Veidaknygė
Tik dabar pastebėjau garbiojo istoriko atoliepį ant mano FB sienos į vieno komentatoriaus pastabą, kad Laikinoji Lietuvos Vyriausybė nebuvo nacių kolaborantė (visą diskusiją skaitykite ČIA – red. past.).
Antanas Kulakauskas parašė: „Deja, labai jau menkas Jūsų logikos sampratos bagažas, matyt, dėl užsispyrimo laikytis savo politinės pozicijos. Istorikai kol kas nerado duomenų, kad Laikinajai vyriausybei nebuvo leista veikti dėl to, kad ji netiko kolaborantės vaidmeniui, kaip kad nežinia kokiais istoriniais faktais remdamasis teigiate Jūs.“
Suprantu, kad gerbiamojo Antano Kulakausko specializacija nėra Antrojo pasaulinio karo metų istorija. Kai kurių detalių galima ir nežinoti. Tačiau istoriko vardas šiaip ar taip įpareigoja sakyti tai, ką žinai.
Galbūt nebūčiau reagavęs į šią pastabą, jeigu pats nebūčiau susilaukęs iš jo priekaištų „manipuliacijomis“ istoriografiniu įdirbiu. Kai istorikas tvirtina, kad „istorikai kol kas nerado duomenų“, tai yra vienas iš dviejų: 1) istorikai nežino faktų, kurie žinomi „net žurnalistams“ ir jie laisvai prieinami naudojimui; 2) patys istorikai manipuliuoja „istoriografiniu įdirbiu“. Abu atvejai nelabai kaip charakterizuoja taip tvirtinančius istorikus.
Štai ką apie 1982 m. rugsėjo 12 d. liudijimą OSI pareigūnui 1982 m. rugsėjo 15 d. laiške Juozui Kojeliui rašė Laikinosios Lietuvos Vyriausybės pramonės ministras dr. Adolfas Damušis (daugiau apie skaitykite ČIA – red. past.).
„Pagal patiektų klausimų turinį, OSI advokatui rūpėjo ne tiek apkaltinti atskirus asmenis, kiek organizacijas, grupes, tiesiog visą lietuvių tautą. Savo klausimais Einhornas „siekė sudaryti įspūdį, kad Lietuvių aktyvistų frontas buvo nacių penktoji kolona“, Kazys Škirpa – Gestapo diriguojamas, Laikinoji vyriausybė – Gestapo sudaryta ir įteisinta.
Susidaro aiškus įspūdis, kad OSI mūsų laisvės kovų tikslų bei jų siekimo metodų aiškiai nepažįsta, bet apklausinėjimuose bando įpinti tokių klausimų, lyg atrodytų, kad jie žino visas detales. Tikrumoje jie yra įtikinti ir, turbūt, įtikinėjami mūsų tautos priešų. Jų klastingų pastangų linijai jie gana tiksliai atstovauja.“
Vienas iš Einhorno klausimų buvo aiškus priekaištas: lietuvių sukilimas – tai pagalba JAV priešui, nukreipta prieš sąjungininką.
Damušio atsakymas: JAV tuo metu dar nebuvo karo padėtyje su Vokietija, tuo tarpu naciai nenorėjo Laikinosios vyriausybės paskelbimo. Dėl to Škirpa vokiečių buvo įspėtas. O kai Laikinoji vyriausybė sukilėlių vis tiek buvo paskelbta per Kauno radiofoną 1941 m. birželio 23 d., Kaziui Škirpai nacių vyriausybė Berlyne skyrė namų areštą ir neleido išvykti į Kauną eiti ministro pirmininko pareigų.
Karinė vokiečių vadovybė Reicho vyriausybės buvo įspėta su Lietuvos laikinąja vyriausybe nepalaikyti ryšių ir jos nepripažinti. Gestapo pareigūnas dr. Greffe keliais atvejais reikalavo, kad Laikinoji vyriausybė išsiskirstytų, kitaip bus ištremta į koncentracijos stovyklą, tačiau vyriausybės nariai to grasinimo nepabūgo. Karinė vadovybė Gestapo planui pasipriešino, nenorėdama erzinti lietuvių tautos, kuri Laikinąją vyriausybę rėmė.
Dr. Kleistas, vokiečių užsienio reikalų ministerijos atstovas, kvietė Laikinosios vyriausybės ministrus tiktai „pakeisti iškabas“, pasivadinti vokiečių „civilinės valdžios tarėjais“, ir likti toliau eiti savo pareigas. Laikinoji vyriausybė su siūlymu nesutiko.
Gestapo agentas Kurmies raportavo Vokietijos vyriausybei, kad Lietuvos laikinosios vyriausybės nepripažintų, nes jos nariai yra demokratinio nusistatymo ir „žvalgosi į amerikiečius ir į anglus“.
Savo laišką dr. Adolfas Damušis baigia šiais žodžiais:
„Į tris paskutinius Einhorno klausimus atsakiau labai trumpai.
Ar visi žydai buvo komunistai? Ne.
Ar visi žydai norėjo, kad Lietuva būtu nepriklausoma? Ne.
Ar jums buvo visos priemonės priimtinos pasiekti Lietuvos Nepriklausomybę? Ne.“
Po tų trijų „ne“ Einhornas paskelbė, kad Adolfo Damušio apklausa baigta.
„Turiu prisipažinti, kad buvo malonu tai išgirsti.“
Tuo metu istorikams atrodo, kad jie „kol kas nerado duomenų“…
Kas istorikams trukdo naudotis?
Paskelbta dienraščio „Verslo žinios“ priede „Savaitgalis“ 2008 m. birželio 27 d.