Sausio 17 dieną klaipėdiečiai ir vėl rinkosi į Atgimimo aikštę paminėti gėdingiausią naujosios Lietuvos neteisingumo aktą, įvykusį prieš dvidešimt mėnesių, kai 240 policininkų šturmu įsiveržė į privačias valdas, smurtavo prieš taikius piliečius, iš gimtųjų namų pagrobė vaiką ir išvežė jį į nežinią.
Susirinkę klaipėdiečiai svarstė, ar Lietuvoje kas nors per šiuos dvidešimt mėnesių pasikeitė? Deja. Neteisingumas, piliečių niekinimas, neįsiklausymas į jų poreikius ir prašymus jau tapo Lietuvos valdžios, ypač teisinės, kasdienybe. Valdžios neteisingumas, kaip sniego lavina, diena iš dienos didina, augina gaujos savivalę, atskirtį tarp žmonių. Ypač kenčia vaikai, neįgalūs žmonės, mažas pensijas gaunantys.
Nemažai diskusijų sukėlė ir daugiau negu keistas Konstitucinio Teismo sprendimas dėl generalinio prokuroro. Kam, jei ne tautos išrinktiems Seimo nariams turi atsiskaityti paskirti, o ne tautos rinkti teisėsaugos vadovai? Negi … kokiai gaujai? Ir kaip kitaip galima suprasti Konstitucinio Teismo sprendimą – juk juo griaunami paskutiniai įstatyminiai stabdžiai gaujų savivalei? O visokie išvedžiojimai apie prokuratūros nepriklausomumą politinių teismų fone skamba kaip … išvedžiojimai, kuriais siekiama pasiteisinti. Kodėl taip žūtbūt norima apsaugoti amoralią, neteisingą, korumpuotą teisėsaugą ir jos sprendimus?
O gal išties virš generalinio prokuroro yra tik Dievas? Ir čia, žemėje, tikėtis teisingumo apie teisingumą pamiršusiai teisėsaugai jau nebėra prasmės?