Praėjusio savaitgalio maištas prieš Vladimirą Putiną Pekinui buvo pamokanti istorija.
Howard W. French yra “Foreign Policy” apžvalgininkas.
Per didžiąją dalį vykstančio karo Ukrainoje dauguma Amerikos politinio spektro atstovų, nuo kairiųjų iki dešiniųjų, laikėsi truizmo apie antrines konflikto baigties pasekmes. Ukrainos pergalė sustiprintų Jungtinių Valstijų pozicijas Kinijos atžvilgiu visame pasaulyje, o Rusijos pergalė pasiektų priešingą rezultatą.
Nesunku suprasti, kaip tokie požiūriai įgyja tokią stiprią įtaką. Analitikai, vertindami svarbiausius pasaulio įvykius, greitai taiko plačias, abstrakčias konstrukcijas. Šį kartą tai reiškė tariamą pasaulinę autoritarizmo ir demokratijos konfrontaciją. Be tokių svarstymų, daugelis bandė įsivaizduoti Ukrainos konflikto poveikį Kinijos mąstymui apie Taivaną. Ir šiuo atveju manoma, kad Ukrainos pergalė prieš daug didesnę įsiveržusią priešininkę Kiniją nuliūdintų ir sumažintų bet kokio artimiausio bandymo jėga perimti Taivano kontrolę riziką. O Rusijos pergalė, kuri dabar atrodo gana mažai tikėtina, turėtų priešingą poveikį.
Tačiau kol mes įsivaizduojame, yra dar įdomesnis galvosūkis, kuriam iki šiol buvo skirta stebėtinai mažai dėmesio, susijęs su Kinija, Rusija ir Ukraina, – tai, kaip Pekinas vertina neseniai įvykusį “Wagner Group” vadovo Jevgenijaus Prigožino bandymą privačia kariuomene iš Rusijos pietvakarių pasienio nuvažiuoti iki pat Maskvos, kad nuverstų prezidentą Vladimirą Putiną, pagrobtų jo aukščiausius gynybos pareigūnus arba pareikštų dramatišką patriotinį protestą, priklausomai nuo to, kaip kas interpretuos praėjusį savaitgalį iš šalies gautas šokiruojančias naujienas. Šiuo atveju “mįslė” yra vienintelis tinkamas žodis ne todėl, kad nežinome, kas iš tikrųjų paskatino Prigožiną ir kas galėjo būti jo sąmokslininkai Putino sistemoje, jei tokių buvo, bet todėl, kad aukšto lygio Kinijos mąstymas apie pirmojo rango pasaulinius įvykius yra visiškai apgaubtas juodosios dėžės.
Viešai žinoma tik tai, kad Kinijos vadovas Xi Jinpingas praėjusių metų pradžioje neįprastai stipriai pareiškė simpatijas Rusijai ir V. Putinui, kai kalbėjo apie jų draugystę kaip neturinčią “jokių ribų”. Nuo to laiko Kinija stengėsi pasakyti, kad tai nereiškia, jog abi šalys sudarė sąjungą, ir nuo to laiko Pekinas atsidūrė subtiliame ir net brangiai kainuojančiame balansavime, įvairiais būdais, viešais pareiškimais ir aukšto lygio diplomatiniais mainais bandydamas parodyti paramą Maskvai. Kad išvengtų didelių išlaidų, susijusių su jau ir taip sudėtingais santykiais su Vašingtonu, Pekinui reikėjo vengti bent menkiausios regimybės, kad jis teikia mirtinus ginklus silpstančiai V. Putino armijai.
Siekdama išvengti rimtos žalos santykiams su Europa, Kinija turėjo laikytis pozos, kad ji ne tiek suinteresuota Rusijos pergale, kiek tam tikru sunkiai apibrėžtu teisingu ir taikiu rezultatu. Tačiau Europos šalys, kurios jaučia grėsmę dėl V. Putino neapgalvotumo ir jaučia konflikto kainą, atrodo vis mažiau linkusios tikėti Kinijos geranoriškumu.
Tačiau ką apie naujausius įvykius Rusijoje mano patys kinai? Jei Pekinas kada nors tikėjo, kad Rusija ir Kinija kartu gins autoritarizmo privalumus nuo nesibaigiančio Vakarų liberalizmo ir demokratijos puolimo, tai dabar visos šios iliuzijos jau turi būti atšaldytos. Jau nebėra jokio būdo suprasti ar interpretuoti putinizmą, kuris leistų Kinijai jaustis patogiai dėl artimo ideologinio suartėjimo ar net palyginimo.
Daug kalbama apie augantį Xi vadovaujamos Kinijos autoritarizmą, tačiau sunku įsivaizduoti, kad Xi žvelgia į degradavusią Rusiją su mažesne nei tyli panieka. Xi garsiai pareikalavo, kad Kinijos komunistų partijos (KKP) nariai išstudijuotų Michailo Gorbačiovo vadovaujamos Sovietų Sąjungos žlugimą ir pasimokytų iš jo. Jo paties apibendrintas vertinimas, kaip ši kadaise buvusi supervalstybė žlugo, yra toks: ji prarado drąsą, t. y. neturėjo drąsos kovoti, kad apgintų ir išlaikytų savo sistemą. V. Putinas neabejotinai turi valios toliau kovoti dėl valdžios, tačiau, Xi nuomone, ar galima teigti, kad V. Putinas turi sistemą, už kurią verta kovoti? Pačios Kinijos istorija nuo XX a. vidurio iki dabar sako ką kita.
Vienas iš pamatinių Mao Dzedongo, kurio pergalė prieš nacionalistus ilgame pilietiniame kare lėmė Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą, principų buvo tas, kad šalies kariuomenė visada turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai kontroliuojama ir tarnauti KKP. Kiekvienas lyderis nuo Mao laikėsi šios linijos, ir nė vienas iš jų nebuvo toks griežtas kaip Xi, kuris ją padvigubino.
Tačiau Kinijos istorijoje yra dar senesnių priežasčių jausti atstūmimą dėl nesiliaujančio Rusijos nuosmukio valdant V. Putinui. Dešimtmečius iki KKP pergalės 1949 m. šalį nuolat draskė karo vadai. Būtent čia šiandieninės Rusijos spektaklis kritiškai išryškėja labiausiai. Tarsi istoriją vykdydamas atvirkštine tvarka, Putinas vis dažniau pasikliauja karo vadų ir milicininkų pajėgomis, kad sustiprintų savo valdžią ir pasiektų strateginių tikslų.
Ankstesnė žudikiška istorija vyko Čečėnijoje amžiaus pradžioje, kai V. Putinas, malšindamas separatistų sukilimą, rėmėsi Achmadui Kadyrovui ištikimomis pajėgomis. Praėjusiais metais Ukrainoje V. Putinas dar labiau padvigubino šią strategiją, stipriai remdamasis Prigožino sukarinta “Vagnerio” grupe, kad užkariautų ir vėl prijungtų prie Rusijos ne tik bet kurią buvusios Sovietų Sąjungos dalį, bet ir didžiausią pagal teritoriją Europos valstybę.
Jis galėjo atsižvelgti į Makiavelį, kuris rašė: “Samdiniai ir pagalbiniai kariai yra nenaudingi ir pavojingi, ir jei kas nors laikys savo valstybę remdamasis šiais ginklais, neišsilaikys nei tvirtai, nei saugiai, nes jie yra nesusivieniję, ambicingi ir be drausmės.” Tačiau tai siekia XVI amžių, kurį Kinija, turinti gilias savo valstybės kūrimo tradicijas, tikriausiai laikytų nereikalingu, ypač todėl, kad jos pačios praėjusio šimtmečio istorijoje gausu pamokančių pavyzdžių.
Tai padeda paaiškinti, kodėl Pekinas taip ilgai tylėjo po to, kai prasidėjo trumpalaikis Prigožino sukilimas, ar kas tai buvo. Tai buvo gėdinga, ir niekas ten nenorėjo būti pernelyg glaudžiai siejamas su Rusija. Kai Pekinas pagaliau ėmė komentuoti, jis tik išreiškė bergždžią norą, kad jo kaimynė kaip nors išsaugotų savo nacionalinį stabilumą.
Šaltinis: foreignpolicy.com