Dalijamės Zitos Kvedaravičienės pasvarstymais.
Autorės teigimu, DELFI.lt atsisakė juos skelbti – neva šios mintys „susipriešinimą tik pagilintų“.
Įdomu būtų sužinoti, kiek tokiais motyvais vadovaujantis buvo atsisakyta skelbti kitokių įsitikinimų autorių tekstus?
„…Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, Jo balso klausydami ir Jam atsiduodami…“ (Įst 30, 19–20). Taip kalbėjo Mozė savo tautai, perduodamas Dievo jam paskelbtus įsakymus. Tie įsakymai – tarsi kelio ženklai, užtikrinantys eismo saugumą, kalbant kelių policijos terminais. „…Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį…“. Iš esmės visada buvo, yra ir bus tik šie du pagrindiniai keliai. Nesvarbu, kad mes, kaip ir prieš mus nesuskaičiuojama daugybė gyvenusių, dažnai nusukame į klystkelius su „dešimtimis įvairiausio pilkumo atspalvių“, vis vien tie šunkeliai anksčiau ar vėliau mus atveda į vieną iš tų kelių – arba pirmąjį (mūsų laimei ir Dievo džiaugsmui), arba antrąjį (mūsų nelaimei ir Dievo liūdesiui).
Imanuelis Kantas yra pasakęs: „Du dalykai pripildo mano protą vis didėjančios nuostabos ir pagarbios baimės – tai žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės įstatymas manyje“.
Mūsų (man 63 metai) ir mūsų vaikų kartoms iš vienos pusės žvelgiant pasisekė nepatirti karo baisumų, iš kitos pusės – nepasisekė, nes gyvename postmoderniame sekuliarizuotame ir seksualizuotame (lietuviškai tariant, sugašlėjusiame) pasaulyje, kuriame tikri autentiški jausmai ir dalykai, kurių ilgisi kiekvieno žmogaus siela, pakeičiami imitacijomis ir surogatais. Vytautas Mačernis tikrus dalykus pavadino „aukštosiomis akimirkomis“. Anot jo, niekas gyvenimo nepadaro tikrai vertingo – tik aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje (laiškas mylimajai Br. Vildžiūnaitei 1942 m.).
Ar galima bet kokias kūniškas aistras taip pat pavadinti „aukštosiomis akimirkomis“? Tokio pavidalo, kokiame jas numatė Dievas, kurdamas vyrą ir moterį ir palaimindamas tokią sąjungą – galbūt. „O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mk 10, 6–9). Tuo tarpu tokiame pavidale ir improvizacijose, kokias siūlo seksualinės revoliucijos užvaldytas ir parklupdytas pasaulis – didžiai abejotina.
Šiaip jau Meilė (iš didžiosios raidės) yra didis ir svarbiausias dalykas. Taip pasakė apaštalas Paulius. „O dabar pasilieka Tikėjimas, Viltis ir Meilė, šitie trys, bet jų didžiausia yra Meilė (1 Kor 13,13). Tačiau didysis apgavikas ir imitatorius, šio pasaulio kunigaikštis ir čia sumanė klastą – pakišo žmonijai meilės imitaciją. O imitacija, kaip išradingai ją betobulintume, taip ir liks tik imitacija. Ne veltui apaštalas Paulius perspėjo: „Būkite blaivūs, budėkite. Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1Pt 5, 8).
21 amžius po Kristaus nėra ypatingas ir neturi jokių privilegijų žmonijos istorijos kontekste, nebent labai realią grėsmę „užlipti ant to paties grėblio“, kaip tatai atsitiko Sodomai, Gomorai ar senovės Romos imperijai, sunaikintiems dėl moralinės degradacijos. Mes dar galime pasirinkti ir kitą variantą – kaip, tarkim, Ninevės miestas, kuris atgailavo ir todėl nebuvo sunaikintas.
Dar keli žodžiai apie meilę ir neapykantą, nuodėmę ir teisumą. „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį“ (Jn 8, 7). Meilės kalba – ne akmenų kalba. Meilė (iš didžiosios raidės) yra vienintelis vaistas išgijimui daugeliu atveju. Neteisinga smerkti nusidėjėlį, tačiau tuo pačiu neabejotina pareiga įvardinti ir pasmerkti nuodėmę, kitaip mes jos neįveiksime. Tai nėra lengva mūsų laikmetyje, kuomet visos ribos išsitrynė ir mūsų vargšai vaikai jau nebesusigaudo, kur tiesa ir kur netiesa. Atsakinga laisvė ir demokratija – puikūs dalykai, laisvė ir demokratija be atsakomybės (ir be Dievo, ko gero, tai yra tapatūs dalykai) – chaosas, katastrofa, pragaras.
Nereikia mums susireikšminti. Žmonija gyvuoja ne vieną tūkstantį metų. Pažiūrėkime į tikėjimo didvyrius – Abraomas, Mozė, visa eilė mūsų vyresniųjų brolių žydų pranašų, skelbusių Mesijo atėjimą; jau po Kristaus – Šv. Augustinas, Šv. Pranciškus, Dantė Aligjeris, Žana d‘Ark, Martinas Liuteris, Ulrichas Cvinglis, Žanas Kalvinas, Šv. Kryžiaus Jonas, Siorenas Kirkegoras, Fiodoras Dostojevskis, Oskaras Milašius, Dytrichas Bonheferis, Edita Štein, Simona Weil, Etty Hillesum, Kristijonas Donelaitis, Martynas Mažvydas, Motiejus Valančius, Jurgis Matulaitis ir t.t. – daugybė žinomų ir nežinomų šventųjų, kurių tikėjimo ir maldų dėka pasaulis vis dar gyvuoja.
Liuteris šitaip mokė savo studentus: „Norėčiau, kad jūs melstumėtės taip, kaip šuo bėga paskui mėsą“. Stipru.
Reformatų Bažnyčios liturgijoje, kurią geriausiai pažįstu, pamaldos užbaigiamos tokiais žodžiais: „Likime ramybėje. Mylėkime vienas kitą, kaip kad Kristus Viešpats mus mylėjo. Neužmirškime tų, kurie vargsta, paguoskime liūdinčius. O mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė ir Dievo Tėvo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė telieka su jumis visais. Amen.“
O ar atsimenate, kaip mus visus Žalgirio arenoje pasveikino Dalai Lama: „Broliai ir seserys žemiečiai“. Ir iš tikrųjų kiek gi tos mūsų planetos tėra! Mažutis taškelis Visatos begalybėje. O tuo labiau kiek gi tos Lietuvos, broliai ir seserys tėvynainiai.
Homoseksualizmas, jo praktikavimas ir kitokie panašūs sutrikimai Biblijoje – nuodėmė (Rom 1, 24–27). Homoseksualumas medicinoje – ankstyvos raidos metu patirtų emocinių sužeidimų galima pasekmė. Tik kodėl šio sielos kentėjimo terapija yra ignoruojama skleidžiant mitus apie psichoterapijos „kenksmingumą“?
Alfredas Adleris užsiminė, kad homoseksualus gyvenimo būdas gali būti susijęs su tam tikru priklausymo „elitui“ pojūčiu ir iš to išplaukiančiomis privilegijomis. Apie tai ir dar daugelį kitų aspektų skaičiau ir labai rekomenduoju perskaityti Gintauto Vaitoškos knygą „Homoseksualumas: ko nebeleidžiama pasakyti? Psichologiniai, medicininiai, moraliniai ir socialiniai potraukio tai pačiai gimčiai aspektai“.
Nesukietinkime savo širdžių, grąžinkime akmenis, paruoštus sviesti į artimą, atgal į pakeles, bet nepaliaukime ieškoti TIESOS, nes ne tas pats, kokiame pasaulyje gyvens mūsų vaikai ir vaikų vaikai.
„Tačiau VIEŠPATS yra savo Šventykloje. Nutilk prieš Jį visa žeme!“ (Hab 2: 20).
Pagarbiai ir su krikščioniška meile –
Zita Kvedaravičienė