Sunku rasti tinkamus žodžius tam, ką išgyvenau rugpjūčio 10 dienos vakarą prie Seimo rūmų ir ką jaučiu dabar, šią naktį, rašydamas šiuos žodžius. Tiesa, tą jau kartą esu patyręs, išgyvenęs, tačiau tuomet buvo mano tautos kova už nepriklausomybę, o kas vyksta šiandien?
…Tai įvyko akimirksniu: nuo galvos iki kojų ginkluoti, su skydais ir lazdomis juodos žmogystos–robotai pajuda link taikių, prie Seimo vartų stovinčių žmonių.
Pasipila akmenų kruša, matau, kaip prie sienos atsirėmusi į sieną, akimirksniu ant žemės krenta jaunutė policininkė, puolu prie jos, tačiau anksčiau prie jos atsiranda tokia pat jaunutė šviesiaplaukė jos kolegė. Ji ištiesia ranką ir rodo, kad mano pagalba nereikalinga.
Sužeistai policininkei iš galvos per veidą teka kraujas, ji verkia, prašo jos nefotografuoti, rankomis susiėmusi už galvos tiesiog rauda: „Už ką mane taip, aš juk nieko niekam blogo nepadariau“…
Girdžiu greitosios pagalbos sirenas, juodieji robotai atstumia taikius mano tautiečius tolėliau, į kitą gatvės pusę, bet žmonės dar ir dar, galima sakyti, tūkstančius kartus apeliuoja į jų sąžinę: vyrai, prieš ką jūs, prieš beginklius žmones…
Tiesiog ant kelių klaupiasi prieš juos…. Su Lietuvos vėliava rankose. Klaupiasi ant kelių prieš savo tautiečius,
bet jie nieko negirdi, jie robotai, jie aklai vykdo komandą. Nė vienas iš jų nenusiėmė tų šarvų ir neperėjo į tautos pusę.
…Visi kartu bandome dainuoti „Laisvę“. Dainuojame, tačiau jaučiu, kaip kaupiasi ašaros akyse. Ne, negaliu dainuoti – čia ne laisvė, čia mano tautos naikinimas.
Kas davė komandą pulti taikius žmones, stovinčius prie Seimo vartų? Kodėl neatėjo su jais pasikalbėti tie, kurie šiandien jaučiasi didžiavyriai ten, už storų tų Seimo sienų?
Nepykit, bet gėda už jus: sėdite išvertę pilvus ir bijote saujelės neginkluotų žmonių, kurie tik nori išsakyti savo nuomonę. Maža to, dar siunčiate policiją jus gelbėti…
Mačiau ir girdėjau, kaip su žmonėmis kalbėjo Seimo vicepirmininkas P. Saudargas:
– Kuriai jūs partijai priklausote?
– Kuriai partijai? Mes valdome valstybę…
Gal jūs jau nebevaldykite šitos valstybės. Po šių įvykių turi trauktis iš pareigų ir I. Šimonytė, ir generalinis komisaras R. Požėla. Gėda komisare, gėda: sėdite minkštam krėsle, apsuptas dvimetrinių ąžuolų, o į karą siunčiate moteris, jaunas merginas…
Ar jos tą vakarą privalėjo stovėti prie Seimo vartų ir ginti tuos, kurie save vadina tautos atstovais, bet bijo savo tautos?