia ir iki šiol nežinomas, paslaptingus kriterijus atitinkančių ir dvigubą pilietybę leidžiančių turėti valstybių sąrašas, kuris bus skelbiamas vėliau. Todėl net nežinia už ką referendume raginama balsuoti. Jeigu ne už katę maiše, tai už beribį pasitikėjimą Seimo gebėjimu sudaryti nuolat kintantį Lietuvos draugų ir priešų sąrašą. Tačiau jeigu šiame sąraše atsiras tokios sąvokos kaip NATO, ES ar OECD valstybės, ar mes neprarasime teisės patys spręsti, kas turi teisę būti Lietuvos piliečiu. Juk derybos dėl Rusijos narystės OECD 2014 m. buvo tik atidėtos.
Jeigu kada būtų apsispręsta atverti dvigubos pilietybės pandoros skrynią, derėtų ribotis Europos Sąjungos šalimis. Žinoma, būtų nuvilti gyvenantys JAV, Kanadoje, Australijoje ar Izraelyje. Tačiau įstoję į ES mes jau perdažėme žalią lietuvišką pasą raudona (politiškai korektiški sakytų – „vyšnine“) spalva, o virš Lietuvos Respublikos užrašėme Europos Sąjunga. Tai buvo pirmasis, simbolinis žingsnis iliuzinės Europos pilietybės link. Tautos gal ir yra įsivaizduojamos bendruomenės, tačiau jos nepaprastai gyvybingos, nepaklūstančios konjunktūrinėms politikų užgaidoms.
Tautos apsisprendimas dėl dvigubos pilietybės gegužę yra pamatinis. Viešojoje erdvėje jį užtemdo prezidento rinkimai. Ilgas kandidatų sąrašas apsunkina apsisprendimą, kurį daryti raginčiau prisimenant istoriją. Kai 1944 m. buvo išvaduotas Paryžius, Dievo Motinos katedroje laikytos padėkos mišios. Ant dabar jau sudegusio bažnyčios stogo netikėtai kilo susišaudymas, visi tikintieji saugodamiesi krito ant žemės. Pasakojama, kad tuomet Charles de Gaulle’is liko stovėti.
pridėti, kad Katedra dar kartą išsigelbėjo anuomet – išvaduotojų bombai nukritus šalia, o ne ant pačios Katedros.
Bet yra viena abejone. Rasote, kad „Iki Pirmojo pasaulinio karo po Europą buvo galima keliauti be paso ir be vizų”. Ar tikrai? Mano buves virsininkas, zydiskos kilmes britas, ieskojo savo proteviu Lietuvoje ir as jam padejau, tai as esu mates jo presenelio paso kopija (Rusijos imperijos paso), tai tas pasas is esmes niekuo nesiskyre nuo dabartiniu, ir ten jau tada buvo leidimai gyventi (kas atitinka viza) , t.y. pries kara. cia neesminis pastebejimas, bet siaip norisi tikslumo
„…referendumas atliko sanitarinę funkciją“. Labai gerai pasakyta, lygiai to pačio tikslo siekiama ir dabar, nes S.S. bilietas į antrą turą, kuo didesnis balsuojančiųjų skaičius. Tai parodo kas vadovauja paradui šalyje ir kodėl milicijos mokyklą baigęs asmuo tapo geidžiamiausiu „valstiečių“ pasirinkimu. Be to, tai duoda galimybę pamąstyti apie balsų skaičiavimo „technologijas“, pav., po antro rinkimų turo į seimą.
⤵
Esu tikras, kad šis „arkliukas“ bus panaudotas dar ne kartą, siekiant pritraukti kuo daugiau balsuotojų, dėl to prievolės mokėti mokesčius Lietuvai ar bent jau dalį jų – tikrai neatsiras, įgijus dar vieną pilietybę.
Gintaras Aleknonis rašo logiškai pagrįstus dalykus ir šitas straipsnis būtų, kaip ir teisingas, tik su viena sąlyga – Lietuvos valstybė stovi ant tvirtų pamatų, o vienas iš kertinių jos politikos principų būtų sąžiningas rūpinimasis Lietuvos piliečių gerbūviu. Tačiau šito nėra, ir ne tik, kad šito nėra, bet yra labai mažai vilčių, kad toks dalykas Lietuvoje yra įmanomas. Štai yra valstybinės institucijos. Kaip jūs priversite ten dirbančiuosius dirbti efektyviai? Na, niekaip. Kaip dirbs valstybinės institucijos? Dirbs neefektyviai. Kur čia šuo pakastas? Klausimas yra toks: ar darbo valstybinėse institucijose tikrai negalima sutvarkyti, ar nenorima šito daryti? Taigi, atsakymas išplaukia pats savaime: nėra jokių abejonių, kad darbą valstybinėse institucijose galima sutvarkyti, tačiau nenorima. Iš kur tas nenoras? Kur jo šaknys? Neteisingoje darbo laiko… Skaityti daugiau »
Lietuvoje gal yra vienetai giliai istoriskai ir ekonomiskai mastanciu, TIKRU ASMENYBIU, kurie nelenda i prisitaikeliska korumpuota politine sitema. Manau, kad dauguma zmoniu itikeje esama melo korumpuota sistema, nes ja platinti padeda ( galimai ne uz aciu) didzioji ziniasklaida, net dokumentika kuriama.
savo kilme antilietuviška, nes ta jos kilmė Bolševikų partijoje – Sovietijoje, okupacinio režimo privilegijose ir viršenybėse.
Pastebėjimas, ateina dvigubų, trigubų amžius, eisiu ten kur geriau ir saugiau, tuo pačiu Valstybė taps dviguba, ar triguba, originalas išplaunamas, lieka kičas.
Pakartosiu klausimą, kurį bandė užduoti vienos referendumo propagandos radijo laidos klausytojas. Propagandistai to klausimo apsimetė neišgirdę ir nuleido negirdomis. Manau, kad klausimas yra kertinis. Jei daugybinės pilietybės referendumas įvyktų, tai greičiausiai būtų paskutinis įvykęs referendumas! Pridalijus pilietybių į kairę ir dešinę, rinkėjų sąrašai gali padidėti tiek, o žinant užsienyje gyvenančių itin mažą aktyvumą bet kokiuose Lietuvoje vykstančiuose rinkimuose ir referendumuose, kad bet kokia refendumo iniciatyva ateityje taptų iš karto pasmerkta nesėkmei. Lietuvoje gyvenantys piliečiai, norėdami išspręsti kokį nors jiems rūpimą klausimą referendumu, taptų savotiškais išvykusiųjų įkaitais. Kas privers (at)gavusius Lietuvos pilietybę domėtis Lietuvos politiniu gyvenimu ir jame dalyvauti? Ypač jei tokių išvykusių vaikai jau vargiai lietuviškai kalba arba iš viso nebekalba, bet gauna tą pilietybę? Lietuvio pasas daug teisingesnis sprendimas… Skaityti daugiau »
„Patriotas” Vytas rašo:”Lietuva yra čia. Pilietybė irgi turi būti tik čia gyvenančių teisė, su labai ribotomis išimtimis”. Norėtusi, kad „patriotas” Vytas ne tik užsiimtų patriotine demagogija, bet ir konkrečiai imtųsi išspręsti skurdo problemą Lietuvoje. Bet „patriotas” Vytas čia yra neįgalus, sprendžiant tokius klausimus. „Patriotas” Vytas yra ne tik aklas (ne tiesiogine prasme, o perkeltine prasme, nes nenori matyti), kad daugelis lietuvių yra dėkingi ne Lietuvos valdžiai, kurioje pilna tokių „patriotų” kaip Vytas, o Anglijos Karalienei, Danijos Karalienei, Švedijos Karalienei ir kitoms Europoms šalims už suteiktą galimybę dirbti, užsidirbti ir neskursti. „Patriotas” Vytas niekaip nepajėgia suprasti, kad skurdas valstybėje yra pasekmė to valdymo su skurdžiomis žiniomis ekonomikoje, kurie nori nuslėpti savo nemokšiškumą, todėl tampa tuščiagarbiais tarškaliais, barškančiais iš tribūnų „patriotais” kaip… Skaityti daugiau »
tai kaip cia, bus viena pilietybe kelioms valstybems. kas cia vis uzsikineja smegenis
ant vienos asies dvigubas ratas turi buti su vienodu protektoriumi
Motyvuotam ir aktyviam Raigerdui: tavo ilguose samprotavimuose -viena aiškesnė mintis; dviguba pilietybė – panacėja nuo visų ligų , kuriomis sergama Lietuvoje. bet žinau, kad vieno vaisto nuo visų ligų nebūna, na nebent šimtas gramų gero konjako arba baltos…
1- Charles de Gaulle’is.
2 -Šarlis de Golis.
antra pilietybė šiandien – būtina . Ji būtina pirmiausia dėl pražūtingos Lietuvos valstybingumui trisdešimtmetės politikų veiklos.Išvykusiems ,išsigelbėjusiems nuo jų primesto skurdo žmonėms nieks neturi teisės atimti jų Lietuvos pilietybės,IR JŲ TEISĖS IŠSIRINKTI TEISINGESNĘ VALDŽIĄ.O to ir bijo visi agituojantys prieš antrą mūsų emigrantų pilietybę(butinybės atv.).Spjaut ir pamiršt savo tautiečius būtų pražūtingiausias kelias,tai papildomas stumtelėjimas į jau susidariusi didžiulį Tautos susiskaldymą ir savo valstybės atsisakymą . Tarp kitko , tokia Šimonytė atvirai pareiškus ,kad žalio supratimo neturi ,kas ta nacionalinė valstybė.Ir tokių žmonių valdžioj , ypač paragavusių ES privilegijų (broileris ) yra ne vienas:(
ir nezurint detaliu, geras ir teisingas straipsnis.
Raigerdas matyt norėjo pademontsruoti, kas yra demagogija ir propaganda. Ačiū jam už pastangas. // Žiūrim, ką turim. Pirma, pamatėm, kaip už vieną užduotą klausimą tampi atsakingas kone už visas nuodėmes. Antra, prirašyta daug, bet viskas tik dėl to, kad įvardintas labai aiškus ir konkretus klausimas (jei įvyktų šis, kas bus su kitais referendumais?) liktų apeitas. Beveik, kaip minėtoje radijo laidoje! Jei nėra atsakymų į visus rūpimus ir svarbius susijusius klausimus, tai tik yra akivaizdus įrodymas to, koks neparuoštas, nesavalaikis ir dėlto žalingas kaipo toks yra šis referendumas. // Kitas komentatorius rašo „nieks neturi teisės atimti jų Lietuvos pilietybės”. Tokie teiginiai irgi yra gryniausia demagogija. Pilietybė atimama labai retais išskirtiniais atvejais. Čia tikrai ne tie atvejai, niekas per prievartą kieno nors… Skaityti daugiau »
Jau taip greit pats nori Pietryčių Lietuvą atiduoti Lenkijai, atspėjau?
Gerbiamasai, negražiai elgiesi, nes pripaišai man nebūtas savybes. Ko gero dar apkaltinsi mane raganavimu. Pačiam derėtų atsisakyti KGB lengvai metamų kaltinimų metodikos, nes pats pristatai save kaip išpažįstantį katalikiškąjį tikėjimą. Jeigu taip, tai ir būk ištikimas 10 Dievo įstatymų, o ne KGB metodikai. Niekada gyvenime niekam nesu pasiūlęs panacėjos, bet esu pasiūlęs tikrai gerų ir vertingų dalykų, bet kaltinimai buvo lygiai tokie patys, kad siūlau panacėją. Gerbiamas grumstai, NUVERTINIMAS priklauso piktavališkumu užsikrėtusiems žmonėms. Aš jums galiu padaryti susitikimus su pakankamai kompetetingais žmonėmis iš užsienio su kuriais gali padiskutuoti mūsų valdžios atstovai apie ekonomiką. Šitiems žmonėms tektų būti labai mandagiems ir apsišarvuoti geležine kantrybe, nes diskusija vyktų į vienus vartus, panašiai kaip profesorius diskutuotų su 7-ų ar 8-ų klasių moksleiviais. Jų… Skaityti daugiau »
Negaliu patikėti, kad čia Raigerdas. Koks durnius pasisavino jo vardą?
Kam šaudyti Dievui į lamgus, jeigu galima tiesiog „suremontuoti” stogą?