Po filologo, žurnalisto, publicisto, politikos ir kultūros apžvalgininko, redaktoriaus ir visuomenės veikėjo Vidmanto Valiušaičio straipsnių serijos „Mūsiškiai“: estradinis šou – įspūdžiui sudaryti, ne istorinei tiesai atskleisti“ [1–6 dalys] supratau, kad apie vienos šou damos knygą susidariau teisingą nuomonę.
Ir aš ją primarginau skaitydama ir, be emocijos pliūpsnių, matematinių klaidų, ir, kaip paaiškėjo, sufalsifikuotų iliustracijų, nieko nauja neradau. Tiesiog R.Vanagaitė, atitrūkusi nuo istorinio konteksto, išleido populistinę knygelę tiems, kas Lietuvos istorijos nežino arba kam yra parankiau jos neprisiminti. Žodžiu, jaunajai kartai ir tiems, kurie jau beveik 80 metų įtikinėja lengvai įtikinamus, kad Lietuva vykdė žydų tautos genocidą – dar kartą perrašyti Lietuvos istoriją jiems nebus labai skausminga.
Visą sovietmetį buvo formuojama negatyvi viešoji nuomonė apie Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dalyvius – partizanus. Atsisakę tapatybės ir pasivadinę medžių ar gėlių ir kitokiais vardais jie gulėjo išniekinti prie vietos stribynių, kol kūnai pradėdavo irti. Smurto ir patyčių kultūrą atgabenę ir kaip paveldą ateities kartoms čia okupantai teršė kovotojų palaikais šulinius, mėtė juos į lauko tualetų duobes ar pririšę prie arklių tąsė miestelių gatvėmis…
Atkūrus Nepriklausomybę, mūsų valstybė pagerbė Laisvės gynėjus: perkėlė jų palaikus į pašventintą žemę, pastatė paminklus, pavadino jų tikraisiais vardais gatves, įteikė Vyčio Kryžiaus ordinus.
1949 metų vasario 16 dienos Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio Deklaracija tapo Nepriklausomos Lietuvos teisinės sistemos norminiu Aktu. Šiame dokumente, be kita ko, yra toks punktas: „17. Asmenys, bolševikiškosios ar vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos teismą“.
Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdžio idealistai, šį dokumentą pasirašę Vytauto, Fausto, Kardo, Merainio, Nakties, Užpalio, Vanago ir Žadgailos vardais, nė pagalvoti negalėjo, kad Lietuvos teismuose užsitęs kolaboravusiųjų su okupantais bylos, kad vyčio Kryžiaus ordinais bus apdovanota jų brolius naikinusioji sovietinė nomenklatūra, kad Lietuvos Respublikos Seimo vadovė, teišlemenanti „levatu“ šalies pavadinimą, kėsinsis partizanų Atmintį paniekinti, nes… perskaitė KGB archyvais paremtą vienos populistės knygą.
Prisipažinsiu: aš niekaip negaliu suprasti, kodėl liudijimai, kad vienas ar kitas Lietuvos partizanas dalyvavo žydų tautos atstovų, gyvenusių mūsų valstybėje, žudynėse grindžiami pokario metu dar tik po stalais ropinėjusiųjų prisiminimais?
Ir žinote, kas kelia didžiausią siaubą juos skaitant? Visi tie emociniai paaikčiojimai, prisiminimai – žodžiu ar raštu – leidžia Lietuvos Respublikos prezidentei atiminėti LLKS dalyvių pomirtinius apdovanojimus!
Teiravausi vieno taip po mirties dar kartą išniekinto partizano artimųjų, kodėl jie neprotestuoja. Net sakiau: jei tylėsite, visi galvos, kad istorijos perrašinėtojai teisūs. Išgirdusi atsakymą supratau, kokios Didžios dvasios partizanas, jų giminės atstovas, yra žuvęs už Lietuvos Laisvę: „Kai jis išėjo į mišką, tikėjo, kad apgins Lietuvą. Niekas tuomet apie jokius apdovanojimus negalvojo… Niekas nebuvo tikras, kad grįš gyvas… Tačiau tikrai nesitikėjome, kad sava Lietuva iš pradžių pagerbs, o po to … pasityčios. O iš paniekinančiųjų nei tuomet, nei dabar niekas nei pasigailėjimo, nei dovanų neprašo.“
Perskaitykite dar kartą LLKS Deklaracijos 17-ąjį punktą ir pagalvokite, kaip patys partizanai būtų pasielgę su jį pamynusiais kovotojais.
Taigi, R.Vanagaitės „Mūsiškių“ užkratas plinta. Vadinasi, jau galime tikėtis, kad bus paviešintos pavardės ir visų tų, kurie kolaboravo su sovietais. Bus suskaičiuota, kiek gatvių, skverų ar aikščių pavadinta jų vardais. Derėtų ateities kartoms inventorizuoti ir visus pastariesiems pastatytus paminklus. Po to galėtume ramiau atsisukti į želigovskininkus, pilsudskininkus ir… Jeigu dar liks Lietuvoje nors vienas nesąrašinis ir neemigravęs, jis galės atversti sterilų Lietuvos istorijos puslapį – be karų, okupacijų ir „mūsiškių“.
