Iš propagandos frontų. Rimvydas Valatka „hibridiniame kare“ tęsia kovą už Dainių Dabašinską

Prieš keletą dienų Vladimirui Laučiui duotame interviu apie tai, kaip buvo atleistas iš 15min.lt portalo vyriausiojo redaktoriaus pareigų, Rimvydas Valatka prisipažino pasijutęs kaip „hibridiniame kare“. Jis suvokęs, kas yra toks karas, kai „dažnai nesuprasi, nei kur priešas, nei iš kur tau smogs ryte atėjus į darbą“. Savo atleidimą įvardijęs kaip „atvirą pasityčiojimą […] iš laisvos vakarietiškos žurnalistikos principų ir vertybių“ ir apkaltinęs visuomenę, kad jai „visiškai dzin dėl to, kad žurnalistika yra stumiama į paraštę“, R. Valatka pranašavo: „Lietuvoje gali nutikti taip, kad spaudos laidotuvės sutaps ir su laisvos žiniasklaidos laidotuvėmis“.

Toks neįtikėtinai optimistinis R. Valatkos požiūris į Lietuvos žiniasklaidos dabartį (ir juo labiau praeitį) negali nestebinti – daugeliui „laisvos žiniasklaidos laidotuvės“ įvyko nepalyginti anksčiau. Kai kam – prieš pusdevintų metų, kai Valstybės saugumo departamento vadovai už „Dujotekanos“ lėšas organizavo pomirtinį savo kolegos Vytauto Pociūno šmeižtą R. Valatkos redaguojamame „Lietuvos ryte“ bei kitoje oficialiojoje žiniasklaidoje sekdami kraupias pasakas apie lietuvį karininką, kuris Baltarusijoje „girtas atlikdamas gamtinius reikalus savaime iškrito“ iš devintojo „Inturist“ viešbučio aukšto.

Kad ir užkluptas asmeninių negandų, R. Valatka rūpinasi ne tik Lietuvos žiniasklaidos ateitimi, bet ir Lietuvos valstybės saugumu, o ypač – juo pasirūpinti turinčiu departamentu. Tokio rūpesčio pilnas ir per LRT radiją perskaitytas komentaras apie kandidatą į VSD vadovus D. Jauniškį. Pasak hibridinį karą savo kailiu patyrusio žurnalisto, šio departamento „būklė tokia apverktina, kad net baisu apie tai kalbėti“.

Vis dėlto R. Valatka rado savy drąsos samprotavimus tęsti: jis pagrįstai smerkia prezidentės pastangas paversti VSD asmeninio pobūdžio šnipinėjimo kontora. Tačiau be jokio pagrindo trisdešimtą kartą mėgina brangius LRT radijo klausytojus įtikinti buvusio faktinio VSD vadovo Dainiaus Dabašinsko „teisybe“, kad „paskutinis ir pats ryškiausias VSD triuškinimas surengtas pasinaudojus pulkininko V. Pociūno žūtimi ir isterija dėl CŽV kalėjimų“. Pasirodo, tokia apgailėtina padėtis dabartiniame VSD susiklostė todėl, kad „[ž]valgybininkai iš savo karčios patirties jau žino, kad geriau sėdėti tyliai, nes tie, kurie kovėsi už valstybę, buvo apšaukti niekšais valstybininkais ir išvyti“.

Siūlome susipažinti su visu R. Valatkos tekstu.

R. Valatka. VSD griuvėsiams – specialių pajėgų pulkininkas: ar to gana?

lrt.lt

Po Velykų prezidentė pagaliau įvardijo, kas taps Valstybės saugumo departamento generaliniu direktoriumi. 47 m. pulkininkas D. Jauniškis, kurį Seimas turėtų patvirtinti be problemų, kaip ir jo pirmtakas Gediminas Grina, į VSD ateina iš kariuomenės ir tos kariuomenės rūšies, kuri nėra afišuojama. Todėl vargu ar rastume daug žmonių net tarp politikų, kurie galėtų tiksliai charakterizuoti D. Grybauskaitės pasirinkimą.

Jei spręstume tik iš sausų biografijos faktų: Specialiųjų operacijų pajėgų vadas, tarnybą Lietuvai pradėjęs Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriuje, nuo 1997-ųjų – tarnyba kariuomenės Ypatingosios paskirties tarnyboje ir Specialiųjų operacijų pajėgose, mokslai Baltijos gynybos ir JAV Sausumos pajėgų karo koledžuose bei Vašingtono universitete, – turėtume tik džiaugtis. Kandidatų su tokia pavyzdine biografija valstybės tarnyboje tikrai nedaug.

Tačiau ir VSD – ne kokia tabako ir alaus aprašymo spaudoje kontrolės tarnyba. Tai valstybės naktinio matymo akys ir ausys. Kurios – mūsų valstybės nelaimei – savanaudžių politikų dėka dabar yra gal net žemiau nei alaus aprašymo spaudoje kontrolės tarnyba.

Nuo pat VSD įkūrimo politikai niovėsi dėl įtakos jame. Departamentą jie daužė ir malė, tuo pat metu begėdiškai naudojosi atskirų jo žvalgybininkų tiekiamomis operatyvinėmis pažymomis politinėje kovoje. Jau per pirmuosius kelerius metus VSD bent dukart patyrė žiaurius valymus. Viską pasako faktas, kad nors VSD vadovavo du konservatoriai, būtent jų vadovavimo metu patys konservatoriai labiausiai ir puolė VSD.

Paskutinis ir pats ryškiausias VSD triuškinimas surengtas pasinaudojus pulkininko V. Pociūno žūtimi ir isterija dėl CŽV kalėjimų. Kelerius metus trukusiame VSD puolime dalyvavo jungtinės konservatorių, R. Pakso ir V. Uspaskicho partijų bei prezidentės D. Grybauskaitė pajėgos.

Rezultatas – VSD griuvėsiai: iš departamento buvo išvaryti išmaniausi žvalgybininkai, departamentas prarado savo sąjungininkų CŽV pasitikėjimą. Pats departamentas po P. Malakausko pašalinimo ir G. Grinos atėjimo, iš Rusijos šnipų gaudytojo buvo paverstas neįgaliu Rusijos žvalgybų stebėtoju ir aktyviu telefoninių pokalbių pasiklausymo išklotinių nešiotoju prezidentei.

Visa tai įvyko tuo metu, kai V. Putino valdoma Rusija neslėpdama didino propagandinių ir žvalgybinių operacijų mastus Lietuvoje. Niekas iš esmės nepasikeitė net ir Rusijai užpuolus Ukrainą.

Jei kariuomenės vaidmuo ir finansavimo problemos pagaliau buvo suprastos, tai VSD tokio pat Seimo ir Vyriausybės dėmesio nesulaukė. O juk profesionali žvalgyba tokioje geopolitinėje erdvėje, kaip Lietuvos, šaliai yra reikalinga lygiai taip pat kaip ir kovinga kariuomenė.

Ar pulkininkui D. Jauniškiui pavyks VSD sugrąžinti valstybės slaptosios tarnybos formą, įgūdžius ir garbę? Ar pavyks VSD atsikratyti žeminančios ir žudančios politikų patarnautojos rolės? Galbūt optimizmo teikia prezidentės patarėjos teiginys, kad D. Grybauskaitė iš D. Jauniškio tikisi „mažiau pasyvaus stebėjimo ir daugiau aktyvumo“?

Nebeklauskime, kas mūsų slaptąją tarnybą įstūmė į tokią apgailėtiną padėtį, kai VSD jau tėra įgalus tik stebėti, bet ne veikti. Klauskime kitaip: ar tam pakeisti užtenka geros biografijos specialių pajėgų pulkininko? Kad ir kokios būtų D. Jauniškio kvalifikacijos, vien jo pastangų neužteks.

VSD būklė tokia apverktina, kad net baisu apie tai kalbėti. Profesionalai išvaikyti. Karininkai menkai apmokami net Lietuvos masteliais vertinant. Žvalgybininkai iš savo karčios patirties jau žino, kad geriau sėdėti tyliai, nes tie, kurie kovėsi už valstybę, buvo apšaukti niekšais valstybininkais ir išvyti.

Tam, kad slaptoji tarnyba taptų Lietuvos akimis ir ausimis, prireiks ne tik D. Jauniškio energijos, bet ir gerokai didesnio finansavimo, o svarbiausia – visų partijų ir politikų, įskaitant prezidentės, įsipareigojimo nekišti nagų prie VSD. Slaptoji tarnyba turi dirbti valstybei ir gaudyti V. Putino šnipus, o ne tenkinti laikinų valstybės valdytojų smulkaus asmeninio šnipinėjimo užgaidas.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

lrt.lt

* * *

VSD vadovas G. Grina apie CŽV kalėjimus: „Neturime ką tirti“

VSD vadas G. Grina: Mūsų objektai – ne asmenys, o valstybės

D. Grybauskaitės „skiepų“ byloje liudijęs J. Markevičius: G. Grina ir V. Kaladinskas buvo susitikę su prezidente

G. Grina: VSD čia „ne prie ko“

Slaptas neįtinkančiųjų sistemai sekimas: gal šie „herojai“ leido klausytis ir jūsų pokalbių?

Grynas Grinos „išmislas“ – kaltumo prezumpcija

Iš propagandos frontų. Bernardas Gailius: G. Grina, D. Grybauskaitė ir Konstitucinis Teismas sudaro valstybės branduolį

VSD vadovybė nepajėgi, bet „keisti pavaduotojų nėra tikslo“

D. Grybauskaitei tylint VSD vadas gina politinę diversiją organizavusį R.Vaišnorą