Bernardinai.lt
Siūlome keletą ištraukų iš 1974 metų interviu su Hannah Arendt. Filosofę kalbino prancūzų rašytojas Rogeris Errera.
Totalitarizmas
Totalitarizmas prasideda nuo neapykantos tam, ką dabar turi. Antrasis žingsnis yra nuostata: „Dalykai turi pasikeisti, nesvarbu, kaip. Bet kas yra geriau, nei yra dabar.“ Totalitariniai lyderiai organizuoja tokio tipo masinį sentimentą, jį organizuodami artikuliuoja, o artikuliuodami kažkaip priverčia žmones jį pamilti. Jiems prieš tai buvo sakoma „nežudyk“, ir jie nežudė. Dabar jiems sakoma „žudyk“, ir, nors jie mano, kad žudyti labai sudėtinga, jie tą daro, nes tai yra dalis elgesio kodekso. Jie išmoksta, ką žudyti, kaip žudyti ir kaip daryti tai kartu. Tai yra taip plačiai apkalbėtas Gleichschaltung – koordinavimo procesas. Jūs esate koordinuojamas ne esančios valdžios, o savo kaimyno – koordinuojamas daugumos. Užuot komunikavęs su kitu, tu dabar esi prie jo priklijuotas. Be abejo, jautiesi nuostabiai. Totalitarizmas apeliuoja į labai pavojingus emocinius poreikius žmonių, kurie gyvena visiškoje izoliacijoje ir baiminasi vienas kito.
Melai
Tą akimirką, kai nebelieka laisvos žiniasklaidos, gali nutikti bet kas. Totalitarizmui ar bet kokiai kitai diktatūrai valdyti leidžia žmonių neinformuotumas. Kaip gali turėti nuomonę, jei nesi informuotas? Jei visi tau nuolatos meluoja, padarinys yra ne tas, kad tu pradedi tikėti melu, o tas, jog niekas daugiau niekuo nebetiki. Taip yra, nes melai pačia savo prigimtimi turi būti pakeisti, o meluojanti valdžia nuolatos turi perrašinėti savo istoriją. Tie, kuriems transliuojami melai, sulaukia ne vieno melo, su kuriuo galėtų gyventi likusias dienas. Jie sulaukia gausybės melų, kurie priklauso nuo tuo metu pučiančių politinių vėjų. Ir žmonės, kurie daugiau nebegali pasitikėti niekuo, negali apsispręsti. Iš jų yra atimamas ne tik gebėjimas veikti, tačiau ir gebėjimas mąstyti ir vertinti. Su tokiais žmonėmis tu gali daryti, ką panorėjęs.
Atsitiktinumas ir istorija
Pagrindinė kiekvieno įvykio charakteristika yra ta, kad jis nebuvo numatytas. Mes nežinome ateities, visi veikia į ateitį. Niekas nežino, ką daro, nes ateitis yra daroma, veiksmą atlieka ne „aš“, o „mes“. Tik tokiu atveju, jei aš būčiau vienintelis veikėjas, galėčiau numatyti savo veiksmo padarinius. Tai, kas nutinka, yra visiškas atsitiktinumas, ir atsitiktinumas yra vienas didžiausių visos istorijos veiksnių.
Niekas nežino, kas nutiks, nes tiek daug priklauso nuo gausybės kintamųjų, nuo paprasto šanso. Kita vertus, jei žvelgiame į istoriją retrospektyviai, tai tokiu atveju, nors ji ir yra atsitiktinė, tačiau mes galime papasakoti istoriją, turinčią prasmę… Pavyzdžiui, žydų istorija, turėjo savo pakilimų ir nuosmukių, savo priešiškumų ir draugysčių, kaip ir kiekviena kitos tautos istorija. Manymas, kad yra viena linijinė istorija, savaime suprantama, yra klaidingas. Tačiau, jei į tai žvelgi po Aušvico, tai atrodo, kad visa istorija, ar bent jau nuo viduramžių, neturėjo jokio kito kelio kaip tik Aušvicą… Tai yra tikroji kiekvienos istorijos filosofijos problema, kaip yra įmanoma, kad žvelgiant retrospektyviai visada atrodo, jog kitaip nutikti ir negalėjo.
Parengta pagal „The New York“