Birželio 9 dieną, ruošiantis minėti 75-ąsias Lietuvos gyventojų pirmųjų masinių trėmimų ir žudynių metines, Lietuvos Respublikos Seimas pabandė pateikti politinį Komunistų partijos nusikalstamos veiklos vertinimą. Siūlome pasidomėti, kaip jiems sekėsi svarstyti ir kuo jų diskusijos baigėsi.
Seimo rezoliucijos „Dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo“ projektas Nr. XIIP-3814(3) (pateikimas, svarstymas ir priėmimas)
Darbotvarkės 1–3 klausimas – rezoliucijos projektas Nr. XIIP-3814. Seimo rezoliucijos „Dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo“ projektas. Pranešėjas – gerbiamasis A. Ažubalis.
A. AŽUBALIS (TS-LKDF). Gerbiamasis posėdžio pirmininke, kolegos, lygiai prieš metus Lietuvos Respublikos Seime vyko prasmingas renginys. Pagrindinės (jų buvo 20) Lietuvos patriotinės organizacijos surengė nacionalinę konferenciją apie Lietuvos gyventojų priespaudos organizavimą ir vykdymą sovietinės okupacijos laikotarpiu. Iš esmės konferencija pakartojo dar 2000 ir 2007 metais Vilniaus tarptautinio tribunolo komunizmo nusikaltimams įvertinti klausimą, kodėl buvusi Lietuvos komunistų partija iki šiol oficialiai neįvertinta už visuotinai žinomus nusikaltimus: prisidėjimą prie Lietuvos okupacijos ir nusikaltimus prieš tautą sovietų laikotarpiu.
Tai paradoksas, nes, kalbant apie KGB struktūras, liustracijos procesas, kad ir nelengvas, bet vykdomas. Tačiau visos represinės struktūros iš esmės buvo pavaldžios komunistų partijai. Iš pradžių Maskvos, o vėliau ir vietiniams komunistams. Kodėl iki šiol nesame to pripažinę?
Atkreipiu dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas J. Kuolelio, M. Burokevičiaus ir kitų bylose prieš Lietuvą, o aiškiausiai 2006 metais T. Ždanok byloje prieš Latviją yra konstatavęs, kad mūsų valstybių aneksiją „orkestravo ir vykdė Sovietų Sąjungos komunistų partija bei jos vietinis padalinys“. Šita rezoliucija – patvirtinimas, kad taip buvo ir Lietuvoje.
Bus klausiančių, kodėl šį klausimą vėl keliame dabar. Tikrai ne todėl, kad ieškotume priešų ar badytume pirštais – tas ar anas buvo LKP narys. Noriu pacituoti išmintingus Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos vadovo J. Buroko žodžius: „Mes tai darome ne keršto, bet istorinio teisingumo bei okupacijos metais kovojusių, nukankintų ir žuvusių už laisvę Lietuvos piliečių vardan. Mes nekalbame apie eilinius komunistus, partijos ar komjaunimo narius. Kalbame apie LKP kaip politinių struktūrų bei su okupantu kolaboravusių jų vadovų pirmiausia moralinę atsakomybę prieš Lietuvą ir jos žmones, prieš demokratiją ir sąžinę.“
Kolegos, kur yra pavojus? Nekonstatavus istorinės tiesos, lieka erdvės bet kokiems pasakojimams, vadinamajai asmeninei nuomonei. Viena iš jų – kad ir tada su sovietiniu režimu kolaboravę žmonės dirbo Lietuvai ar kad sovietų okupacija atnešė Lietuvai suklestėjimą. Tiesą sakant, tai yra režimo nukankintų aukų pažeminimas. Vieni dirbo Lietuvai, o kiti, begėdžiai, kalėjo kalėjimuose, sėdėjo lageriuose. Štai kokie begėdžiai!
Mano minėtos praeitų metų konferencijos metu nužudytų ir nukankintų aukų pavardės buvo vardinamos ištisas keliolika minučių. Taigi tik istorine tiesa galime apginti jų orumą. Tačiau iki šiol valstybė rinkosi tylėjimą ir asmenines nuomones, o ne faktus. Kaip atrodo ši situacija, puikiai pakomentavo filosofė H. Arendt, kalbėdama apie prisitaikėlių prie nacionalsocializmo būseną, cituoju: „Melagis, nepajėgdamas įtikinti savo melu, nesistengia įrodinėti, kad jo teiginys yra evangelinė tiesa, bet aiškina, kad tai yra jo nuomonė, į kurią jis turi Konstitucijos garantuotą teisę. Taip dažnai elgiasi griaunamosios grupės tarp politiškai nebrandžių žmonių. Nutrynimas ribos, skiriančios faktinę tiesą nuo nuomonės, yra viena iš daugelio melo formų.“
Kolegos, nutylėdami tiesą mes irgi veikiame. Veikiame prieš istorinę tiesą, prieš savo valstybę. Ignoruodami praeitį, triname ribą tarp faktinės tiesos ir nuomonės. Todėl aš noriu nuoširdžiai padėkoti visiems Seimo nariams, kurie, nepaisydami partinių takoskyrų, pasirašė ir parėmė privalomą šios rezoliucijos svarstymą Seime. Šiandien tikiuosi ir prašau visų Seimo kolegų paramos pritariant šiai rezoliucijai. Parodykime tautai, kad turime pakankamai brandos peržengti barjerą, kurį mums paliko istorija, drąsiai prabilti apie skausmingą valstybės praeitį ir bandyti su ta praeitimi susitaikyti. Tai įmanoma ir tai yra būtina. Ačiū.
PIRMININKAS. Dėkoju pranešėjui A. Ažubaliui už rezoliucijos pristatymą. Jūsų nori pa-klausti 11 Seimo narių. Skirsime dešimt minučių klausimams ir atsakymams. Tiesiog, pasibaigus laikui, nutrauksiu visus klausimus ir atsakymus. Pirmasis klausia A. Anušauskas. Prašom, kolega.
A. ANUŠAUSKAS (TS-LKDF). Ačiū. Gerbiamasis kolega, žinome, kad 1991–1992 metais buvo parengtas Desovietizacijos įstatymas, kuris buvo papildytas galiausiai taip, kad atsakomybė nuo vadovų perkelta ant visų eilinių, jokių sprendimų nepriėmusių ir nepriiminėjusių, ir neturėjusių tokios galimybės, nepriklausiusių nomenklatūrai komunistų partijos narių. Desovietizacijos įstatymas taip buvo sužlugdytas. Šiuo atveju aš noriu paklausti jūsų nuomonės dėl eilinių komunistų, kurie vėlgi nepriėmė sprendimų, dėl jų vertinimo šitos rezoliucijos kontekste.
A. AŽUBALIS (TS-LKDF). Ačiū už klausimą, kolega. Aš noriu pasakyti, kad rezoliucijos tekste labai aiškiai kalbama apie LKP kaip apie organizaciją. Ir apie eilinius narius čia nieko nekalbama, išskyrus, aš manau, labai svarbu, noriu pacituoti: „Šioje rezoliucijoje yra sprendžiama Lietuvos komunistų partijos, kaip juridinio asmens, nusikalstamos veiklos vertinimo problema. O konkrečių asmenų, vykdžiusių ar dalyvavusių vykdant okupacinio režimo nusikaltimus, baudžiamosios atsakomybės klausimas yra sprendžiamas šiuo metu galiojančiais baudžiamąją atsakomybę realizuojančiais įstatymais.“ Tai yra ši rezoliucija teikia politinį vertinimą organizacijos, kurią ne tik Strasbūro Teisingumo Teismas pripažino nusikalstama, bet ir visai neseniai, štai tą miniu ir rezoliucijoje, praėjusių metų lapkričio mėnesio 5 dieną Baltijos šalių teisingumo ministrų deklaracijoje, kurią pasirašė ponas J. Bernatonis, ačiū jam už tai, aiškiai ir nedviprasmiškai pripažinta būtinybė tinkamai vertinti okupacinio komunistinio režimo, kaip organizacijos, padarytą žalą. Aš manau, čia iš tikrųjų kalbame apie organizaciją, o ne apie atskirus narius.
Dar daugiau galiu pasakyti, rezoliucijos pradžioje yra parašyta, kad panašaus pobūdžio nacių režimo nusikaltimai tiek Vokietijoje, tiek nacių okupuotose teritorijose tarptautinės bendruomenės pastangomis, buvo teisiškai įvertinti Niurnbergo protokolu ir kad šio proceso metu buvo įvertinti ne tik atskirų nacio režimo lyderių ir veikėjų padaryti nusikaltimai, bet pati nacionalistų partija buvo pripažinta nusikalstama. Kalbama apie pačią struktūrą.
PIRMININKAS. Dėkoju, kolega. Dar kartą primenu, klausimui – minutė, atsakymui – dvi minutės. Klausia K. Daukšys.
K. DAUKŠYS (DPF). Ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke. Gerbiamasis kolega, prašom pasakyti, iš tikrųjų tema yra rimta, nėra tai koks nors nereikšmingas dalykas. Prašom man pasakyti, jūs buvote ministras Vyriausybės, kuri 2008–2012 metais valdė Lietuvą. A. Kubilius buvo tos Vyriausybės premjeras, I. Degutienė buvo to Seimo Pirmininkė. Kodėl mes tuo metu tokios rezoliucijos nepriėmėme, kas sutrukdė tai padaryti? Viskas būtų labai tvarkingai padaryta. Dabar, kai tik ateina rinkimai, taip ištraukiamas komunistų koziris. Man, kaip dzūkui, iš karto kilo klausimas: o kodėl tuo metu, kai viską galime padaryti, jūs patys nedarot? Ar tuo metu jūsų partijoje buvo per daug komunistų, ar per daug ryšių su ta organizacija? Kur bėda buvo? Kad aš suprasčiau.
A. AŽUBALIS (TS-LKDF). Aš pasakysiu paprastai: politinės valios trūkumas yra būdingas ne tik dešinei ar kairei, ar centrui. Šiuo atveju aš galiu pasakyti, kad 2015 metais įvykęs jau mano minėtas, rezoliucijoje paminėtas Patriotinių organizacijų suvažiavimas davė esminį postūmį, impulsą pradėti šitą bylą. Tai tiek galiu pasakyti. O politinės valios trūkumą mes pastebime visus 26-erius metus. Čia nieko negaliu pasakyti.
PIRMININKAS. Dėkoju. Klausia E. Šablinskas.
E. ŠABLINSKAS (LSDPF). Dėkoju, posėdžio pirmininke. Gerbiamasis pranešėjau, jūs šiame nutarime minite, kad komunistų partijos veikla galimai turi nusikalstamos veiklos požymių ir po to gale jūs jau bandote kaltinti. Kita vertus, jūs sakote, kad yra Baudžiamasis kodeksas, kuriame numatyti straipsniai, pagal kuriuos būtų galima įvertinti. Ar nemanote, kad tai per anksti daryti, viena vertus, tai yra teikti tokį nutarimą, kol neįvyko tikrasis nustatymas, nes jūs minite, kad galimai? Kita vertus, šitiek metų praėjo, 25 metai, kai atidaroma daugelis archyvų, ir vargu ar verta knistis atgalios? Vertinti, aprašyti tikrai reikėtų, bet su tokiomis deklaracijomis… Suprantu, kad rinkimai artėja, galbūt ne laiku…
PIRMININKAS. Kolega, laikas klausimui.
E. ŠABLINSKAS (LSDPF). … ypač po „gero“ pranešimo, kuris neseniai nuskambėjo.
A. AŽUBALIS (TS-LKDF). Kolegos, aš noriu pasakyti, kad žodį „galimai“ rašome todėl, kad vadovaujamės jau susiklosčiusia teisine Lietuvos tradicija, t. y. kad tokie vertinimai būtų priimami įstatymu, kaip buvo padaryta 1998 metais, kada buvo priimtas Seimo įstatymas „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos.“ Aš noriu pasakyti, čia nieko nėra naujo, kad mes norėtume tai padaryti ne rezoliucija, o įstatymu. Manau, čia viskas labai gerai.
Antras dalykas, jūs citavote tai, kad gali būti kažkas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Čia yra budinti teisinė formulė, nes bet kuris žmogus, kuris vykdė nusikalstamą veiką prieš Lietuvą ir jos žmones, gali būti patrauktas. Jeigu iki šiol nebuvo patraukti, vadinasi, nusikalstamos veiklos nevykdė konkretūs asmenys. Mes dabar nekalbame apie organizaciją.
PIRMININKAS. Dėkoju. Klausia kolega A. Sysas.
A. SYSAS (LSDPF). Ačiū, posėdžio pirmininke. Gerbiamasis Audroni, norėčiau paklausti, kodėl tokius arba panašius klausimus jūs visada keliate, kai iki rinkimų lieka pusę metų ar dar mažiau, ir ypač tada, kai jūs esate opozicijoje? Turėjote absoliučią daugumą, absoliučią valdžią, per dvi naktis apvertėte Lietuvą nuo kojų ant galvos, bet šitų klausimų nekėlėte. Aš manau, seniai galėjote šitą padaryti turėdami absoliučią valdžią. Kas trukdo, kodėl jūs naudojate tokią taktiką? Ar tai yra eilinis rinkimų elementas vėl sutelkti savo elektoratą? Labai ačiū.
A. AŽUBALIS (TS-LKDF). Aš galiu pasakyti du argumentus. Pirmas argumentas, tai 2015 metais vienuoliktą mėnesį pasirašyta Baltijos šalių Teisingumo deklaracija, kurią, supratau, pasirašė ir jūsų ministras J. Bernatonis, suteikė vilties, kad atskirti istoriją, objektyviai įvertinti praeitį yra priimtina ir kairiajai pusei. Tai vienas dalykas. Ir kitas dalykas, kaip jau minėjau, prieš metus vykusios konferencijos čia, Seime, dvidešimt patriotinių organizacijų siūlymai vis dėlto baigti, atriboti, skirti susitaikyti su praeitimi. Šita rezoliucija būtų, sakyčiau, finalas. Finalas mūsų sąskaitų su praeitimi. Aš manau, mums nereikia ko nors baimintis, o tiesiog reikia vieną kartą pasakyti tai, kas buvo. Aš manau, daug kam palengvėtų.
PIRMININKAS. Dėkoju. Paskutinis, kuris turi galimybę paklausti, – E. Zingeris. Prašom, kolega.
E. ZINGERIS (TS-LKDF). Ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke. Mielieji kolegos, Lietuvos okupacijos nepripažinimo politika, kuri buvo vyraujanti pasaulio bendrijoje, tarp pasaulio valstybių, dabartinių mūsų Vakarų sąjungininkų, per 50 okupacijos metų iš esmės, ir reiškia komunistų valdžios nepripažinimą. Kaip jūs tuos du svarbius politinės praktikos, tarptautinės politinės praktikos, sparnus galėtume palyginti ir kaip jums atrodytų tas argumentas, dėl per 80 pasaulio valstybių, kurios nepripažino Lietuvos okupacijos, vadinasi, nepripažino komunistų partijos reikšmės? Aš norėčiau jūsų komentaro, kadangi jūs esate šio įstatymo autorius.
A. AŽUBALIS (TS-LKDF). Tiesiog tos valstybės matė realybę ir nesileido apgaunamos stalinistinio okupacinio režimo. Tiesiog mes galime čia, iš šios tribūnos, dar kartą padėkoti toms valstybėms ir kartu padėkoti, pavyzdžiui, aš čia ir rašau, 1949 metų Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos signatarams, kurie labai aiškiai pasakė. Štai ką jie parašė: „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš dalies priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, yra nelaikoma teisine partija.“ Tai yra ir pogrindyje žmonės, ir užsienyje 80 valstybių matė, kas vyko tuo metu su Lietuva. Aš manyčiau, šiandien to mums nepripažinti, išsigąsti būtų visiškai nelogiška.
PIRMININKAS. Dėkoju už rezoliucijos pateikimą. Jūs atsakėte į visus mūsų Seimo narių klausimus pagal nustatytą 10 minučių laiką. Mes dabar turime iki šito klausimo pabaigos 20 minučių. Turime galimybę kalbėti iki 5 minučių. Keturi kalbėtojai turės galimybę pasisakyti, jeigu nepratęsime laiko. O pratęsti laiko… Tikrai reikėtų laikytis reglamento. Pirmąjį kviečiu į tribūną A. Anušauską. Jeigu galima, kolega, iki 5 minučių.
A. ANUŠAUSKAS (TS-LKDF). Gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų kalbame apie rezoliuciją, kurios esmė yra Lietuvos komunistų partijos, kaip juridinio asmens, politinis vertinimas. Pabrėžiu – politinis vertinimas tai nėra toks, kokį gauna konkretūs nusikaltėliai ir konkrečias bausmes, tačiau aš manau, kad komunistų partija verta tokio politinio vertinimo, verta tokios rezoliucijos. Kažkada du dešimtmečius iki 1940 metų okupacijos komunistų partija buvo tiesiog kitos užsienio valstybės įrankis, jos finansuojamas, 30 tūkst. litų, tuometinių, plaukė į A. Sniečkaus kišenę kiekvieną mėnesį, kad jis finansuotų savo veiklą Lietuvoje. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jis ir jo žmona, praradę Lietuvos pilietybę, bet kokiu atveju buvo svetimomis pavardėmis siunčiami į Lietuvą, čia atstovavo kitos valstybės interesams.
Prasidėjus okupacijai, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui komunistų partija dar giliau įsivėlė į nusikaltimus. Trejetukai, penketukai, kurių sudėtinė dalis buvo žmonės, kurie priėmė sprendimus dėl represijų masto, dėl teroro priemonių taikymo, buvo atsakingi už tuo metu vykdytus nusikaltimus.
Prabėgus po tų nusikaltimų keliems dešimtmečiams, komunistų partija tų nusikaltimų juk neišsižadėjo, jų nepasmerkė. Priešingai – juos slėpė. Žmones, kurie patyrė persekiojimus, toliau persekiojo, ribojo jų profesinį pasirinkimą, ribojo jų gyvenamosios vietos pasirinkimą. Pasibaigus tremčių laikotarpiui daugiau kaip 100 tūkst. Lietuvos piliečių buvo priversti gyventi už Lietuvos ribų, jie nebuvo įleidžiami čia, į Lietuvą, neregistruojami. Vėlgi patirdavo persekiojimus. Todėl kai kalbame apie politinį vertinimą, aš siūlau prisiminti būtent visą šį laikotarpį be jokių išlygų. Komunistų partija, vykdydama selektyvų visuomenės naikinimą pagal savo ideologiją, aš manau, kad jau tuo metu daugelyje valstybių buvo atsidūrusi tarp nusikalstamų organizacijų. Aš manau, kad šia rezoliucija mes, žinoma, nepadarysime didelių perversmų, tačiau duosime elementarų politinį vertinimą. Ačiū.
PIRMININKAS. Dėkoju, kolega, už sutaupytą laiką. Kalbės E. Zingeris.
E. ZINGERIS (TS-LKDF). Ačiū, gerbiamas pirmininke. Ši rezoliucija nenukreipta į asmenis, o paprasčiausiai skirta 75-mečiui tų tragiškų įvykių, kuriuos mes tuoj pat šioje salėje, vadovaujant Seimo Pirmininkei, minėsime šį antradienį 10 valandą ryto. 75 metai nuo Lietuvos didžiųjų tremčių ir nuo tos realybės, į kurią buvo bandoma įsprausti Lietuvą ir kurios Lietuva nepriėmė 50 metų.
Mūsų diskusija, kuri įvyko iš esmės Kovo 11 dieną per minėjimą, jeigu jūs atsimenate, bičiuliai, kalbėjo V. P. Andriukaitis pagrįsdamas vieną matymą, kuris galbūt yra irgi gerbtinas, man teko šiek tiek oponuoti Kovo 11-osios salėje per minėjimą pateikiant viziją S. Lozoraičio, kuris nepriėmė okupacinės Lietuvos, ir rėmėsi ta mintimi S. Lozoraitis, kad Lietuva gyveno rezistencijoje. Rezistencijoje gyveno 50 metų.
Čia nenorima būti didesniais herojais ir būti šventesniais už šventuosius. Šioje rezoliucijoje paprasčiausiai kukliai paneigiama primesta tikrovė. Todėl mes turėtume šią rezoliuciją paremti nepaisydami partinių skirtumų, kadangi artėjant iškiliai datai – 75 metų Gedulo ir vilties dienai, apie kurią bus kalbama čia, šioje salėje, per minėjimą, mes turėtume nulenkti galvas prieš tuos kelrodžius, tai yra tuos žmones, kurie priešinosi sovietų santvarkai. O diskusija, kad vis tiek buvo gyvenimas sovietų laikais, gyvenimas buvo. Bet buvo žmonių, kurie priešinosi primestai santvarkai, kuri Lietuvą nubraukė iš pasaulio valstybių sąrašo ir nubloškė į viduramžius. Todėl artėjant Lietuvos valstybės Gedulo ir vilties dienai ši rezoliucija, aš manyčiau, yra pakankamai solidi ir tikrai jokiu būdu nekiršinanti visuomenės. Ačiū.
PIRMININKAS. Dėkoju, kolega. Kviečiu į tribūną Z. Jedinskį.
Z. JEDINSKIJ (LLRA-KŠSF). Ačiū, pirmininke. Gerbiamieji kolegos, mano pasisakymas bus turbūt rekordiškai trumpas svarstymo metu. Pasakysiu vienu sakiniu. Šios rezoliucijos priėmimas yra nelogiškas vien dėl to, kad šios kadencijos Seimas balsavo už buvusių, bendradarbiavusių su KGB išslaptinimą. Darytina išvada, kad Lietuvą galimai valdo buvusieji kagėbistai, kurie tiesiog dabar nori išsivalyti nuo eilinių buvusių komunistų. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Dėkoju, kolega, už konkretumą. Kviečiu P. Gražulį.
P. GRAŽULIS (TTF). Gerbiamas pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, iš tikro praėjus daugiau kaip 25 metams, kai mes esam nepriklausoma valstybė, ši rezoliucija man kelia savotišką juoką. Aš prisimenu 1996 metus, kada tapau Seimo nariu ir kada, tada buvo Krikščionių demokratų partija ir konservatoriai, dauguma turėjome apie 80 Seimo narių. Aš siūliau įstatymų projektus, kad KGB rezervistai ir komunistų partijos nariai, komunistų partija ir buvo ta institucija, kuri turėjo represines struktūras, tai yra ir KGB, ir kitas represines struktūras, kurios vykdė komunistų partijos nurodymus… Deja, tada mes turėjome visą galimybę uždrausti komunistų partijos nariams eiti atsakingas pareigas. Kaip jūs žinote, tuo metu užsienio reikalų ministras buvo rezervistas ponas A. Valionis, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto… Lietuvos saugumo vadovas buvo rezervistas ir neaiški buvo, kaip sakoma, Seimo Pirmininko vis dėlto praeitis. Atėjus mums į valdžią ir siūlant tokius įstatymų projektus, deja, konservatoriai jų nepalaikė. Pasipiktinęs su 7 Seimo nariais mes pareiškėme net bado akciją ir badavome reikalaudami, kad šie įstatymai būtų priimti. Bet, ponai konservatoriai, jūs tada nebalsavote. Kodėl tada, kai buvo tikrai politinė galia ir Seime absoliuti dauguma, mes nebalsavome? Prisimenu Č. Juršėno žodžius, kad buvusių komunistų Seime liko tik 12. Prisimenu, kai kažką iš Seimo tribūnos pasakė Č. Juršėnas, o profesorius V. Landsbergis, būdamas Seimo Pirmininku, pasakė: „Jūs, komunistai, nekalbėkite, jūsų laikas praėjo.“ Dar kartą priėjęs prie šoninio mikrofono Č. Juršėnas pasakė: „Gerbiamas profesoriau Landsbergi, mūsų yra tik 12, o jūsų – 46.“ Štai Komunistų partijos nariai pakeitė savo spalvą, savo ideologiją ir, be abejo, pasiskirstė po visas politines jėgas.
Šiandien po 25 nepriklausomybės metų ta rezoliucija, aš manyčiau, yra visiškai niekinė. Tačiau jeigu jau užsimojome, tai ne deklaracijas darykime, o dar šiandien siūlykime konkrečius įstatymų projektus. Todėl aš ir pateikiau siūlymus, gana rimtus, dėl šitos pasiūlytos Konservatorių partijos rezoliucijos. Vienas iš siūlymų – kad Komunistų partijos nariai, komjaunuoliai, taip pat spaliukai negalėtų eiti jokių atsakingų pareigų. Apsivalykime vieną kartą ir mažiau kalbėkime apie tuos dalykus. Pažiūrėsime, kaip jūs palaikysite mano rezoliucijas, mano pataisas, kaip balsuos konservatoriai. Kita vertus, manyčiau, kad už tokią rezoliuciją buvę komunistai, komjaunuoliai ir spaliukai neturėtų teisės balsuoti, nes jie yra suinteresuoti asmenys. Ar neatsitiks taip, kad Seime liksiu vienas, kuris balsuos už šitą rezoliuciją. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Dėkoju, Petrai. Taigi dėl rezoliucijos judame į priekį prie kitų procedūrų, nes svarstymo laikas baigėsi. Priėmimas. Motyvai už, prieš.
A. Anušauskas – motyvai už. Prašom, kolega.
A. ANUŠAUSKAS (TS-LKDF). Gerbiamieji Seimo nariai, ką tik išgirdome kalbą, kuri visiškai atitinka tai, kas įvyko ir 1992 metais. Būtent taip buvo sužlugdytas Desovietizacijos įstatymas – perkeliant atsakomybę ant tų žmonių, kurie nepriėmė jokių politinių sprendimų, buvo tik įrankiai, kuriais buvo dangstomi ideologijos pagrindu daromi nusikaltimai. Atkreipkime į tai dėmesį, kad tokie pasisakymai… Taip, demokratinėje valstybėje galima sakyti viską, bet supraskime jų potekstę ir tikslą. Jų tikslas, kaip ir buvo tuo metu prieš ketvirtį amžiaus, toks lieka ir dabar – sužlugdyti bet kokį Komunistų partijos, kaip nusikaltimų vykdytojos, kaip juridinio asmens, politinį vertinimą.
PIRMININKAS. Dėkui. Nuomonė prieš – E. Šablinskas.
E. ŠABLINSKAS (LSDPF). Dėkui posėdžio pirmininkui. Iš karto pasakau, kad rezoliucija pateikta ne laiku ir nereikalinga. Pamenu, kad gerbiamas A. Anušauskas irgi girdėjo, kad tas pats Komunistų partijos veikėjas A. Sniečkus gaudavo pinigų ne tik iš Maskvos, bet gaudavo pinigų ir iš mūsų saugumo (ir gana nemažų), nes buvo tuometinės valdžios agentas. Ir pagaliau visi pripažinkite, kad 1988–1991 metais, kad ir koks būtų buvęs Sąjūdis, bet jeigu jam nebūtų padėję ir prisidėję tuometiniai Lietuvos komunistų partijos veikėjai, vargu ar mes čia susirinkę kalbėtume ir nagrinėtume savo ateitį. Todėl aš siūlau balsuoti prieš ir nepriešinti Lietuvos žmonių. Kas buvo, tas buvo, daug vandens nutekėjo. Šiuo metu tai visiškai tuščia eiga. Gal geriau priimkime reikalingus įstatymus dėl savo ateities ir vaikų, negu vėl knaisiokimės po praeitį. Palikime ją istorikams – praėjo 25 metai, istorikai žino, kad praėjus tiek metų tai jau tampa istorija. Ačiū.
PIRMININKAS. Dėkoju. Dėl vedimo tvarkos P. Gražulis.
P. GRAŽULIS (TTF). Gerbiamas pirmininke, dėl vedimo tvarkos. Aš žiūriu: priėmimo stadija, pasisakymai už, prieš, deja, mano pasiūlymai nėra svarstomi. Tai svarstymo stadijoje, aš manau, mano pasiūlymai turėtų būti registruojami. Jeigu jūs perregistravote trečią variantą gudraudami, o aš nepastebėjau… Yra buvę atvejų, kad net ir neperregistruoti kitu variantu svarstyme ir svarstomi. Turinys nepasikeitė, tai yra tik konservatorių gudravimas, dar vieno varianto perregistravimas, kad nebūtų svarstomi rimti ir iš esmės situaciją keičiantys mano siūlymai. Jeigu dėl šito motyvo nebus svarstomi, aš tikrai už tokią rezoliuciją, kuri yra niekinė, negalėsiu balsuoti.
Ir dar vienas dalykas. Dar kartą reikalauju, kad už šitą rezoliuciją nebalsuotų komunistai, komjaunuoliai, pionieriai ir spaliukai.
PIRMININKAS. Gerbiamas Petrai, noriu jums priminti, kad rezoliucija, kuri yra pateikta pradžioje, jeigu mes ją… 184 straipsnis: „Seimo sprendimai po rezoliucijos projekto svarstymo“, „Po rezoliucijos projekto svarstymo Seimas nusprendžia: 1) priimti rezoliuciją be pataisų. Šis pasiūlymas negali būti priimtas, jeigu tam prieštarauja daugiau kaip 1/3 visų Seimo narių; 2) redaguoti rezoliucijos projektą.“ Po to, kai redaguosime rezoliucijos projektą, jeigu bus, galbūt įtrauksime… bus redakcinė komisija, kuri įtrauks ir jūsų pasiūlymus. Ir „3) atmesti rezoliucijos projektą arba pavesti parengti naują“. Mes laikomės Statuto ir darysime taip, kaip nurodo Statutas.
P. GRAŽULIS (TTF). Bet, gerbiamas pirmininke, nebuvo balsuojama, ar rezoliuciją priimti be pataisų. Šitokio balsavimo nebuvo.
PIRMININKAS. Taigi mes nebalsavome – dabar motyvai.
P. GRAŽULIS (TTF). Bet jau priėmimo stadija. (Balsai salėje)
PIRMININKAS. Gerbiamas Petrai, tiesiog pasiimkite Statutą, skaitykite ir nekils klausimų. Tęsiame toliau, nes laikas bėga.
P. Urbšys – nuomonė už.
P. URBŠYS (MSNG). Simboliška tai, kad prieš 75 metus – 1941 metų birželio pradžioje, gana panašiu laiku, bet ne Lietuvos Respublikos Seime, o būtent Lietuvos komunistų partijos centro komitete LKP CK biuras apsvarstė LTSR NKVD ir NGB vadovų pranešimus apie pasirengimą trėmimams ir pritarė trėmimų planams bei tremtinių apskaitos dokumentams. LKP CK vadovybė nurodė partijos struktūroms aktyviai dalyvauti trėmimų operacijoje. 1941 m. birželio 10 d. LTSR LKP CK liaudies komisarų tarybai pritarus, Lietuvos gyventojų trėmimo operacijai buvo baigtas pasirengimas trėmimams. Jeigu mes, kiekvienas čia salėje sėdintis, birželio 14 dieną žiūrėsime žmonėms į akis ir kalbėsime apie tą skausmingą datą, apie tą nusikaltimą, kuris buvo padarytas tautai, ir nedrįsime šiandien priimti tos rezoliucijos, tai kam tas veidmainiškumas? Aišku viena, kad okupacija be išdavikų kolaborantų neįmanoma. Lietuvos tautos žudymas, naikinimas ir trėmimas be kolaborantų ir išdavikų buvo neįmanomas. Tai, kad Lietuvos komunistų partija tapo įrankiu ir organizatoriumi būtent to nusikaltimo prieš tautą, yra faktas. Man atrodo, būkime ištikimi dėl to, ką jau 1999 m. sausio 12 d. Seimas priėmė, – įstatymui, kuriuo įteisino 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracijos nuostatą. Ji byloja: „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija.“ Čia yra taškas. Ir jis turi būti padėtas.
PIRMININKAS. Dėkoju. Nuomonė prieš – B. Vėsaitė.
B. VĖSAITĖ (LSDPF). Gerbiamieji kolegos, aš siūlau netraukti skeletų iš spintų. Šitiek metų praėjo. Nepriklausomybės siekė ir nepartiniai, ir komunistai, ir už tai, ką šiandien turime, turime būti dėkingi visiems. Tačiau, gerbiamieji kolegos konservatoriai, ar jūs nevykdote išpuolio prieš Prezidentę, kodėl būtent šiandien po jos metinio pranešimo teikiate šį rezoliucijos tekstą? Man labai keista, kodėl pasirinkote tokį laiką ir datą.
PIRMININKAS. Dėkoju. Nuomonė už – V. V. Margevičienė.
V. V. MARGEVIČIENĖ (TS-LKDF). Dėkui, gerbiamas posėdžio pirmininke. Gerbiamieji kolegos, neįsižeiskite, priminsiu: 1948 m. gegužės 22 d., koks gražus pavadinimas – „Vesna“, iš tikrųjų pavasaris ir 10 tūkst. vaikų iki 15 metų gyvuliniuose vagonuose! 1949 metų kovas – „Priboj“ – „Bangų mūša“ ir 9 tūkst. vaikų iki 15 metų gyvuliniuose vagonuose. Ir aš gimiau gyvuliniame vagone, bet turiu atmintį! Mes nekalbame apie tuos žmones, kurie grūdo žmones į gyvulinius vagonus, kurie vogė iš sodybų, mes kalbame apie Komunistų partiją, apie tuos veikėjus, kurie pasirašė ir leido tremti vaikus, kūdikius ir senelius, mes kalbame apie tai.
Brangieji, visada Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga vadovavosi V. Cinausko, politinio kalinio, žodžiais: „Tik nepalik šioje žemėje keršto, bet tiesos spindėjimas turi būti.“ Ir tai, ką šiandien pasakė Ekscelencija Prezidentė – tik tada, kai sutvirtinsime Gedimino kalną ir valstybės pamatus, spindės tiesa mūsų valstybėje. (Šurmulys salėje)
PIRMININKAS. Dėkoju, kolege. B. Bradauskas nuomonė prieš.
B. BRADAUSKAS (LSDPF). Dėkoju, pirmininke. Neseniai iškeliavo anapilin akademikas Merkys, Lietuvos šviesuolis, kuris sakė taip, kad pokario metais akademinė visuomenė buvo raginama, o tai nebuvo lojalūs žmonės okupacijai, buvo raginami lietuviai stoti į Komunistų partiją. Kodėl? Todėl, kad neatsiųstų iš kitur vadovaujančių darbuotojų ir panašiai. Todėl Lietuvoje po karo ir visa kita mes dabar turime tiktai 8 % žmonių, gyvenančių Lietuvoje iš vienos kaimyninės valstybės, kai estai ir latviai turi po 30–40 %. (Balsai salėje) Bet ne apie tai aš noriu kalbėti.
Vadinasi, mes paminsime tuos žmones, kurie specialiai ėjo tam, kad Lietuvoje būtų geriau. Bet visiškai nesuprantu konservatorių politikos, taigi kartu su Prezidente ėjote savo valdymo metais, Prezidentė laimino visus jūsų veiksmus žlugdant Lietuvos ekonomiką, pensijų paėmimą ir t. t., o šiandien jūs rezoliucija einate prieš Prezidentę! Aš nesuprantu, kas atsitiko tarp jūsų, kur čia tas šuo pakastas. Na, tiesiog stebuklas. Jeigu jau išsiskyrė jūsų takoskyra su Prezidente, tai nebūtina tos rezoliucijos priimti visų vardu, jūs suraskite kokį nors būdą suvesti tas sąskaitas, nežinau kitokį… Todėl, kadangi jūs einate prieš Prezidentę, aš negaliu balsuoti už. (Juokas salėje)
PIRMININKAS. M. Adomėnas nuomonė už. (Balsas salėje: „Gėda!“)
M. ADOMĖNAS (TS-LKDF). Gerbiami kolegos, štai kolegė iš kairės sako, kad nereikia traukti skeletų iš spintų. Aš nežinau, kokia vaizduotė liepia laikyti skeletus spintose – skeletus reikia palaidoti su derama pagarba ir įvardyti jų žudikus. Man atrodo, tai būtų sveiko proto ir padorios moralės žingsnis. Šiuo atveju mes ir bandome tai padaryti, taip, galbūt per vėlai, bet geriau vėliau negu niekada, nes aiškumas turi būti. Kai nėra aiškumo, tuomet ir galimos visokios spekuliacijos. Ne, mes neiname prieš Prezidentę, mes einame prieš tuos žudikus, trėmėjus, žmones, kurie sustabdė 50-čiai metų Lietuvos normalią raidą, kurie atėmė valstybingumą, mes einame iš tiesų tam, kad būtų moralinis aiškumas ir kad būtų teisinis aiškumas, nes kai jo nėra, tuomet atsiranda visokių interpretacijų, kad ir kolaboruoti yra gerai, ir kad dalyvauti represijose prieš savo tautiečius yra tik tragiškas nesusipratimas.
Mums galbūt per vėlu naujam Niurnbergo procesui, bet turi būti moralinis Niurnbergo procesas. Reikia labai aiškiai įvardyti, kas buvo Lietuvos pusėje, kas buvo prieš ją. Mums reikalingas aiškumas, nes kitaip mes neturėsime pamato, ant kurio jaunoji karta galės kurti visuomenę ir valstybę labai aiškiai suprasdama, kokia tai yra valstybė. Ne, tai nėra komunistinės Lietuvos tęsinys, tai yra valstybė, kuri buvo prieš totalitarines sistemas, buvo prieš laisvę varžančius režimus ir toliau šią misiją tęsia. Taigi balsuokime už, balsuokime už moralinį ir teisinį aiškumą.
PIRMININKAS. Dėkoju kolegai. Nuomonė prieš – G. Purvaneckienė. Prašom, kolege.
G. PURVANECKIENĖ (LSDPF). Gerbiami kolegos, na, visiems aišku, kad čia prieš rinkimus vėl nori padaryti šou.
Antras dalykas, nori padaryti sumaištį, nes rezoliucijoje minima LKP iki 1990-ųjų metų. Kaip žinome, 1989 metais Lietuvos komunistų partija atsiskyrė ir tie, kurie buvo tos LKP nariais, tikrai nei represijomis užsiėmė, nei panašiai. Ir dabar jie gali būti potencialūs varžovai. Aš manau, kad jūs tiesiog bandote prieš juos nukreipti, kad paskui, priėmus tokią rezoliuciją, būtų galima imtis kokių nors represijų ir panašiai būtent prieš tuos narius, nes tų, kurie trėmė, jau seniai nebėra, taip sakant, bent jau aktyvioje politikoje ar kur nors.
Ir trečias dalykas, ką aš norėčiau pasakyti, reikia žiūrėti ne į praeitį, o į ateitį. Aš patarčiau jums rūpintis ne pasmerkimais, o rūpintis tais dešiniaisiais radikalais, kurie remia visokias V. Putino režimo iniciatyvas, ir kas galėtų paneigti, kad patys yra finansuojami V. Putino režimo.
PIRMININKAS. Gerbiami kolegos, pagal Statutą turėjo galimybė kalbėti keturi už, keturi prieš. Aš jau perskaičiau 184 straipsnį, vyks balsavimas. Dar kartą noriu priminti, kad šis pasiūlymas negali būti priimtas, jeigu tam prieštarauja daugiau kaip viena trečioji visų Seimo narių, o viena trečioji yra 48 Seimo nariai, nesvarbu, kaip baigtųsi balsavimas, ir tada rezoliucija būtų priimta be pataisų. Tai yra jeigu 48 balsuos, tai jinai nebus priimta, prieš arba susilaikys, ji bus nepriimta ir baigsime visus debatus.
Dėl vedimo tvarkos vėl – P. Gražulis.
P. GRAŽULIS (TTF). Gerbiamas pirmininke, aš suprantu taip: jeigu mes dabar nebalsuosime už tą rezoliuciją, tai vėliau mes galėsime siūlyti pataisas? (Balsas salėje: „Ne!“)
PIRMININKAS. Ne. Gerbiamas kolega, jeigu mes priimsime dabar šitą rezoliuciją, tai tada mes sudarysime redakcinę komisiją ir jinai redaguos, tuo metu jūs galėsite ir savo pasiūlymą įtraukti. Bet jeigu mes nepriimsime, bus baigtos visos procedūros.
P. GRAŽULIS (TTF). Supratau.
PIRMININKAS. Gerbiami kolegos, balsuojame, kas už tai priimtume šią rezoliuciją be pataisų, balsuojate už, kas manote kitaip, balsuojate prieš arba susilaikote.
Balsavimo rezultatai: už – 37, prieš – 24, susilaikė 33. Taigi rezoliucija yra nepriimta, visos procedūros baigtos.
Tiesos.lt pastaba: individualius balsavimo rezultatus rasite ČIA.
Kitas darbotvarkės 1–4 klausimas – įstatymo projektas Nr. XIIP-3376… (Triukšmas salėje)
Gerbiami kolegos, man sufleruoja, kad mes dar nebaigėme procedūros, mes viską teisingai padarėme, bet vyksta dar vienas balsavimas – ar atmesti ją, ar redaguoti.
Dėl vedimo tvarkos dar – gerbiamas V. A. Matulevičius.
V. A. MATULEVIČIUS (MSNG). Gerbiami kolegos, aš vis dėlto šitą rezoliuciją siečiau ne tiek su rinkimais, o su artėjančia Gedulo ir vilties diena. Bet kur aš įžvelgiau didžiulę problemą. Vienas dalykas yra A. Sniečkaus laikų Komunistų partija ir šiek tiek kitas dalykas yra tai, kas buvo vėliau. Tai aš vis dėlto, bent jau, jeigu mes grįžtame prie rezoliucijos, siūlyčiau nesutapatinti šitų dviejų laikotarpių ir prisiimti… Be abejo, A. Sniečkaus Komunistų partija buvo nusikalstama organizacija – tai niekam nekelia abejonių, bet vis dėlto prisiminkime nepriklausomą Lietuvos komunistų partiją ir tai, kad ji net laisvuose rinkimuose buvo išrinkta į šalies parlamentą, būsimos šalies parlamentą. Siūlyčiau atsižvelgti į tai, tai yra skirtingi dalykai. Ir tada, man atrodo, mums bus lengviau surasti bendrą kalbą. Ačiū.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, kalbėkite tik dėl vedimo tvarkos.
A. SKARDŽIUS (LSDPF). Ačiū, pirmininke. Aš norėjau dėl vedimo tvarkos. Prieš teikiant tokias rezoliucijas aš siūlyčiau konservatoriams paskelbti savo narių, buvusių Komunistų partijos narių, sąrašą, o tada teikti tokias rezoliucijas.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, alternatyvus balsavimas. Už tai, kad atmestume rezoliuciją, balsuojame už, už tai, kad redaguotume rezoliuciją, balsuojame prieš arba susilaikome. (Balsai salėje) Už arba prieš. (Balsai salėje) Jeigu siūlome atmesti, balsuojame už, jeigu siūlome redaguoti, balsuojame prieš.
Gerbiamieji kolegos, už – 51, prieš – 40. Rezoliucija yra atmesta.
Tiesos.lt pastaba: individualius balsavimo rezultatus rasite ČIA.
Kitas darbotvarkės klausimas. Replika po balsavimo. Turite tokią galimybę, prašom.
A. AŽUBALIS (TS-LKDF). Aš tik norėjau kolegoms pasakyti, jūs galite ignoruoti šitą rezoliuciją, bet praeities jūs neištrinsite. Jūs nepastatysite sienos tarp to, kas buvo, ir dabarties. Anksčiau ar vėliau šita rezoliucija bus priimta. Ir šiuo atveju, aš manau, nė vienas iš jūsų neturėtumėte moralinės teisės dalyvauti bet kokiuose tremtinių minėjimuose, trėmimų minėjimuose, nes šiuo balsavimu jūs pasirašote už trėmėjus.
PIRMININKAS. P. Gražulis – replika po balsavimo.
P. GRAŽULIS (TTF). Gerbiamieji konservatoriai, yra labai garsi patarlė: „Ne žodžiais, o darbais mes tėvynę mylim!“ Kas iškėlė ne tik Komunistų partijos narę, bet ir dėstytoją, kuri mulkino jaunimą ir dėstė marksizmą ir leninizmą, kada mes buvome jau nepriklausoma Lietuva, į Prezidentus? Ogi jūs, konservatoriai, jūs esate veidmainių veidmainiai!
PIRMININKAS. Gerbiamasis D. Petrulis.
D. PETRULIS (LSDPF). Dėkui, pirmininke. Aš labai norėjau jums visiems palinkėti šnekėti apie telkiančią lyderystę, apie tai, ką mes turėtume daryti, o ne kapstytis kažkur praeityje. Juk matėte, kaip balsavimas dėl Laisvės premijos skyrimo profesoriui suskaldė tautą, ar jūs to norite? Aš nebuvau nei komunistas, nei spaliukas, nei komjaunuolis, bet nenoriu gręžiotis į praeitį. Aš noriu, kad mes eitume ten, ko iš mūsų tikisi visuomenė, ko iš mūsų tikisi progresyvi visuomenės dalis.
PIRMININKAS. Gerbiamasis R. J. Dagys.
R. J. DAGYS (TS-LKDF). Gerbiamasis kolega, jeigu jūs manote, kad stalinistinis režimas buvo progresyvus, tai aš nežinau, ko jūs mokėtės ar mokykloje, ar aukštojoje, ar kur nors kitur. Tokios pažiūros tikrai stebina, nežinau, kokioje valstybėje jūs užaugote.
O gerbiamajam P. Gražuliui pasakysiu – nustok vieną kartą dangstytis demagoginėmis frazėmis ir pridengti tiesiog savo nenorą daryti veiksmo, kaip ne vieną kartą yra buvę. Ir nesidangstyk kitų vardais: spaliukų, komjaunuolių ir kitų, nekalbėk apie tai, kuo nesi ir niekada nebūsi!
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, susitariame, stovite trise prie mikrofono, neminėkite pavardžių, sakykite savo nuomonę, o ne viską suasmeninkite.
Gerbiamoji R. Baškienė. Prašom, kolege.
R. BAŠKIENĖ (MSNG). Gerbiamieji kolegos, aš jau norėčiau visus pakviesti grįžti prie darbotvarkės, dirbti, bet prieš darbotvarkės klausimų svarstymą noriu prašyti atkreipti dėmesį į vieną dalyką. Etikos ir procedūrų komisija vakar priėmė sprendimą dėl Konstitucijos 38 straipsnio dėl vedimo tvarkos ir atitinkamai, kam ir kokiam komitetui toliau bus perduodamas šito teisės akto svarstymas. Todėl prašau gerbiamojo pirmininko, liko tik balsavimas, paskirti kitą komitetą, nes Etikos ir procedūrų komisija pripažino, kad atgal atiduoti Teisės ir teisėtvarkos komitetui, na, iš tikrųjų negalime. Bet, ko gero, apie tai pasakys Etikos ir procedūrų komisija. Liko paskelbti balsavimą, kviečiu tai ir padaryti.
PIRMININKAS. Gerbiamoji kolege, mes šiandien neįtraukėme, neturime tokios galimybės. Antradienį, manau, jokių problemų nebus ir mes susitvarkysime. Baigsime balsavimą.
Gerbiamasis P. Gražulis.
P. GRAŽULIS (TTF). Gerbiamasis Rimantai, aš siūlau ir jums, ir tau asmeniškai būti kuklesniam prisimenant savo komunistinę veiklą ir praeitį. Jeigu jūs sakote, kad mes neturime teisės dalyvauti politinių kalinių ir tremtinių minėjime, būdami politiniai kaliniai, tai jūs, iškėlę Komunistų partijos narę ir dėstytoją į Prezidentus, tikrai tokios moralinės teisės dalyvauti tuose renginiuose neturite. (Balsai salėje)
PIRMININKAS. Gerbiamasis K. Daukšys.
K. DAUKŠYS (DPF). Ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke. Iš tikrųjų sovietinė okupacija yra didelis nusižengimas lietuvių tautai ir niekas čia dėl to nesiginčija. Bet gal grįžkime vieną kartą prie posėdžio darbotvarkės ir baikime tuščius ginčus ir aiškinimusis vienas su kitu? (Balsai salėje)
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, aš leisiu jums pasisakyti, nes aš bijau, kad jūs, kaip sakant, padarysite dar kai kuriuos žingsnius. Aš tiesiog…. aš prašiau neminėti pavardžių, vardų ir taip toliau, vėl vyksta tas pats.
R. J. Dagys paskutinis kalbės.
R. J. DAGYS (TS-LKDF). Aš tikrai neminėsiu to žmogaus, kuris ką tik kalbėjo, pavardės, tiesiog pasakysiu biografijos faktus arba jis tegul pats ir vardija. Aš grįžau į Lietuvą septynerių metų, tremtinys. Mano abu tėvai partizanai atsėdėjo dešimt metų. Mano keturi dėdės žuvo miške, buvo partizanai. Vienas iš jų partizanų vadas. Komjaunuoliu mokykloje nebuvau. Gerbiamasis Petrai! (Šurmulys salėje) Nežinau, kokia tavo pavardė, todėl aš jos ir neminiu. (Balsai salėje)
PIRMININKAS. Bet vardą žinote. Gerai, kolegos, tęsiame posėdį.
Darbotvarkės… (Triukšmas salėje) Viskas, baigiam!
Šaltinis: lrs.lt
minėdamas 1941 m. birželio 14-osios tremčių ir 1941 m. Birželio sukilimo 75-asias metines;
pažymėdamas, kad 1940-ųjų birželio 15 d. įvykdyta brutali sovietinė Lietuvos okupacija atnešė Lietuvai ir jos žmonėms milžinišką žalą, o okupacijos metu įvykdyti okupacinio režimo nusikaltimų žmogiškumui vykdytojai iki šiol nesulaukia tinkamo tarptautinio ir nacionalinio valstybinio įvertinimo;
primindamas, kad panašaus pobūdžio nacių režimo nusikaltimai tiek Vokietijoje, tiek nacių okupuotose teritorijose tarptautinės bendruomenės pastangomis buvo teisiškai įvertinti Niurnbergo Tribunolo ir kad šio proceso metu buvo įvertinti ne tik atskirų nacių režimo lyderių ar veikėjų padaryti nusikaltimai, bet ir pati nacionalsocialistų partija buvo pripažinta nusikalstama;
sveikindamas jungtinę 2015-11-05 Baltijos šalių Teisingumo ministrų deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai pripažinta būtinybė tinkamai įvertinti okupacinio komunistinio režimo padarytą žalą ir užtikrinti, kad ateities kartos įgautų pilną supratimą apie okupacinio laikotarpio nusikaltimus ir jų vykdytojus.
įsitikinęs, kad siekiant adekvataus tarptautinio sovietinių okupacinių nusikaltimų įvertinimo, pati Lietuva turi būti atlikusi viską, kas yra būtina, kad tokie nusikaltimai būtų politiškai ir teisiškai įvertinti nacionaliniu lygiu;
pabrėždamas, kad 1998 m liepos 16 d. Seimo priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS Valstybės Saugumo Komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1-uoju straipsniu buvo konstatuota, kad „SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB – toliau VSK) pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje“;
primindamas, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo lemiamą Sovietų Sąjungos komunistų partijos vaidmenį okupuojant ir aneksuojant Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes (Kuolelis ir kiti prieš Lietuvą, Ždanoka prieš Latviją, kt. bylos);
atsižvelgdamas į 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaraciją, kurioje paskelbta, kad „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, yra nelaikoma teisine partija“;
pažymi, kad Lietuvos komunistų partija (LKP) sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.) šalyje įtvirtino diktatūrą, veikė kaip paklusni ir iniciatyvi SSKP valios reiškėja ir įgyvendintoja srities organizacijos teisėmis bei yra atsakinga už šias SSRS okupacines valdžios priemones: Lietuvos piliečių genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, įskaitant masines represijas, terorą, baudžiamąsias akcijas, trėmimus, kovotojų už Lietuvos laisvę, taip pat civilių gyventojų naikinimą, režimo priešininkų kalinimą ir kankinimą, kitokį jų persekiojimą, sovietizaciją, okupuotos Lietuvos piliečių ir juridinių asmenų turto nacionalizaciją ir konfiskaciją, prievartinę kolektyvizaciją, prievartinę mobilizaciją į SSRS kariuomenę, ateizaciją, cenzūrą, kultūros ir religijos paminklų naikinimą bei kitokį pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių paneigimą;
konstatuoja, kad SSKP padalinio Lietuvoje Lietuvos Komunistų partijos veikloje galimai yra nusikalstamos veiklos požymių, organizuojant ir per pavaldžias represines struktūras vykdant nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus – genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus;
kviečia Lietuvos Respublikos Vyriausybę, vadovaujantis susiklosčiusia Lietuvos įstatymų leidybos tradicija vertinant Sovietų Sąjungos represines struktūras Lietuvoje (žr. įstatymą „Dėl SSRS Valstybės Saugumo Komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“), kuo skubiau parengti Lietuvos Respublikos įstatymą, kuris Lietuvos Komunistų partiją pripažintų nusikalstama organizacija.
pabrėžia, kad šioje rezoliucijoje yra sprendžiama Lietuvos Komunistų partijos kaip juridinio asmens nusikalstamos veiklos vertinimo problema, o konkrečių asmenų, vykdžiusių ar dalyvavusių vykdant okupacinio režimo nusikaltimus, baudžiamosios atsakomybės klausimas yra sprendžiamas šiuo metu galiojančiais, baudžiamąją atsakomybę realizuojančiais įstatymais.
Seimo Pirmininkas
Teikia Seimo nariai:
Audronius Ažubalis
Andrius Kubilius
Rima Baškienė
Povilas Urbšys
Valentinas Stundys
Šaltinis: lrs.lt